Pastaruoju metu labai daug rašoma ir kalbama apie medaus naudą mūsų organizmui. Daugelis autorių teigia, kad medus yra nuo tūkstančio negalavimų.

Medus – saldi, klampi, aromatinga medžiaga, bičių gaminama iš surenkamo aromatingo nektaro arba medžiagos lipčiaus. Medus gali būti monofilorinis iš vienos augalų rūšies nektaro ir poliflorinis iš kelių augalų rūšių nektaro.

Subrendusiame meduje yra vidutiniškai 17 proc. vandens, 38 proc. fruktozės, 90 proc. gliukozės, 13 proc. sacharozės, 7,3 proc. maltozės, 1,4 proc. angliavandenių, 0,3 proc. baltymų, šiek tiek fermentų, mineralinių medžiagų, vitaminų ir t. t. Išsukus iš korių medus kristalizuojasi. Kartais medus gali sukelti alergiją. Medus vartojamas maistui, kartais midui, medaus trauktinei gaminti, jo dedama į konditerijos gaminius, vaisvandenius, taip pat vartojamas farmacijoje, kosmetikoje, liaudies medicinoje.

Kai kurios istorinės žinios apie medų Lietuvoje
Lietuvoje jau XIV a. pabaigoje istoriniuose šaltiniuose minima medaus duoklė, ją mokėdavo verslininkai, gyvenantys vien iš bitininkystės. Iki XVIII a. medaus duoklė buvo labiausiai paplitusių natūrinio mokesčio, dydis priklausė nuo turimų bičių drevių, kelmų, orų per medunešį. Daug medaus buvo ir eksportuojama, pvz., 1507 metais išvežta parduoti 500 statinių,  1535 metais – 1108 statinės. Už parduotą medų buvo perkama druska, geležis ir kt. reikalingiausios prekės. Pagal kainas už 2 medkubilius medaus (1 medkubilis prilygo – 50 kg) buvo galima nusipirkti arklį arba 6 statines avižų, arba 2 nupenėtas kiaules.

Iki Antrojo pasaulinio karo kasmet buvo iškopiama 1000 tonos medaus. 1984 metais visuose bitynuose iškopta tik daugiau nei 300 tonų medaus. Atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais bitininkystė tampa svarbiu kaimo verslu. 2005 metais daugiau nei 11000 bitininkų iš daugiau nei 83000 bičių šeimų iškopė 4000 tonas medaus.

Žinoma, nemažai su medumi susijusių papročių. Bitininkai medumi daug kur duodavo kalėdojantiems kunigams. Visų šventųjų dieną medų dalydavo elgetoms, nešdavo savo ir net gretimų kaimų ligoniams.

Medus liaudies medicinoje
Medus liaudies medicinoje nuo seno buvo vartojamas kaip vaistas. Peršalus karšto medaus kaip prakaitą varančio vaisto kartais buvo geriama vieno dažniausiai su aviečių arba liepžiedžių arbata. Skaudama gerklė gydoma medumi su virintu pienu. Medumi buvo tepami tvinkiniai, votys. Vandens ir medaus tirpalas (3:1) naudojamas veido kaukėms, žaizdų kompresams. Medumi buvo gydomi ir peršalę arkliai vienu arba sumaišytų su taukais, gydomosiomis žolelėmis gydomos jų žaizdos ir kitos ligos. Medaus sumaišyto su avižomis ir kiaušiniais arkliams būdavo duodama prieš lenktynes.

Keli receptai
Pateikiame keletą receptų su medumi nuo peršalimo ligų, o tai ypač svarbu šaltuoju žiemos metu.
Nuo peršalimo reikia gerti pieno su pavasariniu medumi.

Krienus sutarkuoti, sumaišyti su medumi 1:1. Krienuose yra daug vitamino C, kuris padeda įveikti peršalimo ligas ir gripą.
Jeigu kamuoja sloga,  į raudonųjų burokėlių sultis reikia įpilti šiek tiek skysto medaus trečdalį sulčių kiekio, 4–5 kartus į kiekvieną nosies šnervę įlašinti po 5 lašus šių vaistų.

Džiovintų putino uogų nuoviras, pasaldintas su medumi, padeda nuo peršalimo galvos skausmo, kosulio ir užkimimo.
Į stiklinę šilto pieno įdėti šaukštą medaus ir 80 g riebalų. Gerti 2–3 kartus per dieną.

Į stiklinę karšto pieno (apie 40–50 laipsnių) arba arbatos pasaldintos šaukštu medaus. Kasdien gerti prieš miegą, kol pasveiksite.

Sutrinti česnaką, sumaišyti su medumi 1:1, užpilti šiltu vandeniu ir vartoti prieš miegą.

Šaukštą džiovintų ramunėlių žiedų užpilti stikline verdančio vandens, perkošti ir įdėti šaukštą medaus. Skalauti burną ir gerklę.

Juodajame ridike išpjauti duobutę, pridėti medaus ir uždengti ridiko gabalėliu. 4 valandą palaikyti šaltoje vietoje. Ridiko sultis vartoti po šaukštą 2–3 kartus per dieną.
Užvirinti stiklinę vandens su 2 šaukštais džiovintų aviečių uogų. Nukelti nuo ugnies ir po 10–15 minučių įdėti šaukštą medaus. Gerti šiltą prieš miegą.

Užvirinti stiklinę vandens, įdėti šaukštą liepų žiedų. Nukelti nuo ugnies, po 20 minučių perkošti ir įdėti šaukštą medaus. Gerti 2–3 kartus per dieną po 1/4–1/2 stiklinės.

Ir nuo kitų ligų
Medus nuo seno yra žinomas kaip liaudiškas vaistas įvairiems odos negalavimams gydyti.

Medus lygiomis dalimis sumaišomas su žuvų taukais. Šis mišinys tepamas ant pažeistos kūdikio odos.
Kelis kartus per dieną suvalgykite po šaukštelį medaus lėtai jį nurydami arba stiklinėje šilto vandens ištirpinę šaukštelį skalaukite gerklę.

Korio kramtymas ir medaus laikymas yra puiki profilaktinė priemonė, ypač jeigu dažnai sergate prienosinių ančių uždegimu.

Universalus vaistas – medus vartojamas nuo skaudamų sąnarių (jeigu nėra uždegimo). 1–2 šaukštus medaus pašildykite vandens vonelėje, prieš einant miegoti patepkite juo skaudamas vietas ir apriškite linine skepeta. Sąnarį dar galima pašildyti šildykle.

Karštas vynas su imbieru: reikės 5 šviežių imbierų šakniastiebių riekelių, pusės citrinos sulčių, taurelės raudonojo vyno, medaus ir karšto vandens, tai populiarus namų vaistas nuo peršalimo ir gripo, vidutiniškai karščiuojant.

Stipri imbierų arbata su medumi malšina moteriškų ligų skausmus. Imbierų gumbus bei citrinos susmulkinti ir sumaišyti su medumi. Šios kvapnios, saldžios tyrės dėti į stiklinę po vieną ar du šaukštelius – pagal skonį. Galima šia tyrę paskaninti juodąja, žaliąja arba vaistažolių arbata, arba sumaišyti vien su virintu šiltu vandeniu. Todėl šaldytuve visada pravartu turėti stiklainiuką su jau paruošta imbiero, medaus ir citrinos tyre.

Medus dažnai vartojamas su bičių pikiu ir vitaminu C, su imbieru, cinamonu, populiarus medaus ir mėlynių mišinys, medaus ir juodųjų serbentų maišinys.

Liaudies medicina gydymo be medaus neįsivaizduoja. Medus yra ir vaistas, ir maistas. Tačiau medų patartina visuomet vartoti saikingai ir protingai, juo nepiktnaudžiauti.

Reikia prisiminti ir tai, kad jei medus laikomas sandariame stiklainyje, į kurį nepatenka drėgmė, šviežias išliks labai ilgai.

Į viršų