A. Gilytės knyga „Spintologija“ – patarimai moterims, norinčioms atrodyti nepriekaištingai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Dar visai neseniai išleista knyga „Spintologija“ akimirksniu tapo topu – moterys nori atrodyti stilingai! Knyga tikrai žavinti – parašyta lengvu skaityti stiliumi ir pateikia moterims šūsnį patarimų. Atrodo, pagaliau lietuvės įsidrąsino atsidaryti savo spintas ir tikrai ten įvesti tvarką – viskas tik jų pačių labui. Šiauliuose besisvečiuojanti knygos autorė ir stilistė Agnė Gilytė pasakoja apie stiliaus subtilybes ir dalykus, kurie priverčia šiurpus bėgti per nugarą.
– Aprengiate kitus žmones, o kas lieka jums pačiai?
– Pirmas žmogus, kuris manęs paklausė šito mano gyvenime. Žinot, kas lieka? Lieka noras atrodyti kuo paprasčiau, būti kuo mažiau matomai, bet ne ta prasme, kad norisi maskuotis, bet ta prasme, kad norisi visko labai švariai, kokybiškai, paprastai. Turbūt dažniausia ir didžiausia mano uniforma yra džinsai, marškiniai – va, aš dabar taip esu apsirengusi.
Kartais man sako – kodėl, tu juk stilistė, galėtum būti su skiautere, skrybėle, plunksnomis ar dar kuo nors. Tačiau aš tiek įdedu daug į tai, kad kiti žmonės atrodytų gerai, kad jau po to nebelieka... Kiekvienas daiktas jau yra čiupinėtas ir nebelieka to tokio užsidegimo, kad va, kažkas naujo, kažkas... Aš tiesiog lieku prie bazės, gal ne tiek klasikos, kiek prie tokių bazinių derinių, kurie man leidžia atrodyti gerai ir jaustis gerai. Aš nemėgstu savęs varžyti. Tai stilistui lieka tai, kas yra išgryninta ir kas lieka išbandyta, apčiupinėta.
– Kiek laiko prireikė atrasti savo stilių? Ar paauglystėje pankavote, ar pan.?
– Aišku, kad buvo. Aš visą laiką labai mėgau rengtis ryškiai, man patikdavo derinti skirtingus dalykus – tarkim, rožinis megztinis ir žalios kojinės, džinsinis sijonas, geltonos pėdkelnės ir lalalai...
Tai man vieną kartą draugė, tokia pat gudrutė, kaip ir aš, paauglė pasakė: ne, ne, Agne, reikia derinti. Tada pas mane prasidėjo – geltona nuo galvos iki kojų, žalia nuo galvos iki kojų... Juk suderinti reikia! O po to nežinau...
Man visą laiką rūpėjo rūbai, bet aš niekad nežiūrėdavau į tai labai rimtai, neieškodavau, kur pasidomėti, pasikopijuoti. Aš tiesiog rengiausi intuityviai, kaip man atrodė geriau. Po to pradėjau dirbti Italijoje – tai labai suformavo mano stilių. Aš labai mėgau švarkus, nes italės labai dažnai apsirengusios juodu švarku, palaidine, džinsais arba kelnėmis. Tai va ten turbūt išsigrynino mano supratimas, apskritai estetika dirbant tokį darbą, tai kuo toliau, tuo labiau. Viskas siaurėja, paprastėja ir gal kokybiškėja, sakyčiau.
– Kiek laiko jūs jau dirbate šį darbą?
– Reikia suskaičiuoti. Aš pradėjau dirbti 2004 m., tai va, jau 10–11 metų.
– Tai turite patirties.
– Yra patirties, yra. Aišku, pradžioje pradėjau pakankamai intuityviai ir mėgėjiškai. Dar buvo Italija trejus metus: ten metus mokiausi, o po to dvejus dirbau. Tad nėra taip, kad yra grynai 11 metų šio darbo – 2009 m. grįžau į Lietuvą.
– Kas jums, kaip stilistei, labiausiai kliūva?
– Viena vertus, kliūva dažnai, o kita vertus, aš linkusi galvoti – jeigu jam yra gerai, aš nesu iš tų, kur eis ir sakys: klausyk, susikišk „maikę“ į kelnes.
Bet man turbūt dažniausiai kliūva tamsios kūno spalvos pėdkelnės – tai yra kažkas baisaus. Kūno spalvos pėdkelnės turi būti pustoniu arba tonu šviesesnės negu jūsų kojos, bet tikrai ne tamsesnės. Kai eina moteris, balta, lietuviška normali, su oranžinėmis pėdkelnėmis – atseit kūno arba ten bronzos spalvos, tai labai blogai.
Negaliu pakęsti, kai vyrai kišasi megztinius į kelnes – man per nugarą šiurpai nueina. Nemėgstu netvarkingų žmonių, kurių batai apsimaušę, visokių apsipūkavusių paltų. Nors aš pati nesu pedantė, bet estetine prasme atrodo, kad nedaug reikia, jog būtų gerai.
Turbūt mane labiausiai erzina, kai matosi, jog žmogus žiauriai stengiasi atrodyti gerai: skarelės kritimo kampas uždėtas, batų pustonis pritaikytas prie diržo... Man atrodo, kad stilius turi būti elegantiškas dalykas, jis turi būti natūralus, o jeigu dedi pastangas, tai jų neturi matytis.
Aš mokau per seminarus – jeigu matosi, kad tu buvai pas stilistą, matosi, kad tu praleidai tris valandas prie veidrodžio, vadinasi tau nepasisekė, nepavyko. Geriausias yra stilistas tas, kuris yra lyg ir nematomas: kai matai žmogų, o lyg ir nematai, kuo jis apsirengęs.
– Kokie auksiniai patarimai moterims, kurios negali sau leisti pirkti viską?
– Yra daiktų grupės, į kuriuos tikrai verta investuoti, yra, į kurias tikrai neverta. Arba jeigu turite rinktis, tai yra prioritetai vieniems dalykams pagal sąrašą.
O sąrašas tikrai ilgas. Manau, kad tikrai neverta investuoti į baltus marškinius, nes balti marškiniai yra geri tol, kol jie yra labai balti. Po pirmo skalbimo, kad ir kokia gera medvilnė bebūtų, ji vis tiek tampa ne balta. Tai ar geriau turėti vienus marškinius už 100 eurų ir juos kaip deimantą prižiūrėti, ar geriau turėti pigesnių, bet tobulai baltų ir lygiai taip gerai išlygintų?
Arba, tarkim, tie patys džinsai. Jie yra geri tada, kai jūsų užpakalis su jais gerai atrodo. Bet jeigu jūs nusipirksite labai brangius džinsus ir juos kasdien dėvėsite, trinsite, tai džinsas, kuris irgi medvilnė, nusitrins. Tai gal tada geriau turėti dvejus, trejus, kurie derėtų prie skirtingų batų? Juo labiau kad tai yra drabužis, kuris liečiasi su kitais paviršiais labai dažnai. Turbūt į juos nevertėtų tiek daug investuoti.
Kitaip sakant, pagrindinė taisyklė yra ta – mes dažniausiai investuojame į tai, ką turime viršutinėje kūno dalyje, nes tai yra daugiau matoma ir vertinama dažniau. Tad vertingiau geras švarkas, paltas, o jeigu galvote kam pataupyt – tai vertėtų pirkti pigesnes kelnes, galbūt sijonus, nes tai yra drabužis, kurį mažiau matome.
– O avalynė?
– Avalynė yra svarbi, ypač kasdienai. Jeigu norite vienų ar dviejų, tikrai verta pirkti gerus, nes kitaip prasikankinsite su nepatogiais ir t. t. Jeigu tai bus ne oda, batai greičiau nusidėvės.
Turtingi žmonės, žinote, kaip sako – aš neturiu tiek pinigų, kad pirkčiau pigius daiktus. Ir tai yra visiška tiesa: ar verta kas metus pirkti po paltą, kasmet eiti į parduotuvę, matuotis, nes medžiaga pagaliau nusiburbuliavo, išsitampė, išplyšo sagos, ar geriau nusipirkti vieną gerą....
– Ką manote apie lietuvaičių stilių?
– Aš labai nemėgstu apibendrinti, nes yra skirtingi miestai, skirtingos kultūros ir skirtingi supratimai apie drabužius. Yra gal susižavėjimas kitomis kultūromis : o man ten labai stilingi tos šalies gyventojai... Galbūt mums lietuviams tai yra egzotika, dėl to atrodo labai stilinga, madinga ir labai gražu.
Aš sakyčiau taip – iš principo džiaugiuosi, kad lietuvės tikrai stengiasi ir tikrai domisi apranga. Vien „Spintologijos“ sėkmė rodo, kad moterims yra aktuali šita tema – tai kaip aš vis dėlto atrodau ir ką man daryti, kad aš atrodyčiau geriau.
Mane labai žavi jaunoji karta – dabartiniai paaugliai, kurie turi visas galimybes pažinti pasaulį labai plačiai. Aš nesakau, kad mes čia vargšai ir nieko nežinome, bet jie itin tuo domisi... Jie labai įdomiai atrodo, randa labai įdomių sprendimų, nors neturi pinigų dažniausiai. Iš kur pas studentą ar mokinį savi pinigai? Kažkiek gali tėvai padėti, bet tik tiek. Jų išmonė ir noras atrodyti gerai – tai galbūt jie semiasi įkvėpimo iš užsienio pavyzdžių.
– Už ar prieš „labdarynus“?
– Už. Kodėl ne? Priklauso nuo to, kiek tas daiktas naudotas. Jei mes perkame tiesiog trikotažinius marškinėlius, tai yra viena, jei mes perkame įdomią suknelę, kuri pernai buvo madinga, tai jau kita kaina. Manau, kad daiktas daiktui nelygus.
– Kaip sekėsi rašyti knygą?
– Labai lengvai ji rašėsi. Aš taip atsisėdau ir per kelis kartus parašiau – jos tikrai negimdžiau, kančių nebuvo, enciklopedijoms apsivertus nesėdėjau tikrai.
Rašiau labai chaotiškai – noriu šiandien apie aksesuarus, paimu ir parašau. Šiandien kokie „Must have“ – būtiniausi daiktai, ai ne, nenoriu, geriau apie batus...
Ir ji taip gimė, o iš viso to atsirado knygos struktūra.
Pagrindinė mintis yra ta, kad ji skirta moteriai, kuri iš tiesų nori atrodyti gerai, kuriai kyla klausimų, vis dėlto kaip tą padaryti? Ir aš manau, kad šioje knygoje duodu atsakymą, ką daryti, kai nėra kuo apsirengti. Paaiškinu, kaip bazinį garderobą reikia susikurti, kaip nedaryti tų tokių klaidų, kurios dažniausiai pasitaiko. Arba kitaip sakant – nuo ko pradėti formuoti savo garderobą, kuris būtų nepriekaištingas, nors ir ne išskirtinis.
– Ar bus daugiau knygų?
– Taip. Knyga bus ateinančioms Kalėdoms. Kol kas dar nieko daugiau negaliu pasakyti, bet tikrai bus. „Spintologija“ iš tikrųjų virsta po truputį į tokį reiškinį, kur yra ir mokymai, ir įvairūs seminarai, ir susitikimai. Bręsta vienas internetinis projektas. Planų yra daug ir jie jau įgyvendinami.