Sula – pavasarį iš medžių kamienų intensyviai tekantis vanduo, kuriame daug ištirpusių organinių ir mineralinių medžiagų, reikalingų naujiems ūgliams ir lapams augti. Šviežioje suloje gausu kalio, kalcio, magnio, natrio, cinko ir kitų mineralinių junginių, angliavandenių.
Kol ima skleistis pumpurai
Sula ima tekėti, kai vidutinė paros temperatūra pavasarį yra daugiau kaip +4 laipsnių. Intensyviausiai teka 1–2 savaitę, kol ima skleistis pumpurai. Gerti tinkama sula leidžiama iš beržų ir klevų. Iš suaugusio medžio galima prileisti 100 litrų sulos.
Lietuvoje iš beržų ir klevų sula leidžiama pavasarį einant pašalui, medžiams sprogstant. Ne plonesniame kaip 20 centimetrų skersmens medžio kamiene iki 1 metro aukštyje išgręžiama 3–4 centimetrų gylio 2,5 centimetro skersmens skylė, į ją įkalamas medinis lovelis, kuriuo sula subėga į pakabintą arba ant žemės padėtą indą.
Per vegetaciją iš kai kurių medžių ištekinama 50–150 litrų sulos. Beržų ir klevų sula naudojama maistui.
Kad nesužalotume medžio, sultims baigus tekėti, žaizdelę reikia užtepti pušų derva, kuo nors užklijuoti arba užkimšti mediniu kamšteliu.
Sula turi gydomųjų savybių, joje yra mineralinių medžiagų: geležies, mangano, cinko natrio, magnio, kalcio, kalio ir kt., cukraus, daugiausia sacharozės ir fruktozės. Beržų ir klevų sula geriama šviežia, rauginta, konservuota.
Nuo senų laikų žmogus beržo sulą vartoja kaip maisto produktą, taip pat parfumerijoje, konditerijos pramonėje. Iš beržo sulos gaminama gira, sirupai, cukrus ir kiti produktai, tačiau didžiausią gydomąją galią turi natūrali beržo sula.
Dvasininkas P. Ryškovas 1768 metais rašė, kaip reikia vartoti beržo sulą ir patarė kaip ruošti jos atsargas.
Kiek vėliau, 1894 metais, profesorius N. Nesterovas rašė, kaip galima panaudoti beržo sulą, kuri nuo senų laikų buvo vartojama įvairiems gėrimams gaminti.
Beržų sula
Beržo sulos sudėtis ir biologinė vertė gana gerai ištirta. Suloje yra daug nepakeičiamų apykaitos procesams medžiagų: cukraus ir fermentų, kofermentų ir mikroelementų, organinių rūgščių, augalinių hormonų. Iš cukrų vyrauja fruktozė, o gliukozės yra nedaug, dėl to sulą gali gerti ir sergantys cukriniu diabetu.
Nuo neatmenamų laikų lietuviui beržas ne tik medis, teikiantis pavėsį ir grožį. Beržas dažnai minimas liaudies kūryboje: dainose, tautosakoje, pasakose, eilėse, jį apdainuodavo poetai.
Beržas apvalo sielą ir padeda iš organizmo išvalyti susikaupusias nereikalingas medžiagas. Gal todėl taip gera prie jo prisiglausti. Manoma, kad beržas padeda organizmui ilgiau išlikti jaunam.
Beržų sula geriama po žiemos nualintam organizmui sustiprinti, kai jaučiamas nuovargis, nėra apetito. Be to, šis gėrimas tirpdo akmenis šlapimo takuose, skatina šlapimo išsiskyrimą, medžiagų apykaitą.
Kai medikamentais gydoma akmenligė, mažakraujystė, bronchitas, labai tinka gerti sulą. Ji palengvina ligonio būklę sergant angina, kai kuriomis odos ligomis, egzema, furunkulioze.
Beržų sula – puiki natūraliosios kosmetikos priemonė. Jei šiomis sultimis lengvai patrinsime veidą du kartus per dieną, sumažės raukšlių, natūraliai tonizuosite veido odą. Be to, sula naikina inkštirus, ji tinkama priemonė odai atgaivinti.
Liaudies medicina beržų sula pataria plauti galvą, nes ji stiprina plaukų šaknis, tinka ir kaip pleiskanas naikinanti priemonė.
Kadangi sula greitai genda, kad ilgiau išliktų, ji laikoma sandariai uždarytame inde šaltoje vietoje. Lietuvos valstiečiai nuo seno dažniausiai gėrė šviežią, neretai raugintą sulą, darė girą, vartojo sriubai virti, burokėliams raugti.
Iki XXI amžiaus pradžios sula pakaitinta konservuojama pridėjus cukraus, kartais rauginama statinaitėje arba kokiame kitame didesniame inde, dedama serbentų, ąžuolo šakelių arba žievių, užpilama avižų, seniau taip išlaikyta sula būdavo gaivinamasi per šienapjūtę, net rugiapjūtę. XX amžiuje pradėta rauginti su mielėmis ir cukrumi.
