06

Kultūrinio sluoksnio paviršius, senoji gyvenvietė.
Birutės Salatkienės nuotr.


Romualda URBONAVIČIŪTĖ


„Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė Birutė Salatkienė dienraščio skaitytojams pasakodama apie priešistorinius laikus, ne kartą rėmėsi savo 1990–2006 metų archeologinių tyrinėjimų senojoje Lieporių gyvenvietėje duomenimis.
Dabar atėjo metas archeologei papasakoti ir ypatingą senosios gyvenvietės atradimo, tyrinėjimo istoriją, kuri kartais panaši į detektyvą, kartais – į stebuklinę pasaką.

O pasakojimą Birutė Salatkienė pradeda nuo vardo:
- Iš kur kilęs ir ką reiškia gyvenvietės pavadinimas Lieporiai, tyrinėjo Ukrainos kalbininkas profesorius Anatolijus Nepokupny, puikiai mokantis lietuvių kalbą. Jis ir padarė išvadas, kad vietovardis Lieporiai iš tikrųjų yra susijęs su liepomis ir gali būti labai archajiškas. Jis buvo skaitęs visus mano straipsnius, manė, kad nuolat gyvenamos vietovės vardas gali būti perimamas daugelio kartų.
Pirmą kartą Lieporių vardas minimas XVI amžiaus dokumentuose, kuriuose parašyta, kad Šiaulių bažnyčios klebonas keičia sklypą Lieporių kaime į sklypą mieste. Vadinasi, jau tada taip vadinama vietovė čia buvo. Tai aš sužinojau iš archeologo Jono Puzino, kuris parašė labai gerą Šiaulių miesto istorijos apybraižą „Šiaulių miestas ir jo istorija“, išspausdintą 1930 metų Šiaulių metraštyje, raštų.


Šiaip dabar net nėra tiksliai žinoma, kur tas Lieporių kaimas iš tikrųjų buvo, nes tai, kas dabar vadinama Lieporiais, yra tik dvi kolūkinės gyvenvietės, kuriose žmonės apsigyveno palyginti neseniai. Tai patvirtino Ignas Budraitis, prie kurio sodybos yra Lieporių kapinynas, kad šioje vietoje jis įsikūrė, kaip ir kiti jo kaimynai, jau po karo.
Tačiau kai 1993 metais mane lakūnai skraidino pasižiūrėti, kaip atrodo iš oro senoji gyvenvietė, tai tame pačiame lauke, kur įsikūrusi antroji Lieporių gyvenvietė, rytinėje kelio į Bubius pusėje, labai aiškiai matėsi taisyklingai išsidėsčiusi sodybviečių eilutė. Manau, kad tai ir buvo senojo Lieporių kaimo, apie kurį buvo kalbama XVI amžiaus klebono rašte, vieta, nes kaimo konfigūracija ir į vieną kelio pusę, ir į kitą tikriausiai kito visą laiką.


O senoji archeologinė Lieporių gyvenvietė yra po to kaimo arimais, kuriuose randama XVI–XVIII amžių kaimavietei būdingos glazūruotos keramikos, vienas kitas plytgaliukas, vinis ir taip toliau – tai yra, tokie dalykai, kuriuos žmonės paprastai išmeta kaip šiukšles ant mėšlo krūvos, o paskui tai išveža į laukus tręšdami ir taip tos atliekos iš buities pakliūna į ariamus laukus.
Tačiau galiu pasakyti, kad fakto, jog ant tos priešistorinės gyvenvietės vėliau žmonės būtų statę sodybas, nėra nustatyta – tiesiog tai buvo kaimo laukai.
Profesorius A. Nepokupny daro prielaidą, kad vietovardis Lieporiai gali būti išlikęs iš priešistorinių laikų. Aš manau, kad jei jau senoji gyvenvietė sudegė VIII amžiuje, tai, kad jos pavadinimas išliktų tūkstantį metų, yra mažai tikėtina. Nors ką gali žinoti.
Tiesiogiai su senąja gyvenviete šito pavadinimo aš nedrįsčiau sieti – archeologija yra nebyli, archeologai kalbos problemų nesprendžia – tik pasinaudoja kalbininkų duomenimis, jei tik tokių atsiranda.

- Kaip ir kada atradote senąją archeologinę Lieporių gyvenvietę ir kapinyną?
- Vėl turiu progą dar kartą padėkoti Lieporių kaimo gyventojui Juozui Katkui, Igno Budraičio kaimynui, kuris 1983 metais, iš savo daržo surinkęs trylika radinių (ten buvo ir geležinių ietigalių, ir apyrankių, ir smeigtukų) ir juos susidėjęs į lygintuvo dėžutę, tiesiog atėjo į muziejų pas mane ir pasakė: va, radau savo darže ir man atrodo, kad tai yra labai seni daiktai. Aš, radinius pamačiusi ir sužinojusi, kur jie jie buvo rasti, žinoma, tik aiktelėjau.
Ir pasitaikyk tu man taip, kad tą pačią ar kitą dieną pro šalį važiavo dabartinis profesorius habilituotas daktaras archeologas Algis Girininkas. Aš jį ir pakviečiau važiuoti kartu pas tą protingą žmogų, kuris radinius atnešė.
Nuvažiavome, pasiklausinėjome – pasirodo, kad ir Juozo Katkaus kaimynai randa tokių dalykų. Klausiau, kur deda, atsakė, kad meta atgal į ežią. Tik štai vienas nemetė atgal, o atnešė mums pamatęs tų radinių vertę. Todėl jis yra tikrasis Lieporių kapinyno atradėjas.
Po šio vizito mes viską pranešėme paveldosaugos ir kitoms institucijoms ir greitai – po poros–trejų metų – ši vieta buvo įrašyta į paminklų sąrašą kaip kapinynas, nes aiškiai matėsi, kad tai kapinyno radiniai.


1987 metais jį pirmą kartą ėmėsi kasinėti archeologė Ilona Vaškevičiūtė iš Lietuvos istorijos instituto. Jos uždavinys buvo įsitikinti, ar tai tikrai yra kapinynas, ar tik atsitiktiniai radiniai. Kai Ilona Vaškevičiūtė rado dešimt kapų ir kai paaiškėjo, kad tai yra tikrai kapinynas, jis buvo datuotas IV–VII amžiais. Taip kapinynas įgavo ir pavidalą, ir laikotarpį, ir visa kita.
Kol nepriartėjo Šiaulių miestas prie Lieporių kaimo, kol nepradėjo kėsintis į kaimo valdas, tol užteko vien to fakto konstatavimo, nes namų ir ūkinių pastatų nuo to kapinyno nenukelsi: žmonės ten liko gyventi, tik jų buvo paprašyta giliai laukų nearti, o jei įmanoma – tai išvis laukus paversti pievomis.


Tačiau kai jau buvo sudaryti pietinio rajono planai – Rugių ir Kviečių kvartalai, o Lieporių kaimas turėjo iki pusės būti praktiškai iškeldintas, tada prireikė skaitytis su tuo, kad ten yra kapinynas.
Todėl 1990 metais aš grįžau į kapinyno tyrinėjimus. Tiesiog reikėjo kapinyno vietą ištirti, kad jis nebūtų užstatytas namais, kad kažkiek būtų pakoreguotas planas, kitaip būtų tekę žmonėms ant kaulų gyventi. Tačiau statybų nė nebuvo ruošiamasi stabdyti.


Taigi 1990 metais ten kasiau, kasiau, bet kapinyno krašto neradau. 1991 metais man į talką atvažiavo Ilona Vaškevičiūtė ir mes jau didelėmis pajėgomis iš abiejų pusių visus tuos J. Katkaus ir I. Budraičio arus ėmėme kasinėti, bet vis tiek kapinyno pakraščio dar nesimatė.


O jau priartėjo visi terminai – vėlyvas ruduo ir aš buvau tiesiog gražiai paprašyta (būtent paprašyta, o ne įsakyta) vis tiek rasti tą pakraštį, kad nekasinėtą kapinyną statybos apeitų.
Tuomet į laukus, į kasinėjimų vietą, atvyko ir du tuometinės miesto Tarybos deputatai – Rimvydas Tamulaitis, dabar Kurtuvėnų regioninio parko direktorius ir tautodailininkas kalvis Albertas Martinaitis. Jie viską apžiūrėjo, pamatė, kokios tai vertės, ir po to padarė didelę įtaką priimamiems sprendimams, už ką jiems esu labai dėkinga.
Tada vienas Alberto Martinaičio klausimas man padarė gilų įspūdį savo įžvalga ir požiūriu. Jis paklausė: kai surinksite visus radinius, išvešite žmonių kaulus ekspertizei, ar šioje vietoje tebebus kapinynas, ar jau nebe. (Ar daug kam toks klausimas kiltų?) Atsakiau – kapinynas bus, nes ta žemė, kuri sugėrė mūsų protėvių kraują ir dvasią, nežiūrint, kad jų daiktai muziejuose yra ta vieta, į kurią jie buvo amžinam poilsiui palydėti.


Nors apskritai nėra pasaulyje tokios praktikos, kad ištyrinėtos laidojimo vietos būtų ir toliau sakralizuotos, tačiau ar šiaip, ar taip, bent dvi kartos, kurios atsimena, kad čia buvo senovinės kapinės, dar išlaiko sakralumo pojūtį. Nors, žinoma, yra žmonių, kurie ramiai išmeta palaidotųjų kaulus už tvoros ir jų vieton sodina bulves.
Taigi, kaip sakiau, 1991 metais buvo paprašyta, kad greičiau surastume kapinyno pakraštį, nes reikėjo tęsti statybas.
Na, ir labai stengėmės tą pakraštį surasti. Kasinėjome kapinyną ant kalniuko iškart už vokiečių kapinių esančiame Budraičio darže (beje, ten Lieporių bendruomenės „vado“, didiko kapą ir radome), o žemiau buvo runkelių laukas, kur vėlyvą rudenį jau ir derlius buvo nuimtas, ir suarta. Pamaniau, kad eisiu į tą lauką, o ten pamačiusi tuščią tarpą – visiškai negyvą, nuspręsiu, jog tai kapinyno pakraštys ir taip paieškos bus baigtos.


Tačiau tik nusileidau nuo kalniuko į lomelę ir kaip grybus miške iškart pradėjau rinkti šlaką, lipdytą keramiką, molio tinką, anglis. Perėjau lomelę skersai – ir ten tokie dalykai mėtosi.
Va tada su maišiuku radinių ir nuėjau į miesto Tarybos posėdį, ir pasakiau: konstatuoju faktą – laukuose yra visa senoji gyvenvietė.

Ir statybos buvo pristabdytos.
Viskas tada labai gerai archeologijai susiklostė: prasidėjo blokada, kranai tiesiog sustojo, iškastos pamatų duobės taip ir liko nepanaudotos, namų-degtukų dėžučių statybos staiga baigėsi ir dar plius labai protingas motyvuotas dviejų išsilavinusių Tarybos narių požiūris į praeitį. Tiesiog sutapo visos aplinkybės, kad tam archeologiniam kompleksui buvo lemta išlikti.

- Tada jau galėjote neskubėdami tęsti kasinėjimus?
- Ne visai taip. Man buvo pasakyta – išžvalgyti 1992 metais visus 18 hektarų ir pasakyti, kurioje vietoje yra gyvenvietė, o kurioje jos nėra, kad būtų galima tęsti statybas.
O žvalgymas – tai ne ištisinis tyrinėjimas. Tačiau kai vienoje vietoje radau didžiulę šlako gabalų sankaupą ir tai sukėlė aiškią mintį apie geležies lydyklą, kitoje vietoje – keletą tūkstančių grublėtos keramikos šukių, o žvalgymai apėmė vis didesnį plotą, išplėtėme ir tyrinėjimus keliose vietose. Ir viena iš tų pradėtų tyrinėti vietų buvo pirmasis šulinys.
Kaip minėjau, mes, archeologai, vieni pas kitus mėgstame užvažiuoti, o tąsyk pas mus, kai mes pirmojo šulinio duobę radome, kaip tik ir užvažiavo dabar jau labai žymus archeologas, kuršių žinovas profesorius Vladas Žulkus.


Aš paklausiau, kas, jo manymu, tai galėtų būti, Vladas pažiūrėjo, pažiūrėjo ir pasakė: greičiausiai čia rasi arba šiukšlyną, arba ūkinę duobę ir abiem atvejais – tai tau sėkmė. Sėkmė, nes tik išmesti daiktai išlieka, užsikonservuoja, o gerus dalykus žmonės sunešioja iki paskutinės molekulės.
Na, mes ir pradėjome kasti. Kasame, kasame, kol iki dviejų metrų gylio prisikasėme ir kol pasirodė medinė konstrukcija – šulinys. Jame aš po to praleidau keturis mėnesius, kol iškasėme iki dugno.
Taigi pirmieji 1992 metų žvalgymų rezultatai buvo tokie: 12 hektarų buvo išskirta kaip senosios gyvenvietės teritorija, likę šeši – kaip jos apsauginė zona, o visas plotas įrašytas į valstybės saugomų paminklų sąrašą.


Todėl Rugių gatvės kvartalas jau ir nebebuvo pastatytas, o senųjų šulinių vietoje nebeišdygo mokyklos pastatas – statybos buvo visiškai sustabdytos.
Kas būtų buvę, jei aplinkybės būtų buvusios kitokios? Na, sovietiniais laikais gal būtų leidę pasižvalgyti, tačiau statybos tikrai nebūtų sustabdytos. Neįsivaizduoju, kas būtų buvę, jei ne sunkmetis, blokada. Gal dar toks vienas beveidis kvartalas ir būtų buvęs pastatytas.
Kita vertus, jeigu tas naujų statybų planas nebūtų atkreipęs dėmesio į tuos plotus, tai apie senąją Lieporių gyvenvietę galbūt taip ir nebūtume sužinoję arba būtume sužinoję per vėlai, kai ji jau būtų buvusi išardyta.


Beje, yra toksai įdomus pastebėjimas apie tuos pačius Lieporius. Joniškio rajone yra Lieporų kaimas, kur nuo seno yra žinomas archeologinis kapinynas. Jį aprašė Balys Tarvydas – pirmasis mūsų archeologas.
Balys Tarvydas, baigęs Kauno universitetą, atvažiavo į Šiaulius dirbti Mokytojų seminarijoje – dėstyti istorijos, o „Aušros“ muziejaus steigėjas Peliksas Bugailiškis jį pasikvietė kaip turintį patirties (jis keletą metų dirbo Eduardo Volterio vadovaujamame Kauno miesto muziejuje) peržiūrėti ir sutvarkyti archeologijos rinkinį.


Sutvarkęs rinkinį Balys Tarvydas pradėjo kasinėti apylinkių archeologinius paminklus, nes Peliksas Bugailiškis tam sudarė sąlygas gaudamas iš Švietimo ministerijos lėšų. Tarvydas, būdamas nepaprastai sąžiningas žmogus, tikras katalikas, kuriam darbas, misija buvo ne tušti žodžiai, nuolat susirašinėjo su E. Volteriu klausdamas patarimų dėl datavimo ir kitų dalykų. Tai štai viename iš tokių laiškų B. Tarvydas parašė: rašau jums apie tuos Lieporus, kurie yra Joniškyje, nes tuose Lieporiuose, kurie prie Šiaulių, niekada nieko nebuvo rasta. Kitais žodžiais – tai tuščia archeologiškai vietovė...
Tą Balio Tarvydo laišką aš perskaičiau rengdama medžiagą jo gimimo jubiliejui, po to, kai jau buvo atkasti visi šuliniai, o Lieporių gyvenvietė ir kapinynas buvo įrašyti į valstybės saugomų paminklų sąrašą.
Dabar todėl ir manau, kad kartais ir gerai yra tokie apsaugantys žodžiai „ten nieko nėra“, kurie tarsi apsaugojo vietovę iki to laiko, kai jai iš tikrųjų iškilo pavojus ir kai ji galėjo būti pradėta rimtai tyrinėti.


Ir dar viena noriu pasakyti, kad visus Lieporių gyvenvietės tyrinėjimus nuo pat 1990 metų iki 2006-ųjų finansavo Šiaulių miesto savivaldybė. Ne visada vienodai buvo tų pinigų, tačiau kažkokiais būdais man pavykdavo susitarti. Tik 2006 metais buvo pranešta, kad Savivaldybė nebeišgali finansuoti ir tada tyrinėjimai buvo sustabdyti.
Beje, tuo finansavimu kolegos archeologai labai stebėjosi, nes šiaip miestai archeologiniams tyrinėjimams dažniausiai priešinasi, nes tai trukdo plėtrai, statyboms.
Taigi iki 2006 metų mūsų kasinėjimai buvo finansuojami. Dabar aš manau, kad tas nutrūkęs kasinėjimų finansavimas turi prasmę. Tada aš sustojau ties ką tik atrastu penktuoju šuliniu, kuris labai panašus į kitus, bet kur kas geriau išlikęs. Iškasti jam nereikėtų jokių pinigų – tiesiog paėmei ir iškasei. Tačiau jį tyrinėti yra visai kitas dalykas.


Manau, kad šis kasinėjimų sustabdymas yra labai prasmingas tuo, kad suponuoja ieškoti visai kitokio lygio galimybių. Pirmiausiai visus tuos metus ten aš dirbau viena kaip archeologė, kaip specialistė. Studentų, darbininkų, aišku, buvo. Tačiau tolesniems tyrinėjimams toksai vieno archeologo darbas su studentais yra praėjęs etapas.
Mano nuomone, šiam darbui reikia specialistų komandos: archeologų, vadybininko, biologo, geologo. Be to, dabar yra visokių georadarų, visokių cheminių ir kitokių priemonių, kad būtų galima kuo daugiau ištraukti informacijos tyrinėjimų metu. Ir, žinoma, tolesni tyrinėjimai turėtų būti finansuojami pagal projektus galbūt su užsienio partneriais – archeologais ar organizacijomis. Visi šie techniniai, vadybiniai, finansiniai ir kiti dalykai turi būti sutvarkyti taip, kad archeologas galėtų dirbti tik savo darbą.


Todėl ir sakau, kad Lieporių gyvenvietės tyrinėjimų sustabdymas nėra veltui. Stabtelėjimai niekada nebūna veltui: jei tau atrodo, kad nepasisekė, tai kitą sykį reikia dėkoti Dievui už tai, nes tas pasisekimas, jo rezultatai galėjo būti ne tokie, kokių laukei.
Ar aš norėčiau dalyvauti atnaujintuose kasinėjimuose? Taip, sutikčiau dalyvauti ir net labai mielai, tik nenorėčiau jiems vadovauti – reikia jauno žmogaus su užmoju, su ryšiais, partneriais ir taip toliau.

- Tai kas yra tie archeologiniai tyrinėjimai, kasinėjimai? Kaip filmuose: darbininkai kasa ir ką nors ypatinga radę parodo archeologui su baltu kamštiniu šalmu ant galvos.
- Toks romantiškas įsivaizdavimas apie kasinėjimus archeologijos istorijoje yra pavadintas „džentelmenų archeologija“. Tai XIX amžiaus pirmosios pusės archeologija, kai Anglijoje ar Vokietijoje džentelmenai su damomis sekmadienio popietę važiuodavo į urvą, į pilkapį ir ten ieškojo efektingų daiktų: ištraukdavo juos iš konteksto, kad parsineštų namo kaip trofėjų kitiems parodyti.
Šitokia džentelmenų archeologija buvo nutraukta senovės istorijos (priešistorės) draugijų dar XIX amžiaus viduryje. Todėl toks įsivaizdavimas, kaip džentelmenas vedasi damą pasirankioti gražių daikčiukų, turėtų būti išnykęs iš žmonių atminties. Nors, kita vertus, džentelmenų archeologija pas mus nusikėlė į XX amžiaus pirmąją pusę. Tačiau dabar jau daug metų šitie dalykai yra jau griežtai reglamentuoti įstatymų.


Taigi archeologinių kasinėjimų, tyrinėjimų vadovas yra archeologas, kuris dirba su pagalbininkais – asistentais, laborantais. Kiekvienas asistentas, laborantas žino savo darbą. Pavyzdžiui, konservatorius žino, kad surinktus daiktus jam reikės čia pat konservuoti, sudėlioti, markiruoti, kuriuos galima plauti, kuriuos ne, kaip supakuoti, kad juos būtų galima išvežti.
Ekspedicijose paprastai būna komanda laborantų, kurie plauna, markiruoja, pakuoja radinius, kita komanda braižo, piešia ir kitus grafinius darbus atlieka, nes reikia ir fotografijų, ir brėžinių.
Svarbiausias dalykas kasinėjimų metu – nustatyti, pamatuoti tą vietą, kuri kasama, pasirinkti būdą, kaip kasti, kiek kasti: gal galima nukasti kokį pusmetrį buldozeriu, o gal jau iš karto žemę reikia skusti plonais sluoksniukais.


Archeologas tam ir rengiamas penkerius metus, kad žinotų, kokį metodą pasirinkti konkrečiai vietai.
Taigi vienur tiesiog užtenka skusti labai plonais sluoksniukais, nes visos struktūros matosi, ir kas dešimt centimetrų sustojus viską nufotografuoti, nubraižyti, aprašyti.
Kitur visas iškasamas žemes išsijoti, žinant, iš kurio kvadrato jos paimtos ir kaip išsijojus rastą daiktą reikia markiruoti.
Mūsų iš šulinių iškastas dumblas nesisijojo – buvo drėgnas kaip muilas, todėl jį reikėjo išplauti ir mes išplovėme dešimtis kubinių metrų. Dėkui Lieporių žemės ūkio bendrovei, kuri už dyką vien susitarus vis atveždavo vandens cisterną.


Būtinai visus radinius reikia aprašyti, suskaičiuoti, sudaryti radinių sąrašus, statistines ir tipologines lenteles, prieš tai viską sudėliojus, sumarkiravus vietoje.
Yra ekspedicijoje ir darbininkų. Tačiau ir kasti žemę reikia mokėti – žinoti kada ir kaip ją skusti, o kada preparuoti. Kitą kartą prireikia tam ir adatos, skalpelio, dantų šepetuko ar netgi paties švelniausio teptuko.


Aš daug metų, kol ekspedicijoje dirbo mokiniai, viską dariau pati – braižiau, markiravau ir taip toliau. Tik kai perėjau dirbti į universitetą ir pas mane archeologinę praktiką pradėjo atlikinėti studentai, pajutau, ką reiškia būti archeologinės ekspedicijos vadove.
Studentai pirmiausiai yra motyvuoti, paruošti, todėl visus šituos darbus galima jiems išskirstyti. Kadangi per tą praktiką jie turi šio to išmokti, tai jie ir braižo, ir markiruoja, ir valo, ir preparuoja, nes tu neturi laiko susikoncentruoti ties vienu darbu.


Aš tik paprastai niekam nepatikiu aprašymų – pati objektus aprašau. Nors kartais pasirašiusi atskirų objektų aprašymą, radinių sąrašus patikiu aukšto lygio studentui archeologui, nes kitaip jis nieko ir neišmoks.
Ekspedicijos ataskaitoje, kuri būna maždaug dviejų šimtų puslapių apimties, paties teksto būna tik apie 40 puslapių, o likusius sudaro brėžiniai, fotografijos ir radinių sąrašai, statistinės lentelės, laboratorinių tyrimų duomenys ir visa kita.

- Kokią dalį tų dvylikos hektarų, kurioje yra Lieporių gyvenvietė, per penkiolika metų ištyrinėjote?
- Gal vieno kolektyvinio sodo plotą – šešis arus.
Pagal dabartinius paveldosaugos įstatymus ir pagal archeologinių kasinėjimų metodiką, ekspedicijos pabaigoje kiekvieną rudenį visas perkasas būtinai reikia užkasti, kad jose toliau nesiardytų kultūrinis sluoksnis. O užkasus dar tai nufotografuoti ir į ataskaitą įdėti tas nuotraukas.
Beje, jei archeologiniai tyrinėjimai atliekami mieste, tai net velėną reikia sudėti į tas pačias vietas, kad neliktų absoliučiai jokios perkasų žymės.
Tokia yra ne tik kultūrinių sluoksnių, bet kraštovaizdžio apsauga, nes jei paliekamos žemių krūvos, jos greitai apauga medžiais, krūmais ir darko kraštovaizdį. O jei užmestum žemių ant netyrinėto ploto, tai paskui vis tiek reikėtų nusikasti. Todėl viskas gražiai regeneruojama.
Visos perkasos yra pažymimos žemėlapyje, nors dabar yra tokių matavimo prietaisų, kurie per palydovus nustato perkasas absoliučiai tiksliai. Tačiau aš dar paprastai pasilieku kokius nors ženklus, kad jas atrasčiau.


Kartais yra labai neracionalu užversti tą plotą, kurį kitais metais vis tiek reikės atsikasti. Tais atvejais užkonservuojame, tačiau tada plotas būna nedidelis – kelių kvadratinių metrų (3x2, 3x3). Mes du kartus užsikonservavome šulinius, nes juos radę rudenį supratome, kad tikrai iki žiemos jų neiškasime.
Šulinio jokiais būdais negalėtume palikti atviro – lietaus, tirpsmo vanduo suardytų jo struktūrą.
Šiuo momentu Lieporių gyvenvietėje yra prisikasta iki dviejų metrų gylio – pamačiau penktojo šulinio medinės konstrukcijos viršų, konstatavau, kokio ji dydžio, ir jis buvo vėl užkastas. Tą užkastą žemę paskui bus labai lengva atskirti nuo duobės kraštų.


Jei atsikastume kokį didesnį objektą, tai reikėtų daryti pastogę, kuri objektą saugotų nuo vėjo ir lietaus. Tačiau tada radinys jau turėtų būti ypatingas.
Apskritai turiu pasakyti, kad geriau negu žemė neapsaugo niekas. Jei jau žemė viską išsaugojo pusantro tūkstančio metų, tai tegul dar kokį dešimtmetį pasaugo.

- Ar per penkiolika ekspedicijų neteko susidurti su lobių ieškotojais, „juodaisiais archeologais“?
- „Juodiesiems archeologams“ reikia gražių daiktų – sidabrinių ir žalvarinių papuošalų, kurie gerai išlikę, kurie turi prekinę vertę, tai yra, kainą juodojoje rinkoje.
Kapinynuose jiems yra šansas tokių „prekių“ rasti, bet gyvenvietėje, kur yra tik tinko, keramikos, anglies ir panašių dalykų, tokių dalykų nebūna. O kadangi „juodieji archeologai“ būna labai gerai išsilavinę, tai žino. Taip „prekinių“ radinių nebuvimas ir apsaugo gyvenvietes.
Nors pati nė vieno „juodojo archeologo“ nepažįstu, bet žinau, kad yra iškelta keletas bylų jiems, o mano kolegos kaip ekspertai nustatinėja nelegalių radinių vertę.
Kita vertus, su tais „juodaisiais“ tam tikra prasme teko susidurti.
Vieną dieną man paskambino tas pats Juozas Katkus, kuris surado Lieporių kapinyną, ir paklausė, ar aš pažįstu tokį vyruką archeologą, kuris siūlosi nustatyti kapinyno pakraštį, kad būtų galima ramiai laukus arti.


Paklausiau, o kaip tas vyrukas ruošiasi nustatyti, ir Katkus atsakė, kad – metalo detektoriumi. Tada aš jau patariau: liepkite parodyti dokumentus ir pasakykite, kad man paskambintų.
Vėliau iš J. Katkaus sužinojau, kad vyrukas greitai susirinko savo detektorius ir dingo, nes jis ne iš tų, kurie muziejininkams skambina.
Taigi, jei tai būtų buvęs ne Katkus, o kitas žmogus, tai gal į kapinyną ir būtų buvęs įsileistas tas metalo detektorius. Tiesiog Juozas Katkus buvo ypatingas, nes apie kapinyno atradimą ir rūpestį juo yra pasakęs labai gražius žodžius: tai ne mano – čia mūsų visų, čia Lietuvos turtas.
O tai viską apie tą žmogų pasako – kad jis yra vienas iš tų šviesuolių, kuriems ne tas pats, kurie ne vien pinigus mato.
Ir Ignas Budraitis tiesiog mus globojo: kriaušes nešė, nepyko, mūsų nebarė, kam trukdome darbus. Tiesiog leido mums dirbti savo darbą ir dar padėjo. Jau vien tokio supratimo užtenka.

- Kuo Lietuvos archeologijos kontekste yra vertinga senoji Lieporių gyvenvietė, kapinynas?
- Lieporių gyvenvietė plotu yra mažesnė nei, sakykim, Kernavės kompleksas, kurį sudaro penki piliakalniai, miestas ir taip toliau.
Tačiau ir Lieporių gyvenvietė yra kompleksinė: kapinynas aiškiai priklauso šalia esančiai gyvenvietei. O tai jau yra išskirtinė vertė.
Antra, kapinynų Lietuvoje yra išlikę daugiau negu gyvenviečių, nes gyvenviečių žmonės netgi ardami laukus nepastebi. Rastas anglis, pelenus jie nesieja su senove – tai ne iškalbingi radiniai.
Todėl gyvenviečių procentas tarp archeologinių vietų yra labai mažas. O tokių, kurios nebūtų išardytos, kur būtų galima rasti lydyklą ir šulinius, ir visa kita, yra dar mažiau.
Du Lieporių radiniai – geležies lydykla ir tie penki šuliniai – ir turint omeny, kad ištyrinėtas tik gyvenvietės pakraštėlis, išvis šią gyvenvietę išskiria, daro unikalią.
Gyvenvietės unikalumas yra kompleksiškume, kurį sudaro ne vien tik pastatai, bet ir lydykla su šuliniais.
Jau vien tas faktas, kad gyvenvietė su kapinynu pusantro tūkstančio metų, ariamame lauke sugebėjo išlikti jau yra beveik stebuklas. Tiesiog laimė, kad ta gyvenvietė yra lomelėje ir nuolat užslenka žeme.


Nors paradoksų būta. Lieporių kapinyne, ant kalnelio, vienas kapas buvo nuo žemės paviršiaus iki jame gulinčių kaulų tik per mano sprindį – 18 centimetrų. Ir tas kapas buvo visai neišardytas, puikiai išsilaikęs dėl susiklosčiusių palankių aplinkybių.
Bet grįžkime prie gyvenvietės unikalumo. Ir geras datavimas, ir ilgalaikiai tyrinėjimai išskiria šitą vietovę, drįstu sakyti, visos Lietuvos mastu. Yra ir didesnių, ir labai vertingų radinių kitose vietovėse, tačiau niekur kitur šulinių nėra rasta, o apie kibirus aš jau nebekalbu.
Lietuvos archeologijos draugija prieš keletą metų sugalvojo išleisti antologiją dvidešimties pačių svarbiausių Nepriklausomybės metų archeologinių atradimų ir tyrinėjimų. Ir šiame sąraše yra Lieporių gyvenvietė.

07

„Su maišiuku radinių ir nuėjau į miesto Tarybos posėdį, ir pasakiau: konstatuoju faktą – laukuose yra visa senoji gyvenvietė. Ir statybos buvo pristabdytos“, – prisimena archeologė Birutė Salatkienė 1991 metus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

08

Bendras archeologinės ekspedicijos vaizdas.

09

Radinių markiravimas – jų radimo vietos ir gylio fiksavimas.

Birutės Salatkienės nuotr.

Į viršų