Žibuoklė (lotyniškai Hepatica) priklauso vėdryninių šeimos augalų genčiai. Tai atstovė žolinių daugiamečių augalų, kurie savaime auga Vidurio ir Šiaurės Europoje, Azijoje ir šiaurės rytų Amerikoje, tai yra visame Šiauriniame žemės pusrutulyje.

Nors gentyje yra apie 6–10 rūšių, kurios paplitusios Šiauriniame žemės pusrutulyje, kai kai kurios žibuoklių rūšys yra įrašytos į Raudonąją knygą (Vokietijoje, Švedijoje, Rusijoje). Šiaurės Amerikoje paplitusios acutiloba, americana rūšies žibuoklės, Japonijoje – kadota, Europoje, Azijoje – nobilis Schreb. Karpatuose pražysta transilvaninė žibuoklė, o Lietuvoje auga tik vienintelė rūšis – triskiautė žibuoklė.

Be to, yra daug išvestinių rūšių, kurios įvairiose šalyse auginamos kaip dekoratyvinės gėlės. Ypač žibuoklių auginimas yra populiarus Japonijoje, kur nuo XVIII amžiaus vidurio yra išvesta daugybė jų rūšių, net nebeturinčių įprastinio 6–7 žiedlapių rinkinio ir įprastų spalvų.

Apskritai, visos žibuoklės, kur jos beaugtų ir kaip besivadintų, turi bendrų bruožų. Tai dvilytės gėlės, nuostabiai žydinčios ankstyvą pavasarį  rožiniais, violetiniais, mėlynais arba baltais žiedeliais ant plaukuotų stiebų. Jų savitos formos odiški žali lapai puikiai išsilaiko net šalčiausią žiemą, nes žibuoklės gali puikiai prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų. Tarp kitko, atsiradus žiedams peržiemoję lapai po truputį sunyksta ir išauga nauji šviesiai žali lapeliai.
Žibuoklės auga tiek tamsiuose lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, tiek smėlingoje dirvoje, tiek žemėje, kur gausu molio ir kalkakmenio.

Tačiau jei žiemą nebūna pakankamai sniego, o pavasarėjant atitinkamai drėgmės, žibuoklės gali sunykti. Todėl vieną pavasarį mėlynavusi miško aikštelė kitais metais gali būti be vienos žibuoklės.

Nors dėlto gali būti kalti ir žmonės, jas išskynę ir nepalikę galimybės drugeliams, kandims, bitėms, musėms ir vabalams jų apdulkinti.

O dabar – apie Lietuvos miškuose savaime augančią triskiautę žibuoklę.

Pirmiausia įvairiose mūsų šalies vietose ji vadinama toli gražu ne žibuoklės vardu, o žibute, žibuole, kepenų žolele, dėlute, kepingelbe, palazdžiu, šunipijolke ir dar daugybe kitų vardų.

Triskiautė – tai daugiametis apie 5–25 cm aukščio žolinis augalas su trumpu tamsiai rudu žvynuotu šakniastiebiu ir ilgais minkštais lapeliais apaugusiu stiebu. Šakniastiebis kasmet išleidžia naują pridėtinių šaknų ratą, todėl pagal „ratų“ skaičių galima pasakyti, kiek augalui metų.

Ant ilgų, ilgais švelniais plaukeliais apaugusių stiebų išauga pavieniai žiedai su 6 ar 7 melsvai violetiniais vainiklapiais, kurie išorėje – šviesesni. Nors nektarinių žibuoklės neturi, tačiau sėkmingai pavasarį žydėjusios žibuoklės subrandina vaisius – pailgus, plaukuotus, su snapeliu ir lašeliu aliejaus. Todėl vaisius noriai po mišką išnešioja skruzdėlės, nes žibuoklės dauginasi ir vaisiais, ir vegetatyviškai. Nors sėti žibuoklių nepatartume – jos gali sudygti tik... po kelerių metų, o pražysti... dar po ketverių.

Todėl rekomenduojama pirkti išvestines rūšis specializuotose parduotuvėse, o paskui jas dauginti šakniastiebiais su dviem–trimis pumpurais liepos–rugpjūčio mėnesiais sodinant šiltnamyje kas 20 centimetrų.

Darželiuose puikiai atrodo ir gerai sugyvena išvestinės pilnavidurės įvairiaspalvės žibuoklės kartu su krokais, scylėmis, snieguolėmis, žemaūgiais irisais.

 Žibutės – vaistas ir nuodas. Lotyniškas žibuoklės pavadinimas Hepatica kilęs iš graikiško žodžio „hepar“– kepenys, todėl dėl jų lapų panašumo į žmogaus kepenis senovėje tikėta, kad žibuoklėmis galima gydyti kepenų ligas.

Liaudies medicinoje žibuoklių žolė, lapai ir žiedai tebenaudojami galvos skausmams, kosuliui, karštinei gydyti, antiseptikai, o vaistų pramonėje – kaip diuretikas.Ir suprantama kodėl, nes lapuose yra rauginių, mineralinių medžiagų, cukraus, saponinų ir kitų vertingų vaistinių medžiagų. Tam lapai pjaunami po žydėjimo – tik jauni ir be lapkočių, o žiedai – žydėjimo pradžioje.

Tačiau būtina atminti – kaip ir dauguma vėdryninių šeimos atstovų, žibuoklės yra nuodingos, ypač jei jų dozė nebus tinkamai apskaičiuota.  O štai sapnuoti žibuokles – labai geras ženklas.

Jei sapnuojate žibuokles pavasarį – vadinasi, einate teisingu keliu, jei žiemą ar rudenį – vėluojate padaryti patikėtą darbą.

Kuo daugiau žibuoklių sapne, tuo didesnė laimė jūsų laukia, jei skinate jas vienas – savo laimę rasite mylėdami, jei skinate dviese – puikiai sutarsite.

Pardavinėti žibuokles sapne – bus didelis pelnas, puoštis jomis – visko pasieksite kuklumu, uostyti – bus džiaugsmų ir linksmybių.

O nuvytusių žibuoklių geriau nesusapnuoti, nes pažadai nebus ištesėti.

Į viršų