facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2013-01-17 02

Efektingasis dizaineris Karlas Lagerfeldas XXI amžiuje vėduoklę sugrąžino aukštajai madai.
Redakcijos archyvo nuotr.

Emilė KAMINSKĖ
Vėduoklė – senas ir dabar gerokai primirštas išradimas, kurį daugelyje šalių pakeitė įvairiausi ventiliatoriai, kondicionieriai. Juk vėduoklė, kurios paskirtis – karštą dieną lauke ar tvankiame kambaryje „pasigaminti individualų vėjelį“, dabar dažniausiai yra mielas suvenyras iš egzotiškos šalies ar prabangus aksesuaras garsaus dizainerio sukurtai rūbų kolekcijai.

Viskas prasidėjo nuo palmės lapo
O buvo laikas, kada be vėduoklių neapsieidavo net patys vargingiausi visuomenės atstovai. Tiesa, jie, kaip ir pirmykščiai žmonės, vėdavosi šakelėmis ar didesniais, pavyzdžiui, palmių, lapais.
Tik diduomenė galėjo sau leisti turėti iš audinių, plunksnų ar net brangiųjų metalų palmių lapų pavidalo pagamintus vėdinimo įtaisus, kuriais, beje, juos vėdavo tarnai.
Dėl to suprantama, kodėl pirmosios vėduoklės atsirado karšto klimato šalyse – civilizacijos lopšiuose.

Išrado kinai, o gal šumerai
Sakoma, kad pirmieji vėduokles – iš bambuko, nesulankstomas – gaminti pradėję kinai dar II amžiuje prieš mūsų erą. VI mūsų eros amžiuje japonai tas vėduokles ištobulino – jas padarė sulankstomas, pradėjo puošti įvairiais paveiksliukais ir net naudoti kovos veiksmams.
Galbūt taip ir buvo, tačiau praktiškai tuo pačiu metu, kai vėduokles išradinėjo kinai, Senovės Graikijoje taip pat buvo naudojamos šiek tiek kitokio pavyzdžio vėduoklės, kurios, panašu, čia buvo patekusios iš Senovės Egipto ar Šumerų karalystės.
Kaip ten bebūtų, nesvarbu, kas išrado vėduokles, visuose šiltuose kraštuose jos buvo naudojamos ir tebėra naudojamos pirmiausiai pagal pagrindinę savo paskirtį – atsigaivinti.
Tik Europa žlugus Romos imperijai jas ilgam pamiršo, kol tik viduramžiais vėl jų nenusižiūrėjo iš Rytų kraštų.

Prabanga ir mados
Į Europą XVII–XVIII amžiuose atvežtos vėduoklės greit paplito ir tapo pirmiausiai prabangiu kilmingų ir turtingų damų aksesuaru, nors ne vien damų, bet ir – vyrų.
Iš brangių medžiagų garsių meistrų pagamintos įvairių formų vėduoklės liudijo ne tik jų savininkų turtus ir aukštą padėtį visuomenėje, bet ir buvo naudojamos praktiškai.
Tik įsivaizduokite, kokios tvankios turėjo būti šimtų žvakių apšviestos menės, kuriose linksmindavosi dešimtis kilogramų sveriančiais paradiniais drabužiais ir masyviais papuošalais apsirengę ano meto kilmingieji.
Be abejo, jie dar ir varžėsi tarpusavyje, kieno vėduoklė prabangesnė, ypatingesnė. Tad vėduoklės buvo gaminamos iš specialaus popieriaus, odos, šilko, storo popieriaus, pergamento, stručio ir povo plunksnų, dramblio kaulo, egzotiškos medienos. Ir formas diktavo to meto mados: būta vėduoklių ir stačiakampio, ir ovalo, ir šikšnosparnio, ir sudedamų, ir nesudedamų, puoštų piešiniais, siuvinėjimais, veidrodėliais, perlamutru, pusbrangiais ir brangiaisiais akmenimis.

Vėduoklių „kalba“
Nereikia pamiršti, kad vėduoklės laikui bėgant iš paprasto aksesuaro tapo ir šiuo tuo daugiau – flirto instrumentu. Ypač tose šalyse, kur gyveno temperamentingi ispanai, kur tėvai ginklais saugojo dukras, o vyrai – žmonas net nuo pašaliečių žvilgsnių, „kalbėdavo“ vėduoklės.
Suskleista vėduoklė pridėta prie dešinės akies reiškė „kada galėčiau tave pamatyti?“, pusiau išskleista vėduoklė prie lūpų – „gali mane pabučiuoti“, išskleista vėduokle pridengta kairė ausis – „neišduok mūsų paslapties“ ir panašiai.
Pasakojama, kad šios vėduoklių „kalbos“ motinos net mokydavo dukras.

2013-01-17 03

Moteris su vėduokle – daugelio dailininkų pamėgta tema.
Redakcijos archyvo nuotr.

Į viršų