Amžių gilumoje senovės Elados žemėje gimė poetiška legenda apie jaunuolį Adonį. Jis buvo labai gražus, kad net pati deivė Afroditė jį įsimylėjo. Bet atsitiko nelaimė. Anksti pavasarį medžioklėje Adonis žuvo nuo laukinio šerno staugimo. Sužinojusi apie tai Afroditė ilgai verkė, ir jai taip krito ašaros, kad pražydo nematytas blyškiai geltonas žiedas. Ir nors tai buvo seniai, bet kiekvieną ankstyvą pavasarį toje vietoje pasirodo žiedas, kur krito gražuolės Afroditės ašaros. Žmonės tą vietą pavadino pavasariniu adoniu. Ir dar senovėje žmonės suprato, kad nuoviras, pagamintas iš šių žiedų, padeda esant širdies ligoms. Tai sudomino ir farmacininkus.
Tad šio straipsnio tikslas – pagal sukauptas iš įvairių šaltinių žinias plačiau papasakoti apie pirmąją žmonijos vaistinę, kaip ir kuo gydėsi mūsų protėviai, močiutės ir seneliai tolimojoje praeityje.
Pirmoji vaistinė
Gydymas vaistingaisiais augalais lydi žmoniją nuo pat jo lopšio. Pirmoji vaistinė, kuri teikė vaistus tolimiems mūsų protėviams, buvo miškas.
Ši vaistinė, žinoma, nepanaši į dabartinę. Gyvosios miško vaistinės vaistai – tai nesuskaičiuojamas kiekis gyvų augalinių ląstelių, iš kurių sudaryti žolių, medžių ir krūmų stiebai, lapai, žiedai ir šaknys. Šios ląstelės ne tik vaistų sandėlis, bet ir jų perdirbimo fabrikas. Gyvosios gamybos vaistinės asortimentas labai turtingas ir įvairus, bet čia vaistai neturi mums įprastų etikečių.
Reikėtų atsiminti, kad kai kurie vaistingieji augalai atrodo labai viliojamai. Tačiau vartoti natūralius vaistinguosius augalus galima tik pasitarus su gydytoju fitoterapeutu arba turint jo receptą.
Mūsų protėviai ir seneliai šių galimybių neturėjo ir, matyt, pasikliaudavo tik savo instinktu, kaip ir dabar tai daro sergantys gyvūnai, vėliau – rizikuodami ir klysdami.
Žinios apie vaistinguosius augalus buvo kaupiamos per daugybę žmogaus evoliucijos metų ir perduodamos iš kartos į kartą. Ilgą laiką vaistažolių vartojimas buvo beveik vienintelis gydymo būdas ir tik mūsų dienomis audringai besivystantis mokslas, ypač chemijos, medicinai pateikė naujų sintetinių gydomųjų priemonių, gaminamų farmacijos fabrikuose.
Tai, be abejo, didelis žmonijos proto pasiekimas, tačiau kartu nereikėtų pamiršti, kad ne visos gyvosios gamtos lobių mįslės įmintos, gamtoje yra dar daug paslapčių ir mes iš jos dar daug ko galime išmokti.
Vaistingieji augalai pirmiausia vertinami sukauptų natūraliųjų veikliųjų medžiagų ir farmakologinių aktyviųjų medžiagų – fermentų, vitaminų, hormonų, saporinų, terinų, glikozidų, mikroelementų, fitonoidų.
Nors šių medžiagų vaistingose medžiagose yra tik minimalūs kiekiai, tačiau kaip tik jos, patekusios į žmogaus organizmą iš išorės arba vidaus, padeda jam kovoti su liga.
Visiškai neseniai vaistingieji augalai mūsų amžininkų sąmonėje asocijavosi su gilios senovės atgyvena. Tikrai sunku palyginti mūsų mokslinės techninės revoliucijos amžių su kuokšteliu vaistingųjų augalų, nuo kurių praeityje žmogus aklai tikėjosi stebuklingo pasveikimo.
Vaistažolės – senuosiuose raštuose
Konkrečios žinios apie vaistinguosius augalus ir jų vartojimą mus pasiekė per pirmuosius žmonijos kultūros – seniausius rašto – paminklus, kurie priklausė tuometinei Šumerų valstybei, gyvavusiai dabartinėje Irako teritorijoje prieš 3 tūkstančius metų iki Kristaus.
Be abejojo, vaistingieji augalai gydymo tikslais buvo vartojami ilgai ir iki rašto atsiradimo. Žinios apie vaistingųjų augalų gydomąsias savybes buvo kaupiamos tik siaurame žmonių rate – atskirose šeimose, kurios šias žinias apgaubtas paslaptingumo skraiste perdavinėjo iš kartos į kartą tik šeimos nariams – tėvas sūnui arba motina dukrai.
Beje, kai kuriose gentyse užsiiminėti gydymu išimtinę teisę turėjo tik moterys. Vėliau beveik visos tautos vaistingųjų augalų gydomąsias savybes laikė antgamtinėmis ir jų paslaptis atverdavo tik specialiai tam tikslui pasišventusiems žmonėms. Dėl šios priežasties daugelyje tautų gydymas tapo tik žynių (burtininkų, kerėtojų) privilegija.
Šumerų gydytojai iš vaistingųjų augalų stiebų ir šaknų gamino įvairius miltelius ir užpilus, skiedimui panaudodami vandenį, taip pat vyną arba alų.
Babiloniečiai, pakeitę šumerus XX amžiuje prieš Kristų, taip pat plačiai gydymui vartojo vaistinguosius augalus – saldymečio šaknį, durnaropę, drignę, sėmenis, valerijoną, mėtą ir kt. Babiloniečiai pastebėjo, kad saulės šviesa neigiamai veikia kai kurių vaistingųjų augalų gydomąsias savybes, todėl juos džiovino tamsoje arba šešėlyje, o drignę, šunvyšnę ir durnaropę net rinkdavo naktį. Patalpų, kuriose buvo laikomi vaistingieji augalai, durys ir langai būtinai turėjo būti į šiaurę – tai išlikę iki šių dienų.
Asirai užkariavę Babiloną išsaugojo visas geriausias nugalėtos tautos mokslo ir kultūros tradicijas, taip pat ir informaciją apie fitoterapiją, kuri buvo aptikta įžymiojoje bibliotekoje, atkasus rūmų liekanas Ninevijoje: 33 motelio lenteles skirtas vaistingiesiems augalams, jų receptūras ir gydymo praktikai. Be to, paaiškėjo, kad Nenevijoje buvo vaistingųjų augalų sodas. Babiloniečių ir asirų sukauptas žinias apie gydomąsias vaistingųjų augalų savybes vėliau perėmė egiptiečiai.
Labai daug informacijos apie vaistinguosius augalus aptinkama graikų literatūroje. Graikai turėjo savitas medicinos tradicijas, tačiau naudojosi ir kitomis gydymo priemonėmis, perimtomis iš kaimyninių tautų. Savo pažintį su vaistingaisiais augalais siejo per Kaukazą – legendinę Kolachidę, kur globėjos deivės Artemidės rūpesčiu buvo įkurtas stebuklingas nuodingųjų ir vaistingųjų augalų sodas. Iš jo dalis vaistingųjų augalų buvo pervežta į Graikiją.
Kaip ir daugelis tautų vaistingųjų augalų gydomąjį poveikį graikai siejo su magijos apraiškomis. Matyt, neatsitiktinai ir šaknis žodžio „farmakon“, kuris senąja graikų kalba reiškė „vaistai, nuodai, burtai“, išliko daugelio šiuolaikinių kalbų žodžiuose – farmacija, farmaceutas, farmakopėja.
Tarp daugelio graikų dievų buvo ir dievas Asklepijus, globojęs vaistinguosius augalus. Mums labiau žinomas sulotynintas šio vardo variantas – Eskulapas. Anot padavimo, Eskulapas turėjo dukterį Panacėją.
Kasdieninėje kalboje iki šiol išliko populiarus bendrinis žodis „eskulapas“, kuriuo pusiau juokais, pusiau rimtai vadinamas gydytojas, o žodis „panacėja“ žinomas kaip simbolis vaisto nuo visų ligų.
Hipokratas – Dioskoridas – Galenas – Avicena
Žymiausias savo laikų mąstytojas senosios Graikijos gydytojas Hipokratas (460–377 m. prieš Kristų) pirmas moksliškai pagrindė vaistingųjų augalų vartojimą, savo traktate paminėjęs net 236 vaistinguosius augalus, kurie tada buvo vartojami medicinoje.
Matyt, pagrįstai Hipokratas laikomas šiuolaikinės mokslinės medicinos tėvu, kuriam iki šiol prisiekia jauni gydytojai, duodami visame pasaulyje žinomą Hipokrato priesaiką. Manoma, kad klasikinės medicinos autorius yra Hipokratas, nors pirminis priesaikos variantas pirmąkart užrašytas – 300 m. prieš Kristų Aleksandrijoje.
Didžiojo mąstytojo nuomone, vaistingieji augalai efektyviausi žali arba sulčių pavidalu. Ši nuostata, tapusi ir daugelio kitų tautų pasiekimu, Europoje išsilaikė daugiau nei 1500 metų, o arabų-iraniečių medicinoje tebegyvuoja ir šiandien.
Žymų veikalą apie vaistinguosius augalus mums paliko mokslo apie vaistingųjų augalų žaliavą tėvas garsus romėnų armijos gydytojas graikas Dioskoridas, gyvenęs I a. m. e. savo kūrinyje „Apie gydymo priemones“. Jis aprašo daugiau kaip 600 rūšių augalų, pateikdamas jų piešinius ir nurodydamas jų vartojimą. Ši jo knyga, daug kartų perspausdinta buvo viena iš autoretingiausių farmako vadovų iki 16 amžiaus. Kai kuriais Dioskorido teiginiais iki šiol remiasi dabartiniai farmakognostai.
Ypatingą indėlį į senovės mediciną įnešė ir kitas žymus graikų gydytojas Klaudijus Galenas, gyvenęs 129–199 m. tai vienas žymiausių Antikos gydytojų, daugelio medicinos ir farmacijos kūrinių autorius, didžiausias ir nenuginčijamas praktinės medicinos autoritetas iki XIX amžiaus. Galenas turėjo pasekėjų ir Šiauliuose. Jo vardu buvo pavadinta Šiaulių farmacijos laboratorija „Galen“, kuri buvo įkurta 1922 m. ir buvo likviduota 2002 metais. Farmacijos laboratorijoje buvo gaminami ir fasuojami vaistai.
Būtina paminėti persų gydytoją ir filosofą Aviceną – Ibn Sina Abu Ali al Husein ibn Abdalah, gyvenusį prieš 1036 metus (980–1037). Jo vadovėlis „Medicinos kanonas“ beveik 700 metų Europos aukštosiose mokyklose lėmė medicinos dėstymą.
