Besikeičiantys atvirukais dažnai jų kelią pasižymi žemėlapiuose.
Vėjūnos GUZULAITYTĖS nuotr.

Vėjūna GUZULAITYTĖ
Neregėti kraštai, neįprastos tradicijos, kitokia kultūra ir nepažinti žmonės – visa tai masina kelionių entuziastus, kurie, skubiai susikrovę lagaminus, vėl skuba į oro uostą – jų laukia nuotykiai ir pažinimo džiaugsmas. Dažnas taip norėtų, tačiau ką daryti tiems, kurie neturi finansinių galimybių, yra įsipareigoję darbui, mokslams, o galbūt dėl sveikatos negali keliauti, kur panorėję?.. „Keistis atvirukais!“ – išeitį siūlo „Postcrossing'o“ bendruomenė.

Kelionių alternatyva
Istorijų apie tai, kaip keitimasis atvirukais atstoja keliones į tolimą užsienį, apstu – juk atvirlaiškiai ir pašto išlaidos kainuoja gerokai mažiau nei kelionės į svetimus kraštus. Tad tai tampa puikiu būdu geriau pažinti pasaulį ir plėsti savo akiratį.
„Dar mokykloje mokydamasi kartais nepiktai pavydėdavau klasės draugams, nes vasarą ar per kitas atostogas jie dažnai keliaudavo į užsienį. Mano šeima, negalėčiau pasakyti, kad gyveno nepasiturinčiai – visko pakako, bet atostogomis Paryžiuje ar Barselonoje pasigirti tikrai negalėdavau. Tiesą sakant, labai džiaugdavausi, kad vienai dienai nuvažiuodavom į Palangą. Kai esi jaunas, o pasaulis toks didelis, gi tiek daug norisi... Ir skaudu buvo, kad negalima.
Tada naršydama internete netyčia aptikau internetinę svetainę, kurioje užsiregistravęs galėdavai siųsti ir gauti atvirukus iš viso pasaulio. Kadangi nebuvau nieko apie tai girdėjusi, o registracija buvo nemokama, pagalvojau, kad kodėl nepabandžius. Taip per mėnesį išsiunčiau ir gavau keletą atvirukų. Jausmas buvo nepakartojamas, tad net ir praėjus daugeliui metų tęsiu šią tradiciją“, – savo istoriją pasakoja Laura.

Idėja – iš draugų
Daugelis tokį hobį propaguojančių žmonių apie tai išgirdo iš draugų, bendramokslių.
Jau keletą metų besidominti atvirlaiškių keitimosi ypatumais, Ieva teigia apie tai sužinojusi, kai įstojo mokytis į universitetą Vilniuje: „Apie „Postcrossing'ą“ sužinojau iš kambariokės. Jos mama dirbo pašte, tad ji turėjo pilną dėžutę atvirukų ir pašto ženklų. Kambariokė taip pat buvo aktyvi narė postcrossing.com svetainėje, tad pasiūlė prisijungti ir man. Užsikabinau.“
Daugelis atvirukus siunčiančių žmonių priklauso minėtai „Postcrossing“ bendruomenei, tačiau nemažai jų vienija „Letternet“, „Facebook“ ir pan. Pastarosios suteikia galimybę adresantui pačiam pasirinkti adresatą – pagal šalį, pomėgius, amžių, išsilavinimą ir pan. Kitur adresatas parenkamas atsitiktinai.
„Pirmąjį atviruką išsiunčiau į Suomiją. Pamenu, net ėjau į blusturgį Gedimino prospekte, kur žinojau, kad kiti „Postcrossing'o“ aistruoliai ieško atvirukų. Viena moteris (taip pat šio hobio propaguotoja) net spausdindavo ganėtinai kokybiškus atvirukus ir pardavinėdavo po litą. Netrukus ir pati sulaukiau atviruko, kurį atsiuntė seselė iš Nyderlandų“, – atsiminimais dalijasi Ieva. Ji teigia, jog atvirukais dažniausiai keičiasi naudodamasi „Postcrossing“ sistema, kartais džiaugiasi keliauninkių draugių atsiųstais atvirlaiškiais.

Viso pasaulio bendruomenė
Atvirukų keitimasis pagrįstas geranoriškais mainais tarp žmonių iš viso pasaulio. Paprastai sistema parenka atsitiktinius narius ir tuomet telieka išsiaiškinti, kas domina adresatą, bei išrinkti būtent jam (ar jai) tinkamą atviruką.
Kadangi visi žmonės skirtingi, skiriasi ir norimų atvirukų tipai, pavaizduoti objektai ar net tai, ką žmogus norėtų, jog užrašytumėte siųsdami atviruką. Esama tokių, kurie kolekcionuoja ne tik atvirukus, bet ir pašto ženklus – tokie žmonės visuomet prašo, jog užklijuotumėte jų daugiau, arba pasiūlo sąžiningus mainus – atsiunčia magnetuką ar pan.
Palyginti su kitokio tipo pomėgiais, tai nėra labai brangus užsiėmimas. Aišku, viskas priklauso nuo to, kiek atvirukų galite išsiųsti ir kiek norite gauti per mėnesį.
„Paprastai siunčiu du – tris, tačiau kartais pasitaiko ir daugiau. Pažįstu tokių, kurie per dieną išsiunčia po keletą atvirlaiškių“, – sako Laura. Išlaidos priklauso nuo to, kokius adresatus parenka sistema – siunčiant į JAV, Kiniją ir pan. pašto išlaidos bus atitinkamai didesnės nei į Vokietiją, Daniją ar Turkiją. Taip pat svarbu ir tai, kokie atvirukai perkami – kartais tai priklauso nuo adresanto, o kai kuriais atvejais adresantas gana konkrečiai apibūdina atviruką, kurio norėtų sulaukti.
Šio hobio fanatikai neretai gali pasigirti didžiuliu žemėlapiu, kuriame žymimi visi gauti ir išsiųsti atvirukai. Bėgant metams, spalvotos žymės išmargina kiekvieną žemėlapį ir tai suteikia pilnatvės jausmą – atrasti nauji kraštai, susipažinta su neįprastais žmonėmis.
Ne visi atvirukų keitimosi hobį propaguojantys žmonės linkę palaikyti tamprius ryšius – daugelis tenkinasi išsiųstais ir gautais atvirukais, galbūt apsikeičia mielomis smulkmenomis, tokiomis kaip magnetukai, mėgstamiausios arbatos pakeliai ir pan. Visgi esama tokių, kurie nori artimiau pažinti patikusį atvirlaiškį atsiuntusį žmogų. Neretai tokia pažintis baigiasi ne tik atvirukų ir suvenyrų keitimusi, bet ir ilgamečiu susirašinėjimu laiškais.
Paklausus, kas skatina puoselėti tokį hobį, Ieva ir Laura nedvejodamos atsako: „Atviruko gavimo džiaugsmas ir netikėtumo faktorius, nes niekada nežinai, kada ir iš kur jis atkeliaus.“

Kartais siuntėjas parenka atvirlaiškį pagal adresato pomėgius ar pageidavimus.
Vėjūnos GUZULAITYTĖS nuotr.

Populiariausi atvirukai – tie, kurie reprezentuoja adresanto gyvenamąją vietą.
Vėjūnos GUZULAITYTĖS nuotr.