A. Šalavėjienė: „Šiaulių universiteto bibliotekoje turime V. Dembskio tris knygas, J. Šliūpo archyve – vieną ir vieną V. Purono archyve.“

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių universiteto bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Alina Šalavėjienė tęsia pasakojimą apie kunigą laisvamanį Vladislovą Dembskį.
- Gyvendamas Šliūpų namuose Vladislovas Dembskis kartu su Jonu Šliūpu ir laikraščius leido, ir pats straipsnius bei knygas rašė, taip pat vertė įvairias publikacijas.
J. Šliūpas daug ir paskaitų skaitė medicinos, istorijos temomis, nes buvo iškalbus, o V. Dembskis nebuvo labai geras oratorius, nors ir parengdavo paskaitų geografijos klausimais. Todėl, matyt, V. Dembskis daugiau rašė knygas.
Bet ir rašyti lietuviškai jam, įpratusiam prie lenkų kalbos, ne itin sekėsi, todėl V. Dembskis leisdavo patikimiems žmonėms savo rankraščių kalbą tvarkyti, bet jokiu būdu nesutikdavo, kad tie rankraščiai būtų braukomi.
Kadangi Karolis Račkauskas-Vairas buvo vienas iš tų, kuriais V. Dembskis pasitikėjo, kurį įsileisdavo į savo kambarį, matyt, todėl šis rašytojas po V. Dembskio mirties ir ėmėsi apie velionį rašyti knygą „Kunigas maištininkas“, kuri buvo išleista 1967 metais.
Apskritai, kiek tikrinau bibliografiją, V. Dembskis parašė aštuonias knygas ir porą išvertė. Žinomos yra jo knygelės „Iš ko kyla melai ir visokios skriaudos žmonijoje“, „Imtynės varguolių su bagočiais ir socialistų Suvienytose Valstijose platforma“, „Dvyniai vagių“, „Kankintojai ir kankintiniai už mokslą“, „Inkvizicija, arba atpirkimas žmonių nuo šėtono“ ir dar kelios.
Šiaulių universiteto bibliotekoje turime V. Dembskio tris knygas, J. Šliūpo archyve - vieną ir vieną V. Purono archyve. Ne ką daugiau jų turi net ir M. Mažvydo biblioteka.
Gaila, bet ir V. Dembskio straipsnių Amerikos lietuvių laikraščiuose „Vienybė lietuvninkų“, „Naujoji gadynė“, „Lietuva“ būtent tų metų, kai jie buvo išspausdinti, neturime.
V. Dembskio knygose atsispindi jo požiūris į Romos katalikų bažnyčią, teigiama, kad žmogus turi būti laisvas, nepriklausomas nuo kunigo, kad nereikia eiti išpažinties, kad kunigas turi turėti šeimą, pats dirbti, o ne tarnus turėti.
Gaila, kad neturime knygelės „Ar vyskupas Valančius (Volončauskas) nebuvo viliūgu lietuvystės?“, kurioje apie vyskupą M. Valančių V. Dembskis atsiliepė labai neigiamai, nors visada jo raštais žavėjosi.
Mūsų biblioteka V. Dembskio knygas gavo kartu su J. Šliūpo archyvu, nors mažai tikėtina, kad tos knygelės buvo išsaugotos pačių Šliūpų. Vadinasi, jas iš Amerikos lietuvių surinko Vytautas Šliūpas, o tai, kad jos išliko, rodo, jog tokios laisvamaniškos knygos Amerikos lietuvių bendruomenėje buvo populiarios ir net vertinamos. Kita vertus, tos knygos nebūtų ir leistos, jei niekas jų nebūtų skaitęs.
- Ar daug parašyta apie patį V. Dembskį?
- O čia jau kaip pažiūrėsime.
Dar 1916 metais Scrantone J. Šliūpas apie V. Dembskį yra išleidęs prisiminimus, kuriuos malonu skaityti, nes jie parašyti senąja lietuvių kalba ir gausiai iliustruoti nuotraukomis. Knygoje šiek tiek atpasakotos ir V. Dembskio knygos.
Matyt, V. Dembskis buvo spėjęs daug apie save papasakoti, tad šiuos prisiminimus būtų galima vadinti – iš pirmųjų lūpų.
Ko gero, didžiausia mūsų bibliotekos archyvo vertybė yra L. Račkausko-Vairo gan nemaža kolekcija.
Šis rašytojas rengė monografiją ir apie patį J. Šliūpą, kurios taip ir nepavyko išleisti. Jis ir šiaip su Šliūpų šeima bendravo, todėl V. Šliūpo surinktame tėvo archyve atsidūrė 1967 metais išleistos K. Račkausko-Vairo knygos apie V. Dembskį „Kunigas maištininkas“ rankraštis su visais pataisymais.
Palyginau šiek tiek knygą su rankraščiu ir pamačiau, kad pirmųjų šešių rankraščio puslapių knygoje taip ir nėra. Kodėl? Gal todėl, kad nebūtų lyg ir dviguba įžanga, nes tuose puslapiuose rašoma apie 1831 metų sukilimą. Nežinia, ar autorius apsigalvojo, ar redaktorius tą įžangą išėmė. Bet kuriuo atveju tuo rankraščiu galime pasidžiaugti.
O prie to rankraščio V. Šliūpo surinktoje kolekcijoje atradau du laiškus – pakankamai įdomius. Pasirodo, K. Račkauskas-Vairas knygą pažadėjo parašyti, kai V. Dembskio palaikai buvo sudeginti, o knyga buvo išleista po pusės amžiaus.
Tuo metu Vytautas keliavo po pasaulį ir būdamas Afrikoje viename laiške paminėjo, kad žino, jog tokia knyga išleista ir jog labai norėtų ją perskaityti. O antrajame laiške V. Šliūpas jau rašo, kad skrenda lėktuve ir skaito knygą, kuri, jo nuomone, esanti tokia gera, jog net ašarą išspaudė.
Savo archyve turime ir nemažą Vandos Daugirdaitės-Sruogienės kolekciją, o joje – monografiją apie J. Šliūpo pirmąją žmoną Eglę (kartais rašoma Aglė) Malinauskaitę-Šliūpienę, taip pat pakankamai žinomą žmogų, su autorės ranka padarytais pataisymais.
Manau, turėtų būti įdomu šią knygą su rankraščiu palyginti ir studentams, ir dėstytojams, o gal ir kokį straipsnį apie tai parašyti.
Iš tų knygų galima suprasti, kad pas Šliūpus 21 metus išgyvenęs V. Dembskis jiems nebuvo visai svetimas žmogus. E. Šliūpienė labai gražiai su juo sutarė, kaip ir pats J. Šliūpas. Ir nieko nuostabaus – juk buvo bendraminčiai. Tačiau dėl skirtingų charakterių vis dėlto ten vyko nuolatiniai ginčai: J. Šliūpas buvo ramesnis, mokėjo išklausyti, o V. Dembskis buvo greičiau užsiplieskiantis.
Kartą pas Šliūpus atėjęs K. Račkauskas-Vairas prisimena buvęs nustebintas ten tvyrančios įtartinos tylos. Tad jis paklausęs šeimininkės, kas atsitiko. E. Šliūpienė atsakiusi, kad V. Dembskis susipyko su jos vyru ir jau dvi dienas nekeliantis kojos iš savo kambario net pavalgyti.
E. Šliūpienės prašymu K. Račkauskui-Vairui pavyko V. Dembskį prišnekinti nusileisti.
Juliaus Būtėno 2004 metais išleistoje monografijoje „Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas“ V. Dembskiui irgi skirta daug vietos.
Taigi šis žmogus neliko nepastebėtas.
Tačiau prisimenate, kad sakiau, jog neturime archyve tų laikraščių, kuriuose išspausdinti V. Dembskio straipsniai, tačiau turime 1894 metų „Vienybės lietuvninkų“ būtent tuos numerius, kur yra pora itin kritiškų straipsnių apie V. Dembskį.
O ir Vaižgantas piktai rašė: viskas yra neteisybė, ką V. Dembskis sakė, rašė, bet... iš lietuvių literatūros jo išmesti negalima.
- Ar V. Dembskis nenorėjo sugrįžti į Lietuvą?
- Amžininkai prisimena, kad V. Dembskis į Lietuvą grįžti nenorėjo, nes tiesiog netikėjo, kad Lietuvoje žmonės galės laisvai gyventi, kad šalis bus laisva. Jis sakęs: kol Lietuvoje daug baudžiauninkų, kol ne taip ūkininkaujama ir kol Romos katalikų bažnyčia turi didelę įtaką, aš nenoriu grįžti.
J. Šliūpui V. Dembskis vis dėlto buvo pasakęs, jei kada nors Lietuvoje bus Laisvamanių kapinės, mano pelenus parvežk.
Mirė jis sulaukęs 82 metų lyg ir nesirgęs, nes dirbo iki pat mirties. Kaip ir buvo nurodyta, V. Dembskio palaikai buvo sudeginti ir iki 1925 metų urna su pelenais buvo Amerikoje.
Tik kai J. Šliūpo dėka Šiauliuose, Ginkūnuose, buvo įkurtos laisvamanių kapinės, urna buvo parvežta ir pašarvota Liaudies namuose. Kaip prisimena amžininkai, daug žmonių buvo susirinkę į šarvojimo salę, o dar daugiau buvo eisenoje į Laisvamanių kapines. Urną tada nešė trys vyrai, už jų važiavo katafalkas su vainikais, o už jo minia.
Tai buvo tikrai didelis įvykis Šiauliams ir visam Šiaurės Lietuvos kraštui, o gal ir visai Lietuvai – juk Laisvamanių kapinėse buvo laidojama tik antrąjį kartą. Ir kas buvo laidojamas – ogi kunigas-laisvamanis...
Tačiau niekur dokumentų neužtikau, kad dėl to būtų buvę kokių konfliktų, nesusipratimų, priešiškumo.
Taigi urna su pelenais buvo palaidota kapinių centre, o vėliau ant kapo iškilo gražus paminklas su gaubliu.
- Panašu, kad šis antkapinis paminklas yra vienintelis šio rašytojo, publicisto atminimo įamžinimas Lietuvoje.
- Taip. Net sovietmečiu išleista K. Račkausko-Vairo knyga apie V. Dembskį nepadarė įtakos tam, kad šis kunigas laisvamanis atsidurtų dėmesio centre, nors, atrodytų, jo asmuo tai santvarkai turėjo idealiai tikti. Kita vertus, juk ir J. Šliūpas daug dėmesio nesulaukė. Gal todėl, kad abu jie buvo kovotojai už lietuvybę.
O ir dabar jei apie J. Šliūpą Šiauliuose yra žinančiųjų gal šimtai, tai apie V. Dembskį žino tik vienetai.

V. Dembskio kryželį išsaugojo J. Šliūpo dukra Hipatija, kuriai jis buvo padovanotas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jungtinėse Amerikos Valstijose V. Dembskio parašytos ir išverstos knygos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

1925 metais V. Dembskio palaikai perkelti į Ginkūnų laisvamanių kapines.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.