facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kuo kvepia meilė? Gal sūriu jūros vėjų nugairinto pamario pušyno kvapu? Mylimo žmogaus dovanota lauko gėlių puokšte? O gal alyvomis, kažkada augusiomis prie gimtojo namo ir primenančiomis motiną, draugus bei tas tolimas vasaras, kai viskas dar buvo taip tyra, paprasta ir šviesu. Meilė savo kraštui gali kvepėti tėviškės dūmais ir tylia, jokiais žodžiais neįvardijama nostalgija. Meilė gali kvepėti ir krauju, pralietu už kitus žmones...

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Kvepia ne vien tik meilė. Štai E. Hemingvėjus romane „Kam skambina varpai?“ aprašo mirties kvapą. E. M. Remarko ir kitų rašytojų kūriniuose apie karą dažnai sutinkame frazę: „aplink tvyrojo mirties kvapas“ arba „ore pakvipo mirtimi“.
Žinoma, tai tik metaforos, tik įvaizdžiai, bet vis dėl to... Kuo daugiau mąstau, tuo labiau įsitikinu, kad meilė gali pasireikšti pačiais neįtikėčiausiais būdais.
Prieš kelioliką metų, vaikščiodama pajūryje, mūsų jauniausioji mažametė dukrelė rado į krantą išmestą plekšnę. Radinį ji parsinešė į sanatoriją, suvyniojo ir rūpestingai pasidėjo į spintą prie savo rūbų, žinodama, kad po kelių dienų jos aplankyti atvažiuos namiškiai. Dukra labai norėjo savo tėčiui žvejui padaryti staigmeną – padovanoti tikrų tikriausią jūros žuvį! Tai bus jam džiaugsmo!
Tomis tolimos vasaros dienomis termometro stulpelis pavėsyje peršokdavo trisdešimties laipsnių žymą, ir žuvis netrukus ėmė gesti. Žinoma, sanatorijos personalas suskato ieškoti tokio gana nemalonaus kvapo priežasties. Ir, aišku, surado. Žuvį liepė tuoj pat nunešti į kieme stovėjusį konteinerį bei išmesti.
Mūsų mažoji labai apgailestavo, kad pasivėlinau atvažiuoti viso labo vos keletą valandų – ji dar būtų spėjusi įteikti savo dovaną!
Apkabinęs dukrytę guodžiau sakydamas, kad labai vertinu jos gerus norus, ir kad grįžę namo būtinai kartu važiuosime meškerioti: dviese plauksime per lygų it stiklas ežero paviršių gražia valtimi ir pagausime daugybę visokiausių žuvų! O kartu buvo taip gera jausti savo rankoje mažą, šiltą vaikišką delniuką bei žinoti, kad esu tėtis, kurį ji be galo myli. Ir visiškai nesvarbu, kad toji meilė kvepia sugedusia žuvimi...

Į viršų