Ir antakiai, ir blakstienos yra tam, kad apsaugotų akis.
Antakiai, kaip ir namo pastogė, teikia apsaugą nuo skysčių,  
tekančių nuo galvos; blakstienos, lygiai kaip tvora,
kartais tveriama priešais aptvertą plotą, yra tam,
kad sulaikytų daiktus nuo patekimo vidun.
       Aristotelis „Apie gyvūnų dalis“

Antakiai
Antakis (lot. supercilium), odos gabalas ties viršutiniu akiduobės kraštu, apaugęs tankiais, trumpais, stangriais, palinkusiais plaukais. Sulaiko dulkes, krislus, per kaktą bėgantį prakaitą.

Aristotelis veikale „Apie gyvūnų dalis“ rašo: „Antakiai yra dviejų kaulų susijungimo vietoje – štai kodėl senatvėje jie dažnai pasidaro tokie tankūs, kad reikia juos apkirpti. Antakiai yra mažyčių kraujo indų galuose. Mat šie indai baigiasi tenai, kur pasibaigia ir oda. Šiose vietose išsiskirianti drėgmė, būdama kūniška, būtinai turi sąlygoti plaukų susidarymą, jei ji prigimties nenukreipiama ko kito daryti“ (J. L. Ackrill „Aristotelis“, Vilnius, 1994, p. 78).

XVI a. moters grožio etalonas buvo turėti tris dalykus juodus: akis, antakius, blakstienas, tris dalykus plačius: kaktą, antakius, pečius.

Azijoje ir Afrikoje antakius moterys išpešioja, o paskui nusipaišo aukščiau ir siauresnius, neva moteriškesnius. XVIII a. Anglijoje antakiai būdavo nuskutami ir užklijuojami dirbtiniai, iš pelių kailiukų. XX a. 6-7 dešimtmečiuose tarp moterų buvo madingi trumpi antakiai.

Pirmasis spalvotas tušas antakiams pasirodė 1960 metais. Jį vienu metu pristatė dvi kompanijos. Kinų išmintis sako: „Moters antakis – meilė“.      

Sisteminiame lietuvių kalbos žodyne nurodyti su antakiais susiję žodžiai: kakta, baukė, baužė, šlikė; kruoslas; antausis.
Lietuvių frazeologizmai apie antakį (ančakį, ančiakį, apibrėžtį): „Antakius apdailinti“ (apmušti, primušti ką), „Antakiai kaista“ (apie įgėrusį), „Antakius kilnoti“ (pykti), „Antakius paglostyti“ (apmušti), „Antakius raukyti“ (pykti), „Antakius užlaušti“ (susiraukti supykus),  „Kaip kumštis prie antakio“ (visai, nė kiek), „Mėlynę antakyje nešioti“ (būti primuštam), „Mėlynus antakius padaryti“ (primušti ką nors).

Prietarai. Saugokis žmogaus, kurio antakiai sueina, / nes jis be melo niekaip neapsieina. Jei niežti dešinį antakį – susitiksi su draugu. Jei kairį – susitiksi su veidmainiu.

Senajame lietuvių sapnininke nurodoma, kad antakius juodus sapne regėti reiškia sveikatą, geltonus – garbę. Dideli antakiai – įtaka žmonėms, ties nosimi susisiekiantys antakiai reiškia, kad turtingas tamsta būsi. Sapnuoti kieno nors antakius reiškia, kad jūsų kelyje iškils netikėtų kliūčių. Reti, su iškrintančiais plaukeliais antakiai rodo apgaulę asmeniniame gyvenime, o tankūs antakiai pranašaują sėkmę. Jei sapnuojate tamsius antakius – sveikata bus gera. Skusti antakius – nenustebkite, jei pasielgsite kvailai, o nusvilti antakius – susiginčysite dėl palikimo.

Antakiai ir charakteris. Antakiai vadinami akių rėmeliais. Jie atspindi žmogaus santykius su aplinkiniais. Antakiai – tai ženklai, pagal kurių natūralią formą galima nustatyti pačius ryškiausius žmogaus charakterio bruožus. Gražūs, grakštūs antakiai gali sušvelninti veido trūkumus, o negražūs, striuki, šiurkštūs ir pasišiaušę antakiai gali sugadinti akių formą.
Pagal Ričardą Sandersą, antakiai kalbant judinami žemyn ir aukštyn rodo žmogų puikuojantis ir vaizduojantį drąsų. Kalbant nuleidinėjami antakiai žymi gudrumą, piktus kėslus, apgaulę. Ilgi ir susijungę antakių plaukeliai rodo paprastą charakterį.

Pakrypę ar nulinkę antakiai reiškia pavydą, neprotingumą. Toks žmogus linkęs daug žadėti. Trumpi siauri lino antakiai – gero ir protingo žmogaus ženklas. Ilgi šiurkščių plaukų antakiai rodo šiurkščią prigimtį (Frencis Tomas „Veido paslaptys“. Vilnius, 1997, p. 36-37).

Veidotyrininkai aiškina, kad gera antakių forma rodo, kad jų šeimininkas sutaria su jį supančiais žmonėmis. Lenkti antakiai – lakios vaizduotės; smalsus. Platūs antakiai – nenuovokus. Tiesūs – budrus, susijungę – laimingas; neištikimas. Aukštus antakius turintys žmonės yra nepatiklūs, sunkiai prisiriša prie aplinkinių, tačiau jei prisiriša, tai visam gyvenimui. Žemų antakių savininkai lengvai bendrauja, mėgsta naujas pažintis. Vešlūs antakiai – orientuojasi į darbą su žmonėmis, apdovanotas gyvu protu, leidžiančiu aprėpti visus bet kokios situacijos aspektus. Ilgaamžio žmogaus veido bruožai yra aukšti, lygūs, ilgi antakiai. Gyvybinės jėgos stygių simbolizuoja pasišiaušę prieš plauką arba kylantys aukštyn (durklo formos) antakiai.

Jei dešinysis antakis ties smilkiniu užsilenkia žemyn, prieš jus – kilnus ir nuoširdus žmogus. Jei užlinkęs yra kairysis antakis – tai garbingas žmogus. Vilties ženklas – raukšlelė virš dešiniojo antakio, entuziazmo ženklas – virš kairiojo antakio.

Tarpusavyje suaugę antakiai – emocijų slėpimas. Tokie žmonės egoistiški. Jei antakiai toli vienas nuo kito – žmogus emocionalus, lakios vaizduotės.

Žemus antakius turintys žmonės lengvai susipažįsta, yra komunikabilūs, neformalūs, įtakingi. Kuo aukščiau antakiai, tuo atsargiau žmonės bendrauja. Aukštų antakių žmonės būna orūs, vienišiai, jie sunkiau prisiriša prie kito žmogaus.

Pagal Teodorą Švarcą, galioja viena taisyklė: kuo antakiai storesni ir šiurkštesni, tuo nenuolaidesnis žmogus. Reikia atkreipti ir į antakių galus: ploni rodo kilnumą, platūs – narsumą ir drąsą, o pasišiaušę – dosnumą ir drąsumą.

Tvarkingi šiek tiek pakilę antakių galai yra dosnios širdies ir drąsos požymis. Ilgus grakščius antakius turi ramios prigimties žmonės, apgalvojantys savo poelgius ir pasižymintys gana konservatyviomis pažiūromis. O jeigu antakių linija labai ilga, pasibaigianti net už akių ribos, tai rodo dar ir aukštą intelektą.

Trumpi ploni antakiai būdingi nevykėliams; trumpi tankūs auga mėgstantiems laisvę, bet agresyviems ir greit supykstantiems žmonėms, trumpi nedailūs – nepastoviems tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime. Trumpi, nedailūs ir dar tankūs antakiai apskritai įkūnija pyktį, pasileidimą ir neprincipingumą. O jeigu antakiai beveik neįžiūrimi, tai gudraus ir gali būti klastingo žmogaus požymis.

Jei dalis antakių auga priešinga kryptimi, tai rodo užsispyrėlišką ir bekompromisinį charakterį, žemyn augantys – baimingą prigimtį. Aukštai pakilę antakiai rodo kryptingą tikslo siekimą, o žemi – bevalę ir apatišką prigimtį.

Į liniją suaugę antakiai priklauso sumaniems, tiesmuko charakterio ryžtingiems žmonėms, nutrūkstantys atspindi išdavystę. Jie simbolizuoja norą dominuoti, o kartais ir užgniaužti kitus. Dažnai žmonės su tokiais antakiais būna labai talentingi. Antakiai puslankiu atspindi apdairų, sumanų ir išradingą žmogų. 95 proc. atvejų puslankio formos antakius turi moterys.

„Skrendantys“ antakiai – tai aktyvus, savo tikslo siekiantis, agresyvus, išradingas, išdidus ir savimi pasitikintis žmogaus. Išlenkti, riesti antakiai priklauso išmoningoms, svajingoms ir jautrioms asmenybėms. Žmonės su nuolaidžiais antakiais yra liūdni ir kenčiantys. Aplinkiniai juos laiko silpnais, priklausomais ir netgi egoistais.

Bumerango formos antakiai byloja jų savininko išradingumą. Idealiais laikomi platūs, ilgi antakiai. Proporcingai išsivystę antakiai rodo emocijų, proto ir charakterio pusiausvyrą. Įdubos tarp antakių nebuvimas liudija pasyvų charakterį ir nesugebėjimą susikoncentruoti.

Šiurkštūs, į šerius panašūs antakiai apibūdina jų savininką kaip atžagarų, užsispyrusį ir bekompromisinį žmogų. Tą patį galima pasakyti ir apie žmones, kurių antakiai stori (platūs) ir šiurkštūs. Žmogus su tankiais antakiais laikomas gimusiu sėkmei (Teodor Švarc. Ką slepia veidas: fizionomikos pagrindai. Vilnius: Alma littera, 2012, p. 53-64).

Veidotyrininkai aiškina, kad didelius, kaip „karklynai“, antakius turintieji yra tvirto, atkaklaus būdo, jie protingi ir rimti. Tarp kitko pažymėtina, kad dideliais antakiais akys yra labai sveikos. Vidutiniški antakiai reiškia vidutinių gabumų ir sugyvenamo būdo žmogų. Mažus antakius turintieji yra dailaus sudėjimo, ir stipraus, gyvo proto. Maži antakiai tinka moterims. Dažniausiai tokių antakių savininkai vadinami moteriško būdo.

Antakiai padeda išreikšti emocijas – nuostabą, pyktį, baimę. Jeigu žmogus niršta, šių grimasų raukšlės atsispindės veide. Kuo antakiai ryškesni ir platesni, tuo žmogus labiau pasitiki savimi, tuo daugiau turi vidinės galios. Kartu plačių antakių savininkas gali būti grubus ir net despotiškas. Ploni antakiai pabrėžia, kad žmogus ne visada pasitiki savimi, jam dažnai sunku priimti sprendimus.

Antakių paslaptys. Antakiai hormoninės organizmo sistemos veiklos rodiklis. Jie parodo žmogaus negalavimus, atspindi jo sveikatos būklę. Suaugę antakiai byloja, kad žmogus kamuojamas traukulių, ypač susinervinęs ar supykęs. Tokių traukulių priežastis – magnio ir kalio deficitas. Jo trūkumą gali padėti kompensuoti bananai, keptos bulvės, pupelės, žirniai, razinos, datulės, figos, riešutai (ypač kedrų ir migdolų), juodosios slyvos ir džiovinti abrikosai.

Reti šviesūs antakiai liudija, jog organizme sulėtėjusi estrogeno ir testosterono gamyba. Be to, bloga antakių būklė byloja, jog organizme trūksta cinko, fosforo ir jodo. Tokiems žmonėms būtina valgyti daugiau žuvies, neriebaus sūrio, svogūnų, graikiškų riešutų, paprikos, jūros produktų, grybų, petražolių ir česnako, sojos padažo, rabarbarų ir juodųjų pipirų.

Vertikali raukšlelė tarp antakių ne tik charakterizuoja temperamentingą, karštą žmogų, bet ir, deja kalba apie tai, kad pas tokį žmogų sutriko kepenų funkcija.

Pratimai pagerinantys akių būklę. Stovėdami ar sėdėdami rodomąjį pirštą priglauskite prie antakių pradžios (nuo nosies pusės). Vėliau rodomuosius pirštus pastumkite į antakių vidurį, neatitraukdami pirštų nuo antakių, pirštais pabandykite užmerkti viršutiniuosius akių vokus. Šiuos pratimus pakartokite 7-9 kartus.

Kad antakiai būtų tankūs ir lygūs, tepkite juos ricinos aliejumi. Koreguoti antakius reikia pagal apatinį kraštą ir tik retais atvejais – pagal viršutinį. Antakiai yra jautri veido vieta. Jie neretai pažeidžiami bokso, imtynių, krepšinio, ledo ritulio, futbolo ir kitų sporto šakų varžybose, susidūrus sportininkams rungtynių metu, įvairių traumų metu, todėl būtina juos saugoti ir tinkamai prižiūrėti.

Blakstienos
Blakstiena, blakstienos (lot. cilia). Gale vokų plaukai vadinasi blakstienos. Blakstienų storis, tankis ir ilgis persiduoda genetiškai. Jų išvaizdą lemia ir gymio tipas (blondinių blakstienos trumpesnės nei brunečių), rasė (mongoloidų storesnės nei europiečių), ir netgi regionas, kuriame žmogus gyvena. Blakstienų spalvą reguliuoja melanino pigmentas. Kuo organizme mažiau melanino, tuo šviesesnę odą, plaukus ir blakstienas turi žmogus. Tačiau hormoninis fonas organizme gali keistis, taigi ir plaukai ar blakstienos gali pašviesėti ar patamsėti keliais tonais.

Kiekviena blakstiena turi savo gyvenimo ciklą, dalomą į fazes: 2-3 savaites aktyvus augimas, 4-7 savaites ramybės stadija ir mirimo fazė. Kiekvienas plaukelis „gyvena“ apie tris mėnesius ar ilgiau (nuo 28 iki 200 dienų) ir iškrenta, kai ūgteli nauja pamaina. Dažniausiai savaiminis blakstienų kritimas vyksta nepastebimai: naujos blakstienėlės auga ir niekam nepastebėjus pakeičia senąsias. Tai natūralus atsinaujinimo procesas. Jei netyčia nusideginote blakstienas (ar kaip kitaip jų netekote), jos atauga maždaug po 3-5 mėnesių. Blakstienos mums „tarnauja“ apie 150 dienų – po to jos pačios iškrenta. Išretėjus blakstienoms, ypač vyrams būtina susirūpinti. Gali būti, kad pasigavote urogenitalinę infekciją ar dar kokią nors negandą, todėl būtina apsilankyti pas andrologą.  

Senovės Egipte blakstienas dažydavosi tiek vyrai, tiek moterys. Blakstienas jie tamsindavo stibio milteliais ir tepalais. Dažai ne tik pagražindavo blakstienas, bet ir padėdavo apsaugoti akis nuo kenksmingų saulės spindulių. Moterys taip pat blakstienas padengdavo malachito milteliais, nes tikėjo, kad šie žalsvi akmenys yra natūralūs afrodiziakai.     

Senovės Romoje gražios blakstienos turėjo būti ilgos, tankios ir riestos. Romos moterys naudojo stibio miltelius bei kamščiamedžio anglis joms ryškinti. Plinijus Vyresnysis rašė, kad blakstienos gali iškristi nuo sekso pertekliaus.

Viduramžiais moterys pašalindavo beveik visus antakius ir blakstienas. Jos neretai nepalikdavo nė vieno plaukelio ant veido.

Anglijoje karalienės Elžbietos laikais (1533–1603 m.) moterys užsigeidė tokių pat rausvai auksinių plaukų ir blakstienų, kaip ir karalienės. Nors to meto visuomenėje ir nebuvo priimta dažyti blakstienų, tačiau moterys vis tiek tą darė slapta.