Alesandra Gaušienė jau aštuonerius metus užsiima kūno tapyba chna dažais. Piešimo meistrei tai yra gyvenimo būdas, neatsiejamas nuo Rytų kultūros bei filosofijos. Pasak jos, procedūra visai neskausminga, o atvirkščiai – maloni. Juk darant tatuiruotę naudojami teptukai. Ant kūno dažniausiai piešiami indiški arba arabiški raštai, rytietiški motyvai, bet laisvės fantazijai ir norams tikrai yra. Tokios tatuiruotės, dar vadinamos biotatuiruotėmis, piešiamos natūralios kilmės dažais – rudos ir juodos spalvos chna, todėl nedirgina odos ir neturi žalingo poveikio. Pasirodo, rytietiškosios kultūros tradicija tampa vis populiaresnė – ją teikia grožio salonai, piešimu chna dažais ant kūno domimasi kaip būsimo mergvakario pramoga, tatuiruotės vis dažniau puošia modelių ir įžymybių kūnus.

Chna: ne tik puošia, bet ir gydo
Vadinamoji biotatuiruotė, ant kūno išliekanti 6–8 dienas, platesnio susidomėjimo sulaukė, bet giliau į egzotiškos rytietiškos tatuiruotės tradicijas nesigilinama. Be gražaus piešinio visa tai turi labai gilią prasmę, tikina A. Gaušienė. „Nieko nėra šiaip sau, dėl grožio. Grožis yra antraeilis“, – sako ji.

Pasak jos, chna augalas turi nuostabią savybę įsigerti į odą.

Krūmas auga karšto klimato šalyse. Lotyniškas botaninis šio augalo pavadinimas – lavsonia inermis arba heninė lavsonija. Indiškas šio augalo pavadinimas – mehindi arba mehandi, mendi. Dažomųjų savybių turi augalo lapeliai, kurie yra sudžiovinami ir sutrinami.

Milteliais dažomi ne tik plaukai, bet ir medžiagos – medvilnė ir šilkas. Pavyzdžiui, Tibeto vienuolių rūbai dažomi chna ir šiek tiek šafrano, išgaunant oranžinę spalvą. Kuo daugiau šafrano, tuo rūbai tampa raudonesni. Tiesa, seniau lakuodavo ir nagus. Ir toks „nagų lakas“ laikydavosi tol, kol nagas nuaugdavo...

Heninė lavsonija žydi, bet žiedeliai dažomųjų savybių neturi, jie naudojami parfumerijos pramonėje tam tikriems kvapams išgauti.

„Prasidėjus žydėjimo metui, kruopščiai atrenkami lapeliai: patys didžiausi ir stambiausi atrenkami piešimui ant kūno, o visi kiti lapeliai naudojami plaukų dažams gaminti. Dažnai moterys visgi bando pačios pasigaminti dažų kūno tatuiravimui, nusipirkusios chna dažų kosmetikos parduotuvėse. Bando virti, kavos ar arbatos tirščių dėti, bet vis tiek nieko neišeis, išliks tik oranžinė spalva. Paprasta chna parduodama gražiose pakuotėse, iš kurios žvelgia ir šypsosi graži moteris. Chna milteliai, būtent tie, kurie paliks ryškų rezultatą, yra pardavinėjami kur kas paprastesnėse pakuotėse. Visgi verčiau įsigyti chna pastos tūtelėse, nes ją pasigaminti savarankiškai yra pakankamai sudėtinga“, – sako meistrė.

Augalas labai gerai žinomas medicinoje kaip vaistas praktiškai nuo visų odos ligų. Jo medžiagos veikia kaip antiseptikas, antibakteriškai. „Kiekvienas vaikas nuo mažens žino: jeigu susižeisi, reikia bėgti pas piešėjas, kurios ant žaizdos užteps chna pastos. Padengtos žaizdos vietoje sumažinama tikimybė likti ryškiam randui. Chna gydomos tokios ligos kaip niežai, egzema, net ir sudėtingesnės – žvynelinė, baltligė. Rudas pigmentas padeda atstatyti pigmentaciją. Dar viena ypač Rytuose vertinama praktiška augalo savybė – kol chna pasta drėgna, ji vėsina, turi tam tikrą kvapą, kuris, sakoma, ramina. Galbūt teko kažkam matyti, kad būna išpiešti net ir kojų padai – per padus kūnui suteikiama vėsos“, – sako A. Gaušienė.

Tradicijos
Kūno puošimo tradicijos siekia ne tik Indiją, bet ir Afriką, Turkiją, Egiptą. Jeigu teko pastebėti Indijoje nuotakos piešiniai išsiskiria gausa. Išpiešiamos visos kojos ir rankos iki pirštų galiukų, tad atrodo, kad nuotaka dėvi pirštinaites.

Pasak piešimo meistrės, Vakaruose mergvakariai ir bernvakariai suprantami kaip paskutinis laisvas vakarėlis.

Rytuose toks vakaras-mergvakaris vyksta ne prieš savaitę ir ne prieš dvi, bet būtent vestuvių išvakarėse – dieną arba dvi prieš vestuves. Jaunąją paruošti vestuvėms be draugių susirenka ir jaunosios giminė – mamos, tetos, močiutės.

„Norima visapusiškai apvalyti jaunąją ir paruošti santuokai. Juk tai naujo gyvenimo etapo pradėjimas. Nuotakai plaukia palaiminimai, patarimai. Procedūrose ji apvaloma visais aspektais, pirmiausia apvalomas jos fizinis kūnas (labai graži maudymo ceremonija „bišeka“ pieno ir rožių vandeniu). Po maudynių jos kūnas įmasažuojamas eteriniais aliejais, o tuomet vyksta piešimas. Piešiniais užkoduojami geri palinkėjimai, kiekvienas taškelis ir lašelis turi savo prasmę.

Linkima laimės, klestėjimo, vaisingumo, meilės... Geriausiai piešia pačios vyriausios moterys, sėkmingai ištekėjusios, kad visą savo geriausią patirtį perduotų jaunajai. Ornamentuose paslepiami (įpiešiami) jaunosios būsimo vyro inicialai, kurių jis ieško pirmąją judviejų naktį“, – sako meistrė.

Pasak jos, nuotaka turi būti paruošta ir atrodyti kaip deivė Lakšmė, o indiškasis mergvakaris yra paskutinis askezės vakaras. Piešimo procedūra trunka 5–6 valandas, o nuotakos piešiniai džiūva visą naktį. Tačiau viena tatuiruotė kambario temperatūroje džiūva maždaug pusvalandį. Tiesa, jei jaunikis randa savo inicialus, manoma, kad sėkmė lydės vedybiniame gyvenime, o jei ne, tada jaunoji dominuosianti santykiuose, kas Rytuose nelabai priimtina.

Kol nuotaką puošia chna tatuiruotės, tol ji negali dirbti jokių darbų. Kuo tamsesni piešiniai, tuo ilgesnis medaus mėnuo, kuris bent jau dvi savaitės tikrai trunka.