Dabar daugelis žmonių net neįsivaizduoja savo gyvenimo be parfumerijos – tualetinio ar parfumuoto vandens rytą ir kelių lašelių kvepalų vakare. Tik ne visi žino, kad šie malonūs kvapai ne visada buvo supilstyti į flakonus ir visiems prieinami.

Aromatingi smilkalai
Nuo senų senovės žmones žavėjo įvairūs aromatai – gėlių, žolių, medžių, sakų. Kai kam labai patiko ir gyvulinės kilmės kvapai: muskusas – stipriai kvepianti, riebalinga medžiaga, gaunama iš beragių elnių lytinių liaukų, ambra – kašaloto virškinamojo trakto išskyros.

Žavėti kvapai žavėjo, tačiau kaip tuos kvapus ilgiau išlaikyti – „užkonservuoti“, kad jais būtų galima mėgautis ir ne sezono metu, ne iš karto sugalvota.

Panašu, kad pirmiausia kvapai buvo naudojami smilkalų, kvapių dūmų pavidalu. Smilkoma buvo labai paprastai: lėtai degindavo arba kaitindavo žoles, prieskonius, sakus, kol paplisdavo jų aromatas. Vėliau įvairias kvapias medžiagas pradėta maišyti su riebalais ir taip aromatus pasidarė naudoti paprasčiau.

Beje, puikieji aromatai gal ir nebūtų labai išpopuliarėję, jei žmonės nebūtų pastebėję, kad aromatingi smilkalų dūmai turi ir dezinfekuojančių, ir atpalaiduojančių savybių.

Prisiminkime dar iš pagoniškų laikų atėjusią lietuvių tradiciją tam tikromis aplinkybėmis smilkyti namus kadagio dūmais ar seklyčioje, klėtyje laikyti džiovintus kvapius augalus.

Dėl šių savybių, o ir todėl, kad kvapiosios medžiagos buvo labai brangios, jos buvo skiriamos ir kaip auka dievams – smilkalų dūmai buvo privaloma apeigų dalis įvairiose pasaulio šventyklose.

Nuo egiptiečių
Pasak archeologų, kvapieji balzamai ir smilkalai labai populiarūs buvo ir Senovės Egipte, ir  Mesopotamijoje, ir Indijoje. Čia buvo gaminamas muskusas, ambra, mira, rožių vanduo ir vietos aukštuomenė jų sunaudodavo neįtikėtinai didelius kiekius.

Jaunesnė antikinės Graikijos civilizacija, iš minėtų kraštų perėmusi kvapiųjų priemonių tradicijas, jas ištobulino – pradėjo gaminti balzamus iš medžio dervos, sumaišytos su gėlių aliejais. Tarp kitko, būtent Kipre archeologai atrado keturių tūkstančių metų senumo kvepalų gamyklą su dešimtimis distiliavimo indų, maišymo dubenių, piltuvėlių ir kvepalų buteliukų.

Romėnams, net ir nelabai turtingiems, kvepalai pasidarė jau būtinybe: įvairūs aromatai buvo naudojami ir per šventes, ir per laidotuves, ir kaip kasdienio tualeto dalis. Senovės Romoje buvo ir sukurti stikliniai kvepalų flakonai, pipetės ir kitos priemonės, kad gardžiais kvapais būtų galima naudotis kuo patogiau.

Parfumerijos gimimas
Bet štai Romos imperija žlugo ir ilgiems amžiams Europoje kvepalai buvo užmiršti. Gerai dar, kad Rytų šalyse tai išliko ir buvo tobulinama, nes prasidėjus kryžiaus karams ir prekiniams mainams su Rytų kraštais Europa vėl atrado kvepalus.

Atrodo, kad šiuolaikinių kvepalų pirmtakus pirmieji sukūrė vengrai. Dar 1370 metais Vengrijos karalienės įsakymu kvapus aliejus buvo sumaišytas su alkoholiu ir nuo tada vadinamasis vengriškas vanduo paplito po Europą.

Tačiau tikrasis parfumerijos triumfas Europoje prasidėjo XVI amžiaus Paryžiuje, kai Liudviko XIII žmonos Katerinos Mediči asmeninis parfumerininkas Rene le Florentin ištobulino kvepalų gamybos technologijas.

Ir nors kvepalų formulės buvo kuo griežčiausiai saugomos, kvepalų buteliukas, ir ne vienas, tapo privaloma ne tik karaliaus dvaro, aristokratų, bet ir kiekvieno save gerbiančio vyro ir moters tualeto dalimi.

Tuo metu kvepalus, rožių vandenį ir kitus aromatingus skysčius ir pradėta vadinti bendru vardu – parfumerija. Lotyniškai žodis „fumos“ reiškia rūkymą, garavimą, o žodis „parfumerija“ – oro aromatizavimą spaudimu.

Kvepalų natos
Dabar visi kvepalai yra kuriami vieningos struktūros, kurią sudaro trys komponentai – viršutinės, vidurinės ir pagrindinės (bazinės) aromato natos. Tradiciškai viršutinės natos aromatai sudaro 30, vidurinės – 50, bazinės – 20 procentų aromato aliejų.

Viršutinės aromatų natos (sudaro anyžių, baziliko, bergamotės, citronelos, eukalipto, greipfruto, levandos, citrinos, citrinžolės, apelsino, pipirmėtės eteriniai aliejai) sudaro pirmąjį įspūdį apie kvepalus, sugundo ir... po 5–30 minučių pradeda nykti.

Vidurinės aromatų natos (lauro, ramunėlės, cinamono, šalavijo, gvazdikėlio, eglių spyglių, jazmino, juodojo pipiro, pušies, rožės, rozmarino, arbatmedžio, čiobrelio, tabako eteriniai aliejai) vadinamos kvepalų širdimi. Jos atsiskleidžia tik pradėjus nykti viršutinėms natoms ir po poros valandų vietą užleidžia žemutinėms – bazinėms – aromato natoms: ambrai, muskusui, smilkalams, vanilei, kedrui, imbierui, mirai, pačiulei, sandalmedžiui, vetiverijai.

Aromatų šeimos
O štai pagal aromato tipą kvepalai yra skirstomi į septynias pagrindines kvepalų šeimas.

Šipriniams aromatams būdinga bergamotės gaiva pirmose natose, rožės ar jazmino aromatas vidurinėse natose ir  jausmingas pačiulio akcentas bazinėse natose. Be to, šios šeimos kvapai dažnai yra maišomi su gėlių bei vaisiniais-citrusiniais aromatais.

Gėlių aromatai dažniausiai yra ypatingai lengvi, tinkantys bet kokia proga ir todėl labai populiarūs. Vaisinių-citrusinių šeimoje vyrauja bergamotės, citrinos, laimo, greifruto ar apelsino kvapai, kurie yra gan pikantiški ir gaivūs.

Medžių aromatų šeimos – gaivūs, švarūs ir šilti kvapai: vidurinės natos – miško ir prieskoninių augalų aromatas, bazinės – pačiulio ar sandalmedžio aromatai.
Žolių šeimos aromatuose, kurie skiriami dažniausiai vyriškiems kvepalams, vyrauja šviežiai nupjautos žolės, gaivios pavasario augmenijos, rasotų lapų, žalios arbatos, rozmarino, kmynų, levandos kvapai.

Rytietiškuose kvepaluose susilieja įvairūs aromatai – pradedant nuo sodrių vaisių ir baigiant  šiltu medžių kvapu: egzotiškos gėlės, žolelės, ambra, muskusas, vanilė. Dėl ypatingai turtingų aromatų šie kvepalai yra labai sunkūs.

Kvepalai ir parfumuotas vanduo
Nors dažniausiai parfumerijos gaminius vadiname kvepalais, tačiau yra tam tikra aromatų piramidė. Pagal koncentraciją parfumerijos gaminiai skirstomi į kvepalus (parfum extrait), parfumuotą vandenį (eau de parfum, parfum de toilette, esprit de paifum, eau de parfum), tualetinį vandenį (eau de toilette) ir odekoloną.

Kvepalai (kvapiųjų mežiagų koncentracija 20–40 procentų) skirti vakarui: tereikia kelių lašelių ant smilkinių, alkūnių sulenkimų, riešų, raktikaulių, kulkšnų ir aromatas išsilaiko net iki aštuonių valandų.

Parfumuotas vanduo (10–30 procentų kvapiųjų medžiagų) išsilaiko apie 4–5 valandas, todėl juo patariama naudotis du kartus per dieną.

Tualetinį vandenį (5–20 procentų) tinka naudoti rytais – purkšti tik ant drabužių.

Odekolonai (2–3 procentai) yra skirti odai gaivinti ir dezinfekuoti.

Menas pasirinkti
Kad ir kiek bežinotume apie kvepalų natas, šeimas, aromatus ir visa kita, mokėjimas naudotis kvapais yra tikras menas. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad aplinkiniams jūsų mėgstamas aromatas gali visai nepatikti.

Todėl reikėtų laikytis kai kurių taisyklių. Pirmiausia renkantis kvapą reikia atsižvelgti į savo amžių, ūgį, svorį, odos ir plaukų spalvą, įpročius, temperamentą, specialybę, aprangos stilių.

Štai tamsiaplaukių oda dažniausiai būna riebi, o šviesių ir rausvų plaukų savininkų – šviesi ir plona, o kuo oda blyškesnė, tuo ji sausesnė ir tuo greičiau aromatinės medžiagos nuo jos išgaruoja.

Kuo aukštesnė oro temperatūra, tuo atsargiau reikia naudotis parfumerija – rinktis citrusinius, vaisinius, o žiemą jau tinka rytietiški kvepalai.

Sportiškam energingam vyrui dera citrusiniai su prieskonių natomis aromatai, romantikui – medžio ir prieskonių derinys, verslininkui – tabako ar išdirbtos odos kvapai.

Į viršų