Seksualinių tabu Vakarų kultūroje vis mažėja. Daugiausiai dėl interneto, šiuolaikinio jaunimo požiūris yra kur kas pozityvesnis į tai, kas vyksta natūraliai. Jie atsikratė baimės ir klaidingų pažiūrų apie masturbaciją. Jie mėgaujasi sekso kultūra, kur seksas yra lengvai prieinamas. Tabu liko homofobiškų Viktorijos laikų heteroseksualumo, misionieriško sekso idealais, kurie buvo pakeisti ne tik homoseksualumo pripažinimu, bet ir tuo, kad tapo priimtina gėjų pornografiją žiūrėti heteroseksualiam vyrui.

Vis dėlto, nepaisant šio socialinio-seksualinio progreso, mūsų kultūra dar turi sugriauti seksualinį tabu, kuris neleidžia pripažinti, kad žmones traukia arba jie net desperatiškai trokšta sekso su kuo nors kitu nei jo monogaminis partneris. Monogamija yra tokia gerbiama, kad mūsų santykiuose ji tampa faktiškai priverstina.
Nepaisant šios kultūrinės pagarbos, monogamijos praktikoje šiandien yra trūkumų. Problemų atsiranda dėl to, kad nedrįstama klausti apie tai kritiškų klausimų. Pirmaujantis monogamijos dominavimas yra išlaikomas pagal daugialypius, tvirtus mitus ir jų formas.

Jauni vyrai, pradedantys romantiškus/seksualinius santykius yra suklaidinami, jiems peršama nuomonė, kad monogamija gali suteikti jiems seksualinį pasitenkinimą visam gyvenimui ir tai, kad jei jie tikrai myli savo partnerę, jiems nesinorės kitų. Mums sakoma, kad taip yra dėl to, kad monogamija yra sveika, priderama, moralu ir natūralu. Visi, nutolstantys nuo šių teiginių ar su jais nesutinkantys, yra stigmatizuojami.

Turime kritiškai vertinti ne tik neištikimybę, bet ir monogamiją. Turime sunaikinti monogamiją remiančius mitus, ypač dėl jaunų vyrų, kurie užaugo su lengvesniu priėjimu prie sekso, pornografijos ir didesniu seksualinių partnerių kiekiu prieš jiems surandant meilę.

Panagrinėkime keletą monogaminių santykių etapų:
1. Jauni vyrai pradeda romantiškus santykius tikėdami mitais apie monogamiją. Daugybė vyrų atėjo iš šeimų, kurias sugriovė neištikimybė ir jie nenori būti „tokiais vyrukais“. Jie tiki, kad jei jie myli savo partnerę, jie bus seksualiai patenkinti ja amžinai.

2. Nepaisant jų įsitikinimų, greitai atsiranda seksualinis pripratimas. Bandymai įkaitinti seksualinį gyvenimą paprastai trunka panašiai laiko, kol pora pereina į emocinio šturmo etapą santykiuose: tris mėnesius. Tačiau nepaisant šių bandymų, sekso intensyvumas ir dažnumas per keletą mėnesių sumažėja.

3. Nepermaldaujamas poreikis pasimylėti su kuo nors kitu auga, o emocinis santykių tvirtumas vystosi. Jauni vyrai, kuriems nepavyko mylėti savo merginos ar vaikino, jie nėra priversti likti su savo partneriais. Būtent, jie yra kultūriškai laisvi palikti juos. Tačiau vyrai nepalieka savo partnerių tik dėl sumenkusio seksualinio potraukio; jie myli savo partneres ir nenori jų palikt. Jie tiesiog nori sekso su kuo nors kitu, kad galėtų patenkinti savo kūno aistras tuo pat metu išlaikant emocinius santykius nepaliestus.

4. Vyrai pradeda piktinti savo partneres. Kai kiekviena jų kūnų ląstelė maldauja sekso su kuo nors kitu, monogamija pradeda atrodyti kaip seksualinis įkalinimas. Vyrai nori pabėgti ir, tam tikru mastu, negalėjimas to padaryti atsiliepia jų partnerėms, kurios matomos kaip jų seksualinio įkalinimo kaltininkės.

5. Vyrai turi apsispręsti. Ar jiems skirtis su savo partnerėmis, kad galėtų pasimylėti su kuo nors kitu? Pasakyti savo partnerėms, kad jie nori seksualiai atvirų santykių? Aptarti savo aistras su partnerėmis, bet neprašyti atvirų santykių? O gal tapti neištikimais, net jei šis variantas jiems ir nėra visiškai priimtinas?

6. Paprastai pasirenkama neištikimybė ir tai dažniausiai nutinka (pirmą kartą) apsvaigus nuo alkoholio. Vyrai nesirenka pirmojo varianto, nes myli savo antrąją pusę ir nenori prarasti emocinių santykių. Jie nepasakoja apie savo aistras, nes bijo, kad jei taip padarys, jų partnerės ne tik atsisakys galimybės su jais mylėtis, bet ir ims juos smarkiai persekioti ir tikrinti ar net išsiskirs su jais.

Taigi, paskutinis variantas – būti neištikimam – tampa vieninteliu racionaliu pasirinkimu, kaip gali būti patenkinti jų seksualiniai ir emociniai poreikiai. Su alkoholio pagalba neištikimybė „tiesiog nutinka“. Tačiau dėl to, kad dažniausiai vyrai nėra pričiumpami ir dėl to, kad jie laiko nusikaltimą jau padarytą, būna neištikimais ir dažniau. Toks neištikimybės pasirinkimas turi ir dar vieną reikšmę – tokiu būdu vyrai leidžia sau būti neištikimais, tačiau tokio leidimo savo partnerėms nesuteikia. Tad neištikimi vyrai neturi susidurti su savo pačių seksualiniu pavydu.

Apklausus 120 jaunų vyrų ir išsitraukus šimtus kitų akademinių biologijos ir socialinių mokslų tyrimų, iškyla pagrindinis teiginys, kad neištikimybė yra racionalus atsakas į neracionalius monogamijos lūkesčius. Neištikimybė vyrams tampa būdu patenkinti savo poreikius su mažiausiu įmanomu emocinio gyvenimo žlugdymu. Būtent todėl 78 proc. apklaustų vyrų prisipažino tam tikru fiziniu būdu buvę neištikimi savo dabartinei partnerei.

Mes neskatiname toleruoti neištikimybės, tačiau smerkiame perdėtus monogamijos lūkesčius dėl sukuriamos dvigubos rizikos.
Tokia pozicija nėra populiari kultūroje, kuri aukština ištikimybę. Vis dėlto, ši tezė rezonuoja su daugeliu, kurie ją perskaito. Taip yra todėl, kad įrodymai apie monogamiją sufleruoja, jog nepaisant to, kad mes ją didžiai vertiname, ji neveikia. Įrodymai – tai ne tik tie 78 proc. neištikimų vyrų, įrodymų pilna visur. Monogamija, kaip nuostata, žlugo. Kiek seniau atliktas susituokusių vyrų ir moterų Jungtinėje Karalystėje tyrimas parodė, kad daugiau kaip 70 proc. vyrų ir moterų bent kartą buvo neištikimi savo partneriui.

Kalbant apie iškeltą teiginį, kai kurie pasirenka moralizuotojo vaidmenį, tikindami, kad vyrai neturėtų pasiduoti savo aistroms kad ir kokios stiprios jos būtų. Kiti, rodos, norėtų, kad vyrai būtų pasmerkti vienatvei, teigdami, kad vyrai su tokiais įsitikinimais ar seksualiniu poreikiu išvis neturėtų pradėti santykių.
Vis dėlto, abi šios pozicijos grįžta prie įprastų klausimų. Jie vertina kultūrinį scenarijų (monogamiją visam gyvenimui), kuri akivaizdžiai neegzistuoja. Taip pat, tai scenarijus, kuris verčia vyrus meluoti apie savo poreikius ir slėpti savo neištikimybę. Vos keletas pabrėžia akivaizdų atsakymą į monogamijos ir neištikimybės dilemą – seksualiai atvirus santykius. Čia, egalitariniu būdu, struktūrizuodama taisykles dėl sekso už santykių ribų, vardan pasilinksminimo, pora išlaiko emocinę ištikimybę.

Taigi, išsilaisvinę iš monogamijos spragos, galėtume pradėti lygiavertiškai vertinti seksualiai atvirus santykius lygiagrečiai su monogaminiais. Persekiojimas dėl neištikimybės yra socialiai sukonstruota emocija, kuri galiausiai veda į kitu atveju sveikų santykių susilpnėjimą. Nors pakankamai keista, bet atviri seksualiniai santykiai gali padidinti apsaugą nuo lytiniu keliu plintančių ligų ir infekcijų (neištikimi žmonės saugosi retai); be to, atviri santykiai gali panaikinti pavydą, kuris santykiuose sukelia emocinių problemų.

Galiausiai, kai nebus gėda turėti atvirų seksualinių santykių, vyrai ir moterys taps atviresni, kalbant apie savo seksualinius poreikius ir kaip jie nori to pasiekti. Vos atviri seksualiniai santykiai taps perspektyviu kultūriniu pasirinkimu – be gėdos ar hierarchijos –moterys ir vyrai ims nuoširdžiai kalbėti apie tai, kokia santykių forma jiems būtų priimtiniausia. Tik tada jie galės pakeisti nusistovėjusias normas apie seksą.