2012-11-29 02

1933 metų gegužės 14 dieną atidaryta nauja ,,Aušros“ muziejaus ekspozicija pastate Aušros alėjoje. Ekspozicijoje naudotas ir tuo metu naujas interjerinis eksponavimo būdas.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė tęsia pasakojimą apie 1923 metais įkurto „Aušros“ muziejaus pirmuosius veiklos dešimtmečius.
- Kokios buvo tarpukaryje „Aušros“ muziejaus parodos, ekspozicijos?
- Pirmoji ekspozicija buvo įrengta dar pirmajame muziejaus pastate, tuometinėje Maišo gatvėje. Ji daugiau priminė daiktų sankaupą – joje nebuvo net skyrių. Tiesiog buvo eksponuojama visa, kas tuo metu sukaupta.
Kita ekspozicija buvo įrengta 1933 metais, kai nutraukus muziejaus-bibliotekos rūmų statybos darbus patalpos muziejui buvo suteiktos pradžios mokykloje, pastatytoje Aušros alėjoje.
Šiose patalpose buvo įrengta tokia ekspozicija, kuri atitiko tuometinės muziejininkystės reikalavimus. Ji ir temomis buvo suskirstyta.
Kadangi mes turime šios ekspozicijos nuotraukų, tai matome, kad ją įrengiant buvo panaudotas interjerinės ekspozicijos komponavimo principas. Buvo suformuotas ir trobos vidus, ir keletas kitų interjerų, kas padėjo muziejaus lankytojui viską įsivaizduoti, tiesiog dalyvauti tame vaizde.
O tai buvo dar naujiena Lietuvoje, nes iki tol mūsų šalies muziejininkystėje buvo priimta viską eksponuoti skyriais: gamta, etnografija, visuomenė.
Be abejo, kartu muziejuje prasidėjo ir parodinė veikla. Parodos buvo rengiamos labai įvairios. Kaip jau minėta, 1933 metais surengta 1863 metų sukilimui skirta paroda. Tais pačiais metais - kunigo Rimavičiaus kūrinių paroda, nes „Aušros“ muziejus po kunigo mirties gavo visą jo palikimą.
Kadangi Peliksas Bugailiškis palaikė ryšius su Pauliumi Galaune, žymiais to meto dailininkais, muziejuje buvo pristatomos dailės, senovinių knygų, senojo meno parodos.
Buvo čia surengta ir vadinamoji Vilniaus paroda. Prisiminkime, kad tuo metu Vilniaus kraštas priklausė ne Lietuvai, todėl paroda buvo vienas iš būdų pristatyti visai šaliai aktualią problemą.
Taigi parodinis gyvenimas „Aušros“ muziejuje buvo gan aktyvus.
Tai žinome iš archyvinių duomenų, iš P. Bugailiškio prisiminimų. Dabar galime dėlioti vaizdą, kad ir šiandienos akimis viskas čia buvo daroma labai profesionaliai ir tikslingai.
Reikia pasakyti, kad, kaip ir dabar, muziejuje vykdavo parodų atidarymai, į kuriuos žmonės buvo kviečiami pagal sąrašus (jie yra išlikę).
Be to, arba per patį atidarymą, arba tuoj pat po jo buvo skaitomos paskaitos parodos tema. Tam dažniausiai buvo kviečiami lektoriai iš Kauno. Sakykim, 1863 metų sukilimui skirtą parodą pristatė istorikas A. Janulaitis. O kartais tai darydavo ir pats P. Bugailiškis arba Česlovas Liutikas.
Taip pat muziejuje buvo vedamos ekskursijos. Ypač aktyviai į jas būdavo kviečiami moksleiviai, kuriems būdavo ir paskaitoma paskaita, ir viskas paaiškinama.
Muziejus, ypač per antrąjį savo gyvavimo dešimtmetį, užsiėmė ne vien parodine ir ekspozicine veikla, bet ir labai aktyviai rinko eksponatus - nuo penkių šimtų 1923 metais jų padaugėjo iki aštuonių tūkstančių 1937 metais, ir užsiėmė dar leidybine veikla.
- Ir didėjo muziejininkų skaičius?
- Taip, 1923 metais muziejuje buvo 2,5 etato, vėliau etatų padaugėjo.
Tačiau vis dėlto nemaža, o gal net ir didele dalimi muziejus plėtėsi, kaip dabar pasakytume, visuomenininkų ar savanorių dėka.
Štai pats Peliksas Bugailiškis visą tarpukarį buvo pagrindinis muziejaus globėjas. Ir tai darė visuomeniniais pagrindais lygiagrečiai su savo tiesioginiu - teisininko - darbu.
Yra žinoma, kad P. Bugailiškis muziejui naudojo ir asmenines lėšas, kai reikėdavo nupirkti kokį įdomesnį eksponatą ar net visą kolekciją.
Kiti muziejaus pagalbininkai, talkininkai, muziejaus bendradarbiai (įvairiais metais jie buvo įvairiai vadinami), daugiausia – kartu ir kraštotyrininkai, taip pat labai daug dirbo „Aušros“ muziejaus labui. Tie žmonės savo laisvą nuo tiesioginių pareigų – darbo ar mokymosi – laiką skyrė  muziejiniam ir kraštotyriniam darbui.
Sakykim, vienas iš garsiausių Šiaulių kraštotyrininkų Vincentas Vaitekūnas, dar būdamas gimnazistu, buvo P. Bugailiškio įtrauktas į šią veiklą, kai pirmą kartą atėjo į muziejų, tada dar įsikūrusį Maišo gatvėje. Iš pradžių V. Vaitekūnas pradėjo važinėti į ekspedicijas, o vėliau tapo muziejaus darbuotoju – keletui dešimtmečių.
Ir dailininkas Gerardas Bagdonavičius buvo labai aktyviai į muziejinį-kraštotyrinį judėjimą įsijungęs.
Nors buvo ir tokių Šiaulių šviesuolių, kuriems tai taip ir liko tik laisvalaikio užsiėmimu. Tačiau reikia prisiminti, kad tarpukaryje kiekvieno išsilavinusio, šviesaus žmogaus garbės reikalas buvo dalyvauti muziejinėje-kraštotyrinėje veikloje.
Tiesiog tai buvo toks laikmetis.
- Kas finansavo „Aušros“ muziejaus veiklą?
- Muziejus priklausė Savivaldybei, kuri ir skirdavo šiai įstaigai atitinkamą dalį savo biudžeto.
Santykiai su miesto valdžia tiek muziejaus, tiek jo pagrindinio globėjo P. Bugailiškio, kuris buvo ir miesto Tarybos narys, buvo gana sudėtingi.
Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis ir P. Bugailiškio idėjas, ir muziejų labai palaikė, netgi pats labai aktyviai dalyvavo kraštotyrinėje veikloje, ko jau nebepasakysi apie vėlesnį burmistrą Valančių.
Todėl kai buvo sustabdyti muziejaus-bibliotekos rūmų statybos darbai, P. Bugailiškis protestuodamas atsistatydino iš Tarybos.
Apskritai P. Bugailiškis žiūrėjo į „Aušros“ muziejų kaip į savo vaiką, viską darė jo gerovei, todėl imdavosi ir tokių drastiškų žingsnių.
Kaip centrinė muziejų ir paminklosaugos institucija „Aušros“ muziejus taip pat gaudavo valstybės dotacijas. Dėl tų dotacijų tiek P. Bugailiškiui, tiek muziejaus vadovui tekdavo važiuoti į Kauną – vežti veiklos ataskaitas, įrodinėti, kad muziejaus veiklai reikia daug lėšų.
Tačiau tiek Šiaulių, tiek Lietuvos valdžios skiriamų lėšų muziejui niekada nebuvo skiriama pakankamai.
- O ką šiandien Peliksas Bugailiškis pasakytų aplankęs „Aušros“ muziejų?
- Aš labai dažnai pagalvoju, ką jis pasakytų. Juk P. Bugailiškio supratimu, „muziejus paprastai civilizuotame pasaulyje vainikuoja kultūrinę veiklą gyvai ir, prieinamai tam tikrų daiktų, paaiškinamų lentelių, diagramų, nuotraukų, škicų kompleksais vaizduodamas jam artimą ir pažįstamą aplinką, įvairius gamtos bei visuomenės reiškinius, jis sužadina žmogaus mintį, verčia jį galvoti, ieškoti tiesos ir priežastingumo sąsajos“.
Be to, P. Bugailiškis yra pasakęs, kad „muziejus skirtas ne pramogai, kaip tūlas gali pamanyti“. Dėl šito kaip tik turėtume pasiginčyti, nes šiandien muziejus skiriamas ir pramogai, ne tik moksliniams tikslams, į kuriuos P. Bugailiškis buvo susikoncentravęs.
Todėl manau, kad tuo P. Bugailiškis stebėtųsi ir tai būtų akstinas mums su juo padiskutuoti.
- Beje, jei „Aušros“ muziejus yra vienas iš pirmųjų Lietuvoje, tai kuris mūsų šalies muziejus yra pirmasis?
- Šie 2012 metai yra paskelbti Muziejų metais dėl to, kad pirmuoju viešuoju muziejumi įvardijami  Dionyzo Poškos „Baubliai“, įkurti 1812 metais.
Tačiau atstatinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Valdovų – rūmus, muziejininkai ir mokslininkai atranda Lietuvos muziejų užuomazgų jau XVI amžiuje.
Žinoma, tos užuomazgos nebuvo panašios į šiandienos institucijas ir neturėjo užrašo „Muziejus“. Tačiau faktas, kad jau nuo XVI amžiaus didžiųjų kunigaikščių rūmuose buvo eksponuojamos atskiros kolekcijos, atskiri rinkiniai.
O tai rodo, kad ir viduramžiais įvairių, dažniausiai – retesnių, brangesnių - daiktų rinkinių esmė ir vertė buvo suvokiama. Nors, žinoma, kaupti tokius rinkinius sugalvojo ne patys mūsų kunigaikščiai, o tiesiog tokius dalykus nusižiūrėjo lankydamiesi Europoje ir šias idėjas, vėliau tapusias tradicija, išplėtojo Lietuvoje savo dvaruose, rūmuose.
Štai į tas kolekcijas, rinkinius mes dabar ir galime žiūrėti kaip į protomuziejus – muziejų prototipus.
O kur dar XIX amžius su universitetais ir mokslo muziejais, kurių buvo ir Lietuvoje.
Todėl dabar pasakyti, kuris muziejus Lietuvoje buvo pirmasis – viešas ar neviešas – yra sudėtinga. Galbūt XIX amžiaus pabaigoje įkurtas Kauno miesto muziejus gali būti traktuojamas kaip vienas iš tų pirmųjų, kurie dėjo pamatus Lietuvos muziejininkystei.
Iš regioninių kraštotyros muziejų pirmas buvo įkurtas 1922 metais Kėdainiuose.
Taigi nėra to vieno muziejaus, nuo kurio Lietuvos muziejų atskaitą galėtume pradėti.
O tai, kad skaičiuojame Lietuvos muziejų metus nuo Dionyzo Poškos „Baublių“, yra tik susitarimo reikalas. Kita vertus, tai iš tikrųjų buvo pirmas viešas muziejus, kur kolekcijos buvo rodomos ne tam tikram žmonių ratui, o visiems.
Tačiau kaip beskaičiuotume – pirmas ar antras, ar dešimtas pagal įkūrimo datą yra „Aušros“ muziejus, bet kuriuo atveju iš regioninių muziejų jis pats didžiausias ir savo rinkiniais, ir savo svarba.
Pirma, tai įrodo vien tas faktas, kad „Aušros“ muziejus vienintelis yra pavaldus Kultūros ministerijai, o ne miesto Savivaldybei kaip kiti regioniniai muziejai.
Antra, „Aušros“ muziejuje yra labai daug rinkinių, eksponatų - apie 260 tūkstančių. Ir jie visi yra sutvarkyti atitinkamame lygyje. „Aušros“ muziejus yra vienas iš aktyviausių Lietuvoje, ir vienas iš žinomiausių. Tai įrodo ir čia esančios ekspozicijos, rengiamos parodos, edukacinė, visa kita aktyvi muziejinė veikla.
Trečia, muziejus turi daug ir padalinių. O tai yra ir stiprioji, ir kažkiek rūpesčių kelianti muziejaus veiklos dalis.
Kodėl kelianti rūpesčių? Todėl, kad „Aušros“ padaliniai yra išsimėtę visame mieste ir juos pinigine bei kitokia materialine prasme išlaikyti yra sudėtinga. Ypač matant šiandieninę valstybės politiką kultūros atžvilgiu - kai nėra skiriama pakankamai lėšų.
Tačiau „Aušros“ muziejus vis tiek sugebėjo susitvarkyti kai kuriuos savo padalinius – Chaimo Frenkelio vila dabar yra žinoma ir už Lietuvos ribų, kaip ir Žaliūkių malūnas. Dabar yra tvarkomas jau ir Fotografijos muziejus.
Dabar mums verkiant reikia lėšų sutvarkyti Aušros alėjos rūmus ir Venclauskių namus, kuriuos turime prikelti naujam gyvenimui, ir kuriems turime suteikti naujų prasmių. Turime idėjų padaryti taip, kad iškart mieste matytųsi, jog šis pastatas yra miesto burmistro ir kartu labai daug nusipelniusios Lietuvos kultūrai šeimos namas.
Dažnai „Aušros“ muziejus tapatinamas su Aušros alėjos rūmais, kuriems dabar labai reikia pagalbos, bet kurio veiklos nenutraukiame. Tai rodo ir ten neseniai atidaryta Prieškario klasė, kuri sulaukė didžiulio susidomėjimo. Ir nors gal tas pastatas nėra patrauklus iš išorės, bet žmonės jį lanko.
Taip, padaliniai yra mūsų stiprioji pusė, nes nė vienas Lietuvoje muziejus neturi rinkinių pradedant nuo archeologijos ir baigiant technikos istorija. O kur dar etnokultūra, istorija, dailė, fotografija. Todėl Lietuvos muziejininkystėje mūsų muziejus yra pateikiamas kaip visos Lietuvos muziejininkystės modelis, nes čia yra labai daug visko.
Galbūt „Aušros“ muziejus galėtų turėti ir daugiau padalinių, pastatų – mieste yra tam tinkamų  objektų. Dažnai matydami, kaip muziejus tvarkosi, sulaukiame klausimų, kodėl nepasiimame dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namo, nes dabar jis akyse nyksta. Būtume paėmę ir dabar paimtume, bet tam reikia lėšų, bazės.
Kiekvienas mūsų muziejaus padalinys, kiekvienas pastatas turi savo istoriją ir į kiekvieną iš jų galima žiūrėti kaip į atskirą muziejų. Nes iš esmės - kas yra „Aušros“ muziejus? Tokio lyg ir nėra. „Aušros“ muziejus yra simbolis, Pelikso Bugailiškio suformuluota idėja. Nes jį sudaro atskiri padaliniai, kurių veikla lemia tai, kas šiandien yra „Aušros“ muziejus.

2012-11-29 18

„Kaip beskaičiuotume – pirmas ar antras, ar dešimtas pagal įkūrimo datą yra „Aušros“ muziejus, bet kuriuo atveju iš regioninių muziejų jis pats didžiausias ir savo rinkiniais, ir savo svarba“, - teigia Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2012-11-29 01

Pirmoji ,,Aušros“ muziejaus ekspozicija pastate Maišo gatvėje.
 „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

2012-11-29 27

Chaimo Frenkelio vila Vilniaus gatvėje 74.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2012-11-29 14

Aušros alėjos rūmai Aušros alėjoje 47.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2012-11-29 13

Dviračių muziejus Vilniaus gatvėje 139.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2012-11-29 19

Radijo ir televizijos muziejus Vilniaus gatvėje 174.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2012-11-29 15

Žaliūkių malūnininko sodyba Architektų gatvėje 73.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2012-11-29 08

Poeto Jovaro namas Vytauto gatvėje 116.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2012-11-29 20

Rekonstruojamas Fotografijos muziejus Vilniaus gatvėje 140.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2012-11-29 24

Venclauskių namai Vytauto gatvėje 89.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų