facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2013-05-10 18

Šiaulių apskrities žydų bendruomenė yra įsikūrusi Semiono Volperto name. Gydytojas S. Volpertas išsiskyrė profesine erudicija, darbštumu, buvo gerbiamas kolegų, palaikė ryšius su daugelio šalių mokslininkais ir menininkais, karo metais buvo kalinamas Aušvico ir Dachau koncentracijos stovyklose. S. Volpertas mirė 1967 metais 77 metų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Senųjų žydų kapinių vietoje dar galima rasti vieną kitą antkapinių paminklų nuolaužą su hebrajiškais rašmenimis. Ir iš tų trupinių jau nebeįmanoma atkurti beveik trijų šimtų Šiaulių miesto istorijos didžiosios dalies, nors ji buvo iškalta akmenyje.

„Kapų namai“
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Borisas Šteinas pasakoja, kad pirmosios žydų šeimos Šiauliuose apsigyveno dar XVII amžiaus pabaigoje. Tačiau Abiejų Tautų respublikos karalius Jonas Sobieskis (kitais duomenimis – karalaitis Jokūbas Liudvikas) tik 1701 metais davė leidimą žydams legaliai gyventi Šiauliuose, kurti savo bendruomenę, pirkti sklypus sinagogai statyti ir sklypą kapinėms įrengti. O iki tų metų žydai mirusiuosius laidodavo aplinkinių miestelių žydų kapinėse.
„Tada Šiauliuose ir buvo pastatyta pirmoji sinagoga dabartinių Aušros alėjos ir Varpo gatvės kampe, o dabartinių Žalgirio, Rėkyvos, D. Poškos gatvių kvartale įrengtos kapinės su visa būtina pagal papročius infrastruktūra“, – sako B. Šteinas.
Tai buvo didelės kapinės, aptvertos akmenine pusmetrio pločio ir dviejų metrų aukščio tvora su įspūdingais vartais, kapinių prižiūrėtojo bei kitais ritualiniais pastatais.
Tokia įspūdinga tvora žydų kapinėms buvo būtina ir kaip apsauga nuo prašalaičių, ir kaip ritualinė riba atskirianti beit kvarot „kapų namus“ arba beit chaim „gyvenimo namus“ (taip hebrajiškai buvo vadinamos kapinės) nuo kitos teritorijos.
Pagal žydų tradicijas, tvarka šiose kapinėse buvo labai reglamentuota. Buvo draudžiama kapinėse pjauti žolę, medžius, valgyti, gerti, miegoti, garsiai kalbėti, ganyti gyvulius, eiti per kapines bandant sutrumpinti kelią, net naudotis Tora, nes visa tai buvo laikoma nepagarba, įžeidimu mirusiesiems.
Taip pat buvo draudžiama mirusiuosius ekshumuoti ir perlaidoti.

Dešimtys tūkstančių kapų
Kiek šiose kapinėse buvo palaidota žmonių, dabar nesuskaičiuosi. Tačiau turint omeny, kaip didėjant miestui didėjo ir Šiaulių žydų bendruomenė, galima spręsti, kad kapinėse buvo dešimtys tūkstančių kapų.
Juk 1797 metais iš trijų tūkstančių Šiaulių miesto gyventojų 88 procentai buvo žydų, 1897 metais iš 16 128 šiauliečių – 6 990 žydų, o 1939–aisiais iš 30 tūkstančių miestiečių – 27 procentai.
Kapinėse palaidoti buvo ir turtingi fabrikantai, pirkliai, namų savininkai, amatininkai, gydytojai, mokytojai, ir kampininkai, samdiniai.
Kaip sako Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas, žydų kapinėse buvo laidojami visi – nesvarbu, ar jie buvo tikintys, ar netikintys, ir laidojami pagal tą patį ritualą.

Laidojimo ritualas
Kad mirusiojo kūnas būtų tinkamai parengtas ir palaidotas pagal visus religinius reikalavimus, buvo atsakingi bendruomenės chevros kadišos (šventoji grupė) nariai. Jiems žydai mokėdavo tam tikrą mokestį, kad chevra kadiša pasirūpintų jų palaidojimu pagal įstatymus, surastų gerą vietą palaidojimui arba už juos pasimelstų.
Pirmiausia mirusysis buvo apiplaunamas, nušluostomas, paskui buvo apvalomas maldomis, aprengiamas ir šarvojamas.
„Mirusįjį guldydavo ne į karstą, o ant lentų, apvilkę tam tikrais ilgais balto audinio marškiniais ir palaidoti turėdavo tą pačią dieną“, – pasakoja B. Šteinas.
Laidodavo mirusįjį iš šonų apdėję lentomis ir būtina kapinėse buvo malda kadiš, kurią kalbėdavo mirusiojo sūnus, rabinas ar kas nors iš laidotuvininkų. O po to pagal velionio apraudojimo paprotį mirusiojo giminėms buvo įplėšiami rūbai: kairėje pusėje mirus tėvams, dešinėje – mirus broliui, seseriai, vaikams. Tokiais įplėštai rūbais reikėjo vilkėti 30 dienų.
„Per laidotuves jokios muzikos, o po jų – jokių gedulingų pietų – visi eidavo į velionio namus melstis. Negaliu pasakyti kiek – savaitę ar daugiau – kiekvieną vakarą tuose namuose susirinkdavo dešimt vyrų melstis už mirusįjį“, – sako B. Šteinas.
Po metų ant mirusiojo kapo būtinai turėjo būti pastatytas dažniausiai arkos pavidalo paminklas – maceiva.

Per kapines – buldozeriais
Taigi tokios buvo Šiaulių žydų kapinės, kol Antrojo pasaulinio karo metais šalia nebuvo įkurtas getas ir didžioji dalis šios bendruomenės nebuvo sunaikinta.
Pokaryje, kadangi kapinių nebebuvo kam prižiūrėti, jos pradėjo ir savaime griūti, ir kentėti nuo vandalų.
Tad, kaip pasakoja B. Šteinas, 1965 metais tuometinė miesto valdžia priėmė sprendimą naikinti Šiauliuose žydų kapines ir pasiūlė iš jų mirusiuosius artimiesiems persilaidoti į K. Donelaičio gatvės kapines, nors kaip minėta, pagal žydų tradicijas perlaidoti palaikus, sudrumsti mirusiųjų ramybę yra griežtai draudžiama.
„Aš perkėliau į K. Donelaičio gatvės kapines tėvo ir močiutės palaikus. Tačiau kadangi daugiau kaip 90 procentų Šiaulių žydų bendruomenės buvo sunaikinta, o po karo ne visi likusieji grįžo atgal į Šiaulius ir į Lietuvą, tai tų artimųjų buvo nelabai daug. Todėl buvo perkelti tik 174 kapai, ir ne visi su antkapiniais paminklais, nes iškasant palaikus kai kurie paminklai ir sudužo“, – prisimena Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas.
O kai praėjo palaikų perkėlimui skirtas laikas, 1967 metais į žydų kapines atvažiavo buldozeriai ir jas sulygino: antkapiai išvežti, iš geresnių pagaminti nauji, kiti susmulkinti dekoratyvinėms tvorelėms ir bordiūrams. Paskui buvo nugriauti kapinių vartai ir pastatai, o ant dalies kapinių teritorijos pastatytas lopšelis–darželis.
„Tiesiog sunku įsivaizduoti, kiek dešimčių tūkstančių liko neperkeltų kapų, kiek antkapinių paminklų buvo išvežta ir sunaikinta. Tai buvo labai didelis šokas žydams, gyvenantiems Šiauliuose, nors taip pat pasielgta ne tik Šiauliuose, bet ir kituose miestuose“, – prisimena B. Šteinas.

Trys kvartalai
„Nuo to laiko pradėta laidoti K. Donelaičio gatvės kapinėse, tuose trijuose priskirtuose kvartaluose, prie perkeltųjų iš senųjų žydų kapinių. Jei dabar miršta žydų tautybės žmogus ir jei pagal visus įstatymus yra galima, jie laidojami ten, prie savo artimųjų. Yra daug kapaviečių, tarp jų ir mano šeimos, kur viename kape yra palaidoti trys ar keturi mirusieji“, – sako Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas.
Dabar čia ant antkapinių paminklų yra iškalami tik velionio vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai, nors ant kai kurių, perkeltų iš senųjų kapinių, teksto yra žymiai daugiau. Ant jų hebrajų kalba surašytas visas mirusiojo gyvenimas ir maldos žodžiai.
„Bevažinėdamas po regiono kapines įsitikinau, kad kuo mažesnio miestelio kapinės, tuo jose ilgesni užrašai ant paminklų, – sako B. Šteinas. – O K. Donelaičio gatvės kapinėse paminklai ir su ilgais ir trumpais užrašais jau griūva – pusės iš ten esančių kapų jau niekas nebelanko, nes giminių nebėra nei Šiauliuose, nei Lietuvoje, nei niekur pasaulyje.“
Žydų bendruomenė kiek galėdama stengiasi šias kapines prižiūrėti, tvarkyti, bet dabar ta bendruomenė jau labai maža, todėl kartais ant kapo jau uždedama antkapinė plokštė.
Nors pagal senas žydų tradicijas aplankius kapą įprasta ant jo padėti akmenėlį ar uždegti žvakę.

2013-05-10 19

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Borisas Šteinas: „Tiesiog sunku įsivaizduoti, kiek dešimčių tūkstančių liko neperkeltų kapų, kiek antkapinių paminklų buvo išvežta ir sunaikinta. Tai buvo labai didelis šokas žydams, gyvenantiems Šiauliuose, nors taip pat pasielgta ne tik Šiauliuose, bet ir kituose miestuose.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-05-10 21

Leiba Lipšicas gimė 1925 metais Šiauliuose. Jo tėvai dirbo Frenkelio fabrike. Kalėjo Šiaulių gete, Štuthofo, Aušvico koncentracijos stovyklose. Grįžęs į Šiaulius buvo bendruomenės pirmininkas, kraštotyrininkas, rinko medžiagą apie žydų kultūrą, istoriją, kurią padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. L. Lipšico archyvą sudaro 24 bylos bendru pavadinimu „Sušaudytas Šiaulių žydų pasaulis 1941 – 1944 m.“ Mirė 2002 metais, palaidotas K. Donelaičio g. Kapinėse.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-05-10 25

Ant seno antkapinio paminklo K. Donelaičio gatvės kapinėse hebrajų kalba surašytas visas mirusiojo gyvenimas ir maldos žodžiai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-05-10 20

Didžiausia ir pagrindinė Šiaulių miesto žydų šventovė – Didžioji choralinė sinagoga – stovėjo dabartinėje Varpo gatvėje. Dėl baltai tinkuotų grakščių formų fasadų sinagoga gavo „Baltosios gulbės“ pavadinimą. Per Antrąjį pasaulinį karą labai nukentėjo, o jam pasibaigus buvo nugriauta.5
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų