Italų renesansas – saikingumas
XV-XVI amžiuje renesansas klestėjo Italijoje, tad ir drabužių madas diktavo. Iš pradžių italų mados sostine tapo Florencija, o paskui – turtingoji Venecija. Šioje epochoje italų rūbų mados pasižymėjo saikingumu, nebuvo ekstravagantiškos.

XV amžiaus florentietiškos mados idealas buvo liekna dvasingo veido moteris. Be to, ji turėjo būti šviesiaplaukė ilgu kaklu ir aukšta kakta.

Dėvėjo tada moterys po dvi sukneles, pasiūtas iš brangių raštuotų medžiagų – taftos ir aksomo: tuo metu apatiniai drabužiai dar nebuvo dėvimi.

Tos puošnios suknelės buvo ilgos su šleifu ir su ypatinga iškirpte – priekyje kvadratine, o nugaroje trikampe, kad kaklas atrodytų dar ilgesnis.

Suknelės priekinė dalis dažniausiai buvo surišama rašteliais. Beje, kaip ir rankovės, kurios taip pat virvelėmis ar kaspinais buvo pritvirtinamos prie suknelės, tad suknelę buvo galima dėvėti su skirtingomis rankovėmis.

Vėliau rankoves pradėta prakarpinėti ir horizontaliai, kad matytųsi apatinės suknelės audinys.

Ant prašmatnių suknelių dauguma to meto moterų užsimesdavo dideles skraistes ar prie pečių pritvirtindavo didelius klostuotus audinius, kurie siekdavo žemę.

Keliaudamos moterys apsisiausdavo raudonais ar mėlynais apsiaustais, kurie buvo su pamušalu, kartais su išpjovomis rankoms, užsidėdavo skrybėles-turbanus (ištekėjusios), auksinių siūlų tinklelius ar vualius (merginos) ir užsimaudavo puošnias pirštines.

Šukuosenos tuomet buvo labai sudėtingos – kasų, garbanėlių, perlų karolių, vualio ir kaspinų kompozicijos.

Būtini tuomečio moteriško kostiumo atributai buvo prie liemens tvirtinama puošni piniginė ir rankoje laikoma nosinaitė – žymiai didesnė nei dabartinė, iš itin plonos medžiagos. Tarp kitko, būtent tuomet Europoje nosinės ir atsirado.  

XVI amžiuje, kai madas pradėjo diktuoti Venecija – turtingiausias, ko gero, tuometės Europos miestas, mada pasidarė daug puošnesnė.

Sunkių, prabangių suknelių sijonus imta puošti klostelėmis, tad suknelės tapo kiek trumpesnės. Klostelėmis papūstos viršutinės suknelės rankovės taip pat sutrumpėjo ir paplatėjo, iškirptė pasidarė tokia didelė, kad tekdavo ją pridengti siuvinėtomis detalėmis.

Nors vis dar buvo madingi iš minkštos odos ar audinio pasiūti bateliai, tačiau aukštuomenės moterys, norėdamos atrodyti aukštesnės, pradėjo dėvėti batelius su tokiais storais padais (iki 30 centimetrų), kad be kavalierių ar tarnų pagalbos negalėjo nė žingsnio žengti.

Merginos kartais jau nebedarydavo jokių šukuosenų – demonstruodavo ilgus ir vešlius plaukus,  moterys darydavosi ypatingus kuodelius iš savų plaukų ir šinjonų, o turtingiausios venecijietės virš kaktos susukdavo plaukus į du volelius – pusmėnulį, deivės Dianos emblemą.

Galvos apdangalus tuomet nešiojo retokai – dažniausiai užsimesdavo tik vualį. Tiesa, prie paradinių drabužių užsidėdavo ispaniškas beretes, bet irgi ant vualių, o vidurvasarį, kad saulė nenurudintų veido, – šiaudines skrybėlaites.       

Į gatvę aristokratės neišeidavo be juodos nedidelės puskaukės – kad nebūtų atpažintos. Būtinai užsimaudavo išsiuvinėtas ar brangakmeniais išpuoštas pirštines (žiemą rankas sukišdavo į kailiu papuoštą medžiaginė muftą) ir pasiimdavo nosinaitę, kurią laikydavo rankoje tai, kad matytųsi jos nuostabūs nėriniai.

Beje, nėriniai tuomet kainavo neįtikėtinai brangiai, nes buvo išsiuvami adata, o ne neriami.

Raktus, pinigus italės sudėdavo į rankinukus iš brangių audinių, o juos prisikabindavo prie juosmens.

Tuo metu, matyt, iš Rytų paplito vėduoklės. Kartais jos priminė vėliavėles – medžiaga buvo ištempiama ant vielos karkaso, o kartais damos vėduodavosi tiesiog keliomis stručio plunksnomis. Suskleidžiama (mums įprasta) vėduoklė  atsirado tik XVI amžiaus antrojoje pusėje.

Tačiau didžiausias to laiko mados „išradimas“ – apatiniai ir kojinės.

Kojinės tuomet buvo ne mezgamos, o siuvamos iš audinio ir madingiausiomis laikytos sniego baltumo florentietiškos.

Kadangi renesanso epochoje rūbai buvo siuvami rankomis, o audiniai ir įvairūs jų puošybos elementai kainavo pasakiškai brangiai, net pačios turtingiausios ir įžymiausios italės negalėjo sau leisti juos dažnai siūdintis, tad rūbų mados kito lėtai atnaujinant vieną kitą detalę, o paprastos moterys dėvėdavo itin kuklius apdarėlius, kurie taip pat kartais buvo pavaizduojami garsiųjų to meto dailininkų drobėse.

Apatiniai rūbai – vienas iš civilizacijos požymių
Tik kelis šimtmečius siekiantis apatinių drabužių amžius rodo, kad apatiniai yra vienas civilizacijos požymių.

Senosiose civilizacijose – kaip Egiptas, Mesopotamija, Šumerai, antikinė Graikija, Romos imperija – tokio dalyko, kaip apatinis drabužis nebuvo nė girdėję. Ir tai suprantama – šiuose kraštuose klimatas šiltas, o ir prieš tūkstančius metų audiniai buvo brangūs, ir jei kas turėjo apskritai ne po vieną drabužių komplektą, tai visus ir susivilkdavo, kad taip pademonstruotų savo turtą ir galią.

Mūsų akimis, senovės egiptiečiai, pavaizduoti freskose, vilkėdavo kažką panašaus į šiuolaikines trumpikes. Tačiau iš tiesų tai buvo trumpi sijonukai, kurie dažniausiai ir buvo vienintelis jų garderobo rūbas.

Tūkstantmetėse Kretos freskose žavios damos taip pat atrodytų dėvi kažką panašaus į labai dekoltuotus korsetus, romėnų piešiniuose jaunos moterys – pasidabinusios lyg ir bikinių prototipais. Vis dėlto akivaizdu, kad tai ne kasdieniai apatiniai rūbai, o tik pritaikyti tam tikroms progoms: šventėms ar sporto varžyboms.

Gal labiausiai į apatinius, mūsų supratimu, marškinius yra tunika, kurią užsivilkę turtingi ir žymūs romėnai būtinai dar apsisiausdavo ir prabangiu apsiaustu. Tačiau paprasti žmogeliai ir viešose vietose puikiausiai apsieidavo vien su tunika.
Tiesa, delikatumo reikalaujančiose situacijose senųjų civilizacijų atstovai kartais apsijuosdavo strėnjuostę – ilgą medžiagos juostą apvyniodavo apie taliją, o vieną jos galą perkišdavo per tarpkojį.

Viduramžiais Vakarų Europoje gal dėl vėsesnio klimato nei aplink Viduržemio jūrą, gal dėl kitų priežasčių kažką panašaus į apatinius rūbus žmonės pradėjo dėvėti. Prancūzijoje buvo populiarios nebalinto lino beformės vyriškos kelnės bre ir labai paprasto kirpimo maršiniai – kamiza, kurias dėvėdavo ir vyrai, ir moterys.  

Ir tik jau renesanso laikotarpiu šios kelnės ir marškiniai pasidarė šiek tiek labiau panašūs į šiuolaikinius: kelnės susiaurėjo, o marškiniai jau pradėti taikyti prie kūno linijų.

Renesansinėje Italijoje vyrų ir moterų marškiniai pradėti siūti iš plonyčių audinių, puošiami nėriniais, kaspinėliais, tad net ant jų užsivilkus prabangius viršutinius rūbus, buvo stengiamasi parodyti ir marškinių grožį. Tad vargu ar ir šiuos marškinius galima pavadinti apatiniais.

Beje, kaip tik tuo metu italės pradėjo vilkėti korsetus – tik juos vilkdavosi ne ant nuogo kūno, o ant marškinių.  
Juolab kad visoje Europoje moterys vis dar tebedėvėdavo tik dvi sukneles. Iš prastesnio audinio pasiūtos apatinės suknelės kartu būdavo ir pagrindinis namų rūbas ir net naktiniai, o puošnesnė viršutinė suknelė buvo užsivelkama tik išeinant į viešumą.

Tik XVIII amžiuje apatiniai drabužiai suklestėjo: visi jau dėvėjo megztas kojines, aristokratai pradėjo vilkėti šilkinius marškinius, moterys – po plonytėmis muslino suknelėmis vilktis kūno spalvos triko, o nuo XIX amžiaus pradžios ir iki tol buvusį tik vyrišką rūbą – kelnes (pantalonus).

Iš pradžių pantalonai buvo labai panašūs į vyriškus – platūs, ilgi, iki pat kulkšniukų, kur ir buvo surišami. Prireikė net šimto metų, kol moteriškos apatinės kelnės sutrumpėjo iki kelių.

Ir kai, rodos, įvyko perversmas su apatine moteriško trikotažo dalimi, viršutinė vėl atsidūrė gniaužtuose – XIX amžiuje vėl į madą sugrįžo kieti korsetai, kurį turėjo suteikti pagal to meto madą tobulas kūno formas, panašias į raidę S...