2013-10-31 03

V. Puronas: „Tikriausiai buvo prestižo dalykas išlaikyti senas tradicijas, kurios atsirado gal XVIII amžiaus viduryje, kai praktiškai visų Abiejų Tautų Respublikoje bajorų garbės reikalas buvo turėti šeimynines kriptas-kapavietes.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Zokniai, ko gero, pats paslaptingiausias Šiaulių miesto rajonas. Paslaptingas jis ne tik beveik šimtmetį skaičiuojančiu kariniu oro uostu, bet ir panašaus amžiaus mauzoliejumi, nes nei į vieną, nei į kitą nedaug kam yra tekę pakliūti. Gal tik šiauliečiui kraštotyrininkui dizaineriui Viliui Puronui, kuris apie Zoknių įžymybes ir gali papasakoti.
- Nors kartais teigiama, kad Šiaulių miesto pietrytiniame pakraštyje esantys Zokniai – buvęs dvaras dar XVI amžiuje. Tačiau aš radau seniausią žinutę apie juos tik Šiaulių krašto istoriko Mauricijaus Griškevičiaus darbe „Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymas...“ Čia rašoma, kad 1795 metais buvusi sumažinta Zoknių kaimo teritorija, nes šalia buvę viensėdžiai buvę prijungti prie miesto. Ir tik 1808 metais kunigaikštis Zubovas Zokniuose įkūręs dvarelį-raktą – Šiaulių ekonomijos administracinį padalinį.
Kiek pavyko sužinoti, seniausias Zoknių pastatas – akmens mūro karčiama, pastatyta dar XVIII amžiaus pabaigoje. Iki XIX amžiaus vidurio čia buvo sumūryti iš akmens dar keli dvaro pastatai: jauja, tvartas, arklidės. Beje, jie išliko ir po Antrojo pasaulinio karo juose buvo įrengtas sandėlis, gyvenamasis namas, parduotuvė.
Dabar Zokniai – Šiaulių miesto dalis su mokykla, lopšeliu-darželiu, parduotuve, geležinkelio stotele ir tarptautiniu oro uostu, kuriame įsikūrusi Lietuvos karinių oro pajėgų Pirmoji bazė, kuriame ir NATO karinių oro pajėgų, saugančių Baltijos valstybių oro erdvę, bazė.
- O kodėl būtent Zokniuose atsirado aerodromas, kaip jį vadina šiauliškiai?
- Lemtingas istorinis atsitiktinumas, o gal ir neatsitiktinumas.
Juk Šiauliuose ir prasidėjo aviacijos istorija – čia kurį laiką gyveno ir pirmąjį skraidantį aparatą išbandė Aleksandras Griškevičius. 1851 metais jis lenkų kalba išspausdino knygelę „Žemaičio garlėkis. Pagal Aleksandro Griškevičiaus laisvąją mintį“, kur ir aprašė valdomą aerostatą, skraidymo aparatą su balionu ar be baliono, iškėlė idėją apie garu varomą propelerį.
Todėl kai 1912 metais Šiaulių apylinkėse, galbūt ir Zokniuose, skrisdamas iš Berlyno į Peterburgą čia nusileido rusų lakūnas V. Abramovičius, galima sakyti, kad šiauliečių tai labai nenustebino, nes jie tam buvo pasiruošę.
Juokauju, žinoma, tačiau taip jau atsitiko, kad Šiauliai tiesiog traukė skraidančius aparatus ir Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915-1916-aisiais, Zoknių dvare vokiečių kariškiai pastatė angarą dirižabliui, o po kiek laiko – antrąjį angarą Ginkūnuose.
1924 metais Zoknių laukuose jau nusileido Lietuvos karo lakūnų S. Stanaičio ir L. Peseckio lėktuvai. S. Stanaitis ir L. Peseckis buvo atskridę į nepriklausomybės kovose žuvusio lakūno Juozo Kumpio paminėjimą. J. Kumpis palaidotas Šiaulių kapinėse.
Paskui Zokniuose pradėtas statyti aerodromas, kuris buvo užbaigtas 1931 metų birželio 1 dieną. Tada čia ir buvo dislokuoti pirmieji Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvai - trys eskadrilės: 3-ioji ir 4-oji lengvųjų bombonešių ir 5-oji žvalgybos naikintuvų.
Po Antrojo pasaulinio karo šis aerodromas taip ir liko kariniu oro uostu, tik jame jau kilo ir leidosi Tarybų sąjungos lėktuvai, o didelė dalis Zoknių tapo uždrausta zona civiliams kaip karinio dalinio teritorija.
Joje ir atsidūrė ypatinga kapavietė – vietinių vadinama mauzoliejumi. O iš tiesų tai Vaizbergų šeimos kripta.
- Kas tokie Vaizbergai ir kam jiems buvo reikalingas mauzoliejus?
- Apie Vaizbergus informacijos nėra daug išlikę. Neaišku, nei kada, nei kaip jie įgijo Zoknių dvarą – tikėtina, kad XIX amžiuje jie ten įsikūrė. Ir įsikūrė ilgam, kitaip kam būtų statę XIX-XX amžių sandūroje tokią didelę ir įspūdingą kriptą.
Panašu, kad Jokūbo Vaizbergo planus ilgam įsikurti sutrukdė ir Pirmasis pasaulinis karas, ir vokiečių kariškių sprendimas dvaro teritorijoje statyti angarą cepelinui. Tačiau pastatytąja šeimos kripta pasinaudota buvo – čia 1920 metais buvo perlaidotas Jokūbo Vaizbergo sūnus Leonas, kuris 1919 metais žuvo tiesdamas telefoną ties Žiežmariais.
Kitas sūnus Vaclovas yra žinomas kaip radijo ryšių Lietuvoje pradininkas, radijo mėgėjas, radijo specialistas, elektrikas, telegrafininkas. V. Vaizbergas mirė 1987 metais, sulaukęs devyniasdešimties metų, ir yra palaidotas Šiaulių kapinėse. Ne šeimos mauzoliejuje, suprantama.
Juk ir aš tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę berods 1994 metais, besidomėdamas mūsų aviacijos istorijos aspektais, atkreipiau dėmesį į šį statinį ir patekau į jį, kad galėčiau viską apžiūrėti ir išmatuoti.
Panašių šeimyninių kriptų Šiaulių senosiose kapinėse yra nemažai, viena iš garsiausių yra vadinamasis Grabaučiaus kalnas (bajoro Karpio kapavietė) Rėkyvoje. Yra jų ir Rasų kapinėse, ir kitose vietovėse, kur tik buvo turtingesnių žmonių.
O kodėl jos buvo statomos XIX-XX amžiuje, sunku pasakyti.
Tikriausiai buvo prestižo dalykas išlaikyti senas tradicijas, kurios atsirado gal XVIII amžiaus viduryje, kai praktiškai visų Abiejų Tautų Respublikoje bajorų garbės reikalas buvo turėti šeimynines kriptas-kapavietes.
Matyt, ir Vaizbergai, įsigiję Zoknių dvarą, pasekė ta sena tradicija.
- Tai kokia ta Vaizbergų kripta?
- Kriptos teritorija buvo didelė – 12x21 metro ploto stačiakampis, kažkada apjuostas betono segmentų tvora. Tik jau mano apžiūros metu iš tos tvoros buvo likę tik keli fragmentai.
Pati 8x10 metrų kripta padengta žemių sampyla ir apaugusi žole.
Kapo portalą galima pavadinti provincijos klasicizmo statiniu - architektūriškai vertingu. Tai gana platus betono portalas - šešios kolonos laiko betoninį stogelį-aikštelę (5,85x2,20 m).
Stogelio priekyje - 3,5 metro pločio frontonas, ant kurio kadaise buvo ketaus kryžius, o jo centre – kokių trijų metrų aukščio betoninis žibintas (1,7x1,3 metro), kurio, deja, jau nebeliko.
Taigi portalą remia šešios 1,97 metro aukščio kolonos: dvi šoninės – kvadratinės, keturios vidurinės – apvalios su dorėninį orderį primenančiu kapiteliu, o kolonų viršuje įkomponuotas minėtas trikampis frontonas.
Pravėrus duris - penki laiptai į vidinę kriptos erdvę, tai yra, pailgą 3 metrų aukščio, 5 metrų ilgio, 2,25 metro pločio patalpą.
Jos galinėje sienoje dar buvo išlikę raudono granito grūdeliais tinkuoto reljefinio altoriaus fragmentai, o šoninėse sienose - po devynias vienodas laidojimo nišas (2,3x0,9x0,9 m): po keturias nišas vieno metro aukštyje, po penkias – antro metro aukštyje.
Nišose buvo pastebimos balto dažymo kalkėmis liekanos, bet jokių užmūrijimo pėdsakų nesimatė.
Patalpos sienos buvo nudažytos ochro spalva, lubos – ultramarinu ir visas palubės perimetras papuoštas 6 centimetrų pločio gipso frizo juostele. Grindys – betoninės.
Tokią aš pamačiau Vaizbergų kriptą, primenu, prieš dvidešimt metų. Dabar ten jau daug ko nebėra, nors ši kapavietė buvo įrašyta į kultūros paveldo vertybių sąrašą.
- Tačiau kaip Vaizbergų kapavietė apskritai išliko?
- Todėl, kad niekas nežinojo, kad tai yra vertybė. Į Vaizbergų kriptą sovietmečiu, kai ji buvo karinio dalinio teritorijoje, matyt, buvo žiūrima kaip į laikiną ir visai neįdomų statinį, tinkamą tik seniems baldams ir chlorkalkėms laikyti.
Turiu omeny, kad koks nors viršila, kuris rūpinosi sandėliavimo reikalais, nebuvo suinteresuotas to statinio nei griauti, nei jo remontuoti, o chuliganiukai patekti į karinio dalinio teritoriją neturėjo jokių galimybių.
Taip ir išėjo, kad būtent sovietmečiu šis statinys savaime buvo išsaugotas. O paskui, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir kapavietė buvo paskelbta vertybe, prie jos jau buvo galima prieiti visokiems vandalams, kuriems niokojimas – savęs išraiškos būdas. Ir per gana trumpą laiką ši kripta buvo sunaikinta, nė ženklo neliko net įdomaus betoninio žibinto.

 

 

Į viršų