15

Senovės Romoje sportininkės vilkėdavo odinius „bikinius“.
Asmeninio archyvo nuotr.


Emilė KAMINSKĖ
Rugpjūčio 10-oji, pasaulyje minima kaip Tarptautinė apatinių drabužių diena, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keistokai. Iš tiesų gan jaunas – tik kelis šimtmečius siekiantis – apatinių drabužių amžius rodo, kad apatiniai yra vienas iš civilizacijos požymių.

Tarp strėnjuostės ir tunikos
Štai senosiose civilizacijose – Egipte, Mesopotamijoje, Šumeruose, antikinėje Graikijoje, Romos imperijoje – tokio dalyko, kaip apatinis drabužis, nebuvo nė girdėti. Ir tai suprantama – šiuose kraštuose klimatas šiltas, o ir prieš tūkstančius metų audiniai buvo brangūs, ir jei kas turėjo apskritai ne po vieną drabužių komplektą, tai visus ir susivilkdavo, kad taip pademonstruotų savo turtą ir galią.
Mūsų akimis, senovės egiptiečiai, pavaizduoti freskose, vilkėdavo kažką panašaus į šiuolaikines trumpikes. Tačiau iš tiesų tai buvo trumpi sijonukai, kurie dažniausiai ir buvo vienintelis jų garderobo rūbas.


Tūkstantmetėse Kretos freskose žavios damos taip pat atrodytų dėvi kažką panašaus į labai dekoltuotus korsetus, romėnų piešiniuose jaunos moterys – pasidabinusios lyg ir bikinių prototipais. Vis dėlto akivaizdu, kad tai ne kasdieniai apatiniai rūbai, o tik pritaikyti tam tikroms progoms: šventėms ar sporto varžyboms.
Gal labiausiai panaši į apatinius, mūsų supratimu, marškinius yra tunika, kurią užsivilkę turtingi ir žymūs romėnai būtinai dar apsisiausdavo ir prabangiu apsiaustu. Tačiau paprasti žmogeliai ir viešose vietose puikiausiai apsieidavo vien su tunika.


Tiesa, delikatumo reikalaujančiose situacijose senųjų civilizacijų atstovai kartais apsijuosdavo strėnjuostę – ilgą medžiagos juostą apvyniodavo apie taliją, o vieną jos galą perkišdavo per tarpkojį. Bet ir strėnjuostė tikrai nebuvo apatinis drabužis – o vienintelis vergų rūbas arba apdaras tam tikromis aplinkybėmis.

Kelnės bre, marškiniai kamiza
Viduramžiais Vakarų Europoje gal dėl vėsesnio klimato nei aplink Viduržemio jūrą, gal dėl kitų priežasčių kažką panašaus į apatinius rūbus žmonės pradėjo dėvėti. Prancūzijoje buvo populiarios nebalinto lino beformės vyriškos kelnės bre ir labai paprasto kirpimo marškiniai – kamiza, kuriuos dėvėdavo ir vyrai, ir moterys.
Tačiau ir bre, ir kamiza kartu buvo ir prastuomenės kasdieniniai drabužiai.    


Ir tik jau renesanso laikotarpiu šios kelnės ir marškiniai pasidarė šiek tiek labiau panašūs į šiuolaikinius: kelnės susiaurėjo, o marškiniai jau pradėti taikyti prie kūno linijų.
Renesansinėje Italijoje vyrų ir moterų marškiniai pradėti siūti iš plonyčių audinių, puošiami nėriniais, kaspinėliais, tad net ant jų užsivilkus prabangius viršutinius rūbus, buvo stengiamasi parodyti ir marškinių grožį. Tad vargu ar ir šiuos marškinius galima pavadinti apatiniais.


Beje, kaip tik tuo metu italės pradėjo vilkėti korsetus – tik juos vilkdavosi ne ant nuogo kūno, o ant marškinių.  
Juolab kad visoje Europoje moterys vis dar tebedėvėdavo tik dvi sukneles. Iš prastesnio audinio pasiūtos apatinės suknelės kartu būdavo ir pagrindinis namų rūbas, ir naktiniai, o puošnesnė viršutinė suknelė buvo užsivelkama tik išeinant į viešumą.

Pantalonai – ir moterims
O štai jau XVIII amžiuje apatiniai drabužiai suklestėjo: visi jau dėvėjo megztas kojines, aristokratai pradėjo vilkėti šilkinius marškinius, moterys - po plonytėmis muslino suknelėmis vilktis kūno spalvos triko, o nuo XIX amžiaus pradžios ir iki tol buvusį tik vyrišką rūbą – kelnes (pantalonus).
Iš pradžių pantalonai buvo labai panašūs į vyriškus – platūs, ilgi, iki pat kulkšniukų, kur buvo surišami. Prireikė net šimto metų, kol moteriškos apatinės kelnės sutrumpėjo iki kelių.
Ir kai, rodos, įvyko perversmas su apatine moteriško trikotažo dalimi, viršutinė vėl atsidūrė gniaužtuose – XIX amžiuje vėl į madą sugrįžo kieti korsetai, kurie turėjo suteikti pagal to meto madą tobulas kūno formas, panašias į raidę S...

Ir apatiniai tapo... viršutiniais
XX amžius tai jau tikrai tapo perversmu apatinių drabužių sferoje. Maždaug apie 1913 metus kūną luošinantį korsetą pradėjo keisti liemenėlės, kojines prilaikančius keliaraiščius – specialūs guminiai diržai su laikikliais, o vyriškos ir moteriškos apatinės kelnės kardinaliai sutrumpėjo iki šiuolaikinių ilgių. Todėl apatiniai rūbai, pradėti siūti iš plonyčių higieniškų audinių, tapo patogūs ir funkcionalūs.


Ir kai, atrodytų, apatiniai tapo tobuli, XX amžiaus pabaigoje įvyko netikėtas lūžis – apatiniai pradėjo užimti viršutinių drabužių vietą.   
Jean-Paul Gaultier sukūrė korsetą Madonos koncertiniam turui ir korsetas išpopuliarėjo. O Christian Dior išvis įvedė madą apatinius dėvėti vietoj viršutinių.
Todėl nenuostabu, kad rugpjūčio 10-ąją, Tarptautinę apatinių drabužių dieną, Brazilijoje prasideda mados festivalis, kuriame daugiau nei šimtai gamintojų pristato apatinių drabužių kolekcijas, o kitose šalyse vyksta akcijos, kurių metu žmonės į gatves išžygiuoja tik su apatiniais...

 

 

16

Prieš tūkstančius metų senovės Kretos žynės vilkėdavo apeiginius, korsetą primenančius drabužius.

 

17

Flamandų tapytojo Piterio Briugelio paveiksle – XVI amžiaus vyriški apatiniai.

 

18

Večelo Ticiano „Flora“ - moteris su prabangiais apatiniais marškiniais.

 

19

Rokoko dailininko Fransua Bušė nutapyta markizė Pompadur suveržta korsetu iki vapsvos liemens.

 

20

Kamilio Koro „Moteris mėlynais drabužiais“ atspindi XIX amžiaus madą – moters figūra turi priminti S raidę.

 

21

Tereikėjo Jean-Paul Gaultier sukurti korsetą Madonos koncertiniam turui ir šis apatinis rūbas tapo viršutiniu.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų