Priešais koplyčią gulintis dubens formos akmuo, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo, vis dar primena apie senąją bažnyčią.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
„Šiaulių naujienos“ jau rašė apie Šiaulių bei Kelmės rajonuose esantį Kurtuvėnų regioninį parką, kuriame slypi daugiau nei pusšimtis nekilnojamojo kultūros paveldo objektų. Tęsiame kelionę ir pasakojame dar keletą aplankytų objektų istorijų.

Į dvi dalis padalyta Kapa
Visai šalia Kurtuvėnų dvaro stovi Kurtuvėnų piliakalnis, vietinių gyventojų dar vadinamas Kapa.
Archeologai atskleidė, kad žmonės ant šios balno formos kalvos gyveno jau I tūkstantmetyje prieš Kristų. Piliakalnio gyvenvietę iš trijų pusių supo pelkės. Siauru sausumos takeliu į ją galėjai patekti tik iš pietvakarių pusės.
Kurtuvėnų piliakalnį į dvi dalis padalijo Šiaulių-Šaukėnų kelias. Jis nulėmė skirtingų piliakalnio pusių raidą – 1911 m. šiaurinėje pusėje pradėjo veikti naujosios miestelio kapinės, tuo metu pietinėje – jau 1498 m. stovėjo medinė parapinė katalikų bažnyčia. Kai Kurtuvėnuose buvo atidaryta mūrinė bažnyčia, ši – sunyko. Jos vietoje išaugo koplyčia, kuri yra išlikusi iki šiol. Tiesa, kalvio nukaltas metalinis kryžius ir priešais koplyčią gulintis dubens formos akmuo, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo, vis dar primena apie senąją bažnyčią.
Šiaurinėje kalvos dalyje esančiose kapinėse į akis krenta prabangiausias Kurtuvėnų kapinėse Rimgailų antkapinis paminklas. Deja, 1992 metais vandalai nuo jo pavogė bronzinę merginos skulptūrą ir metalinį krucifiksą. Liūdną dvarininkų giminės likimą mena juodo granito antkapis su obelisku.

Mirskiškės dvaro sodyba
Toliau lankomės Mirskiškės dvaro sodyboje. Kalbama, kad vietovardis kilęs nuo rusų kunigaikščių Mirskių, kuriems po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo atiteko čia buvęs kaimas. Pirmasis žinomas valdos savininkas buvo Bubių dvarininkas grafas Dimitrijus Zubovas. Pasinaudojęs rusų kareivių palikta Ventos-Dubysos perkaso statybos įranga, jis ties Mirskiške užtvenkė Dubysą ir pastatė vandens malūną.
Mirskiškės dvaro sodybos gyvenamasis namas ir kai kurie ūkiniai pastatai yra išlikę iki šių dienų.
Vertingiausias sodybos pastatas – vandens malūnas su veikiančia technologine įranga. Pagal paskirtį jis naudotas iki 1980-ųjų. Dubysos aukštupyje vandens malūnai pradėti statyti po 1831-ųjų sukilimo, žlugus Ventos-Dubysos perkaso statybai. XIX amžiaus pabaigoje upės energiją šiose apylinkėse naudojo Mirskiškės, Dengtilčio, Bernotų ir Burkšų malūnai, Bubių lentpjūvė.

Dengtilčio vandens malūnas
Dar vienas iki šiol Kurtuvėnų regioniniame parke išlikęs vandens malūnas – Dengtilčio. Kadaise šioje vietoje per Dubysą buvo nutiestas šiaudais dengtu stogu tiltas. Manoma, kad nuo jo ir kilęs vietovės pavadinimas. Iki 1863 metų Dengtilčio malūnas priklausė Pašiaušės dvarininkui Vincentui Vaitkevičiui, kuris dėl dalyvavimo sukilime buvo ištremtas į Sibirą. Rusijos valdžia dvarą padovanojo generolui Bukshevdenui. Tačiau jam sunkiai sekėsi ūkininkauti, todėl XIX a. pabaigoje Pašiaušės dvarą jis pardavė. Pertvarkos ėmėsi ūkį įsigijęs latvis Insterburgas. 1940 metais po nacionalizacijos Dengtilčio malūnas perduotas Šiaulių pramonės kombinatui, vėliau atiteko kolūkiui. Šiuo metu Dengtilčio vandens malūnas yra privatus.

Kurtuvėnų dvaro arklidės
XVIII a. pabaigoje tarp Nagurskių dvaro rūmų ir svirno iškilo medinė ratinė su žirgynu. Dvarą valdant Liudvikui Pliateriui, arklidėse buvo laikoma 30 „staininių“ ir 70 darbinių arklių. Pasakojama, kad žiemą ir vasarą savo arklius grafas laikydavo arklidėse. Į aptvarus jie būdavo išleidžiami tik per šventes. Stanislovas Pliateris, perėmęs ūkį iš tėvo, arkliams suteikė daugiau laisvės. Juos imta prižiūrėti, šerti, šukuoti, vesti į naktigonę.
Tarpukariu keletą metų čia buvo auginami kumeliukai Lietuvos kariuomenei, tačiau ūkyje įsivyravo žuvininkystė, todėl šio verslo buvo atsisakyta. Po II pasaulinio karo žirgyno pastatai sunyko, tačiau tradicija auginti žirgus išliko. Šiuo metu tai viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur vystomas ir profesionalus žirginis sportas ir žirginis turizmas.

Svilės šaltiniai
Skubame į didžiausius pagal užimamą plotą Lietuvoje Svilės šaltinius. Mūsų protėviai tikėjo, kad šaltinio vanduo turi ypatingų galių, padeda pasveikti. Svilės šaltiniai neretai vadinami stebuklingais. Žmonės jų vandenį naudoja ne tik maisto gamybai, bet ir įvairioms ligoms gydyti. Vieni mano, kad šis vanduo gelbsti nuo radikulito, grąžina nusilpusį regėjimą, kiti juo tikisi pagerinti skrandžio bei inkstų veiklą.
Ventos-Dubysos senslėnio pietinė pašlaitė, kurioje trykšta Svilės šaltiniai, galėjo susiformuoti prieš 15-16 tūkstančių metų. Čia vanduo labai gėlas. Ant versmės akmenų buvo aptikti poledynmečio reliktai – arktinės apsiuvos lervos. Tai vienintelė žinoma vieta Lietuvoje, kur gyvena šie vandens cheminiam užterštumui labai jautrūs vabzdžiai. Taip pat rasta retų rūšių žiedinių augalų, dumblių.
Vietos gyventojai pasakoja, kad anksčiau versmių buvo daugiau ir didesnių. Jų teigimu, vanduo iš žemės išsiverždavo net fontanais. Tačiau dėl melioracijos ir kitokios žmogaus veiklos didelė dalis versmėto ploto užpelkėjo.

Mirskiškės vandens malūnas pagal paskirtį naudotas iki 1980 metų.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.

Kurtuvėnuose įsikūrusi viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur vystomas ir profesionalus žirginis sportas ir žirginis turizmas.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.

Dengtilčio vandens malūnas pamažu tvarkomas ir rekonstruojamas.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.

Svilės šaltiniai vadinami stebuklingais – žmonės jų vandenį naudoja ne tik maisto gamybai, bet ir įvairioms ligoms gydyti.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.