facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2013-05-03 26

Istorikė Roma Baristaitė: „Senosiomis kapinėmis prie Talšos ežero esančias, matyt, pradėta vadinti tada, kai apie 1958-uosius metus buvo įkurtos K. Donelaičio gatvės kapinės.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Istorikė Roma Baristaitė, su Aleksandru Petrikausku parengusi knygą „Šiaulių senosios (Talšos) kapinės“, pasakoja apie Šiaulių katalikų parapijos kapines, XIX amžiaus pradžioje įkurtas ant Šventojo Jono kalnelio, netoli Talšos ežero. Apie tas kapines, kurias dabar šiauliečiai vadina senosiomis.
- Kodėl kapinės prie Talšos ežero šiauliečių vadinamos senosiomis, jei miesto teritorijoje yra ir senesnių?
- 4,6 hektaro plotą užimančios senosios arba Talšos kapinės yra seniausios katalikų kapinės Šiauliuose, Kalniuko rajone.
Jos vadinamos senosiomis, nes jau nebėra žmonių, kurie prisimintų dar senesnes kapines, buvusias Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. O senosiomis kapinėmis prie Talšos ežero esančias, matyt, pradėta vadinti tada, kai apie 1958-uosius metus buvo įkurtos K. Donelaičio gatvės kapinės.
Kaip minėjau, pačios seniausios parapinės katalikiškos kapinės buvo bažnyčios šventoriuje ir jo šlaituose. Veikė šios kapinės tikriausiai nuo pat medinės bažnyčios pastatymo 1445 metais iki XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio – apie keturis amžius, nes tokių kapinių Šiauliams ir užteko.
Dar XVIII amžiaus pabaigoje, prasidėjus Tyzenhauzo reformoms, Šiauliai ėmė plėstis. O ypač suklestėjo XIX amžiuje, kai miestas tapo vienu iš Rusijos imperijos pramoninių centrų. Tam, aišku, įtakos turėjo linų, odos ir kitos pramonės įmonės, per Šiaulius nutiestas plentas ir geležinkelis.
Gali būti, kad šventoriuje buvusios kapinės jau buvo užlaidotos, o gal buvo nuspręsta sutvarkyti, kaip dabar sakome, miesto „įvaizdį“, todėl XIX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais katalikiškas kapines nuspręsta įkurti tuometiniame užmiestyje – ant Šventojo Jono kalnelio, netoli Talšos ežero.
Tas žemės plotas kaip tik ir priklausė Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčiai, tereikėjo tik gauti leidimą iš miesto dūmos (tuometinės savivaldybės), o gal ir generalgubernatoriaus, gal ir iš kokių nors sanitarijos tarnybų.
Pirmieji palaidojimai čia yra datuojami 1831 metais. Beje, tuo metu šiuose kraštuose siautė choleros epidemija, kuri galbūt irgi paskatino kurti naujas kapines.
Manyčiau, kad tuo metu jau buvo prasidėjęs kapinių bažnyčios šventoriuje nykimo procesas. Galbūt miestiečiams net buvo leista iš šventoriaus savo mirusiuosius perlaidoti naujose kapinėse. Juolab kad seniausia antkapinė plokštė ant Šventojo Jono kalnelio yra datuota 1801 metais.
Taigi šventoriaus kapinės nyko be priežiūros, o jų vietoje, šlaituose, apie bažnyčią prasidėjo įvairiausios statybos, nes šalia buvo judri vieta - turgaus aikštė. Taip Šiauliai tapo panašesni į tikrą miestą, o ne mažą miestelį, kurio centre – bažnyčia, turgus ir kapinės.
Tiesa, bažnyčios šventoriuje ir toliau buvo laidojama – tačiau tik ypač didelės pagarbos užsitarnavę dvasininkai.
Beje, ir Talšos kapinėse dvasininkams buvo skirtos ypatingos vietos – iš pradžių ant kalnelio, vėliau, kai XX amžiaus pradžioje kapinės buvo praplėstos ežero pusėn, ten atsirado vadinamoji kunigų kapų alėja.
- Ar senosiose kapinėse buvo laidojama pagal tam tikrą sistemą?
- Apžvelgę seniausią Talšos kapinių dalį pamatytume, kad ten palaidojimai yra labai netvarkingai išdėstyti, net chaotiški. Tai rodo, kad kapinėse nebuvo suformuoti nei takai, nei kvartalai, o kas kur norėjo, kur rado vietos, ten ir laidojo.
Ne ką situacija pasikeitė ir XX amžiuje. Pavyzdžiui, dingo net 1937 metais šiose kapinėse palaidoto poeto Juozo Miliausko-Miglovaros kapas. Tą kapą muziejininkai pagal ikonografinę medžiagą, fotografijas bandė atsekti ir paaiškėjo, kad jis atsidūrė ant tako. Todėl šiandien kapinėse pastatytas paminklas Miglovarai tik simboliškai žymi jo palaidojimo vietą.
Panašu, kad ir šiose senosiose, arba Talšos, kapinėse išliko gajos senosios tendencijos: jei nebuvo paminklo, jei kapo niekas neprižiūrėjo, vadinasi, toje vietoje vėl buvo galima laidoti kitą.
Todėl reikia manyti, kad apskritai griežtos tvarkos, sistemos šiose kapinėse nebuvo, tad apie mirusįjį likdavo tik įrašas bažnytinėse knygose.
Sovietiniais metais buvo atlikta kapinių inventorizacija: kapinės buvo suskirstytos į devynis kvartalus ir kiekviename iš jų buvo suskaičiuoti kapai, o kur buvo užrašai, kas palaidotas, kada gimęs, kada miręs, taip pat buvo surašyta. Tačiau nemaža dalis kapų taip ir liko nežinomų. Iš viso tada buvo suskaičiuotos 6773 kapavietės.
Todėl labai svarbu, kad prie kiekvieno kapo būtų paminklas su kuo išsamesniais įrašais.
- Kas buvo laidojami šiose kapinėse?
- Senosiose kapinėse antkapiniuose paminkluose yra šiek tiek užrašų lenkų kalba, vyrauja lietuviški užrašai. Tai ir galima suprasti - lenkų Šiaulių krašte daug niekada ir nebuvo, o lenkiškai kalbėję dvarininkai daugiausia buvo laidojami šeimyninėse kapavietėse prie savo dvarų.
Šiaulių kapinėse buvo laidojami miestiečiai – valdininkai, amatininkai, mokytojai, gydytojai, darbininkai.
Čia yra palaidota daug kunigų, ir ne tik iš Šiaulių parapijų. Tai kunigas Jonas Bula, miręs Šiauliuose, kai 1935 metais buvo šventinama Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčia, Pakapės klebonas Adomas Geležinis, staiga miręs 1932 metais sakydamas pamokslą Šventojo Jurgio bažnyčioje. Palaidotas kunigas Julijonas Jasinskis – visuomenininkas, spaudos darbuotojas, Šiaulių gimnazijos kapelionas, kunigas Stanislovas Sarapas, padėjęs pastatyti Šventojo Ignaco Lojolos ir Rėkyvos bažnyčias, kunigas Ignacas Štachas, kuris anksčiau nei M. Valančius tapo blaivybės idėjų skleidėju, kunigas Gustavas Tomkevičius, suremontavęs Šiaulių bažnyčią po gaisro, kai XIX amžiaus pabaigoje į bažnyčios stogą trenkė žaibas. Beje, 1911 metais, kai buvo kapinės praplėstos į ežero pusę, toje pelkėtoje vietoje G. Tomkevičius buvo vienas iš pirmųjų palaidotas.
Senosiose kapinėse yra palaidota ir daug kultūros, visuomenės veikėjų.
Čia yra rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės senelių Jarulaičių šeimyninis kapas. Palaidotas Antanas Klupšas, pedagogas, visuomenininkas, Stasys Lukauskis, teisininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Ignas Prelgauskas, pianistas, publicistas, pedagogas, dirbęs Šiaulių muzikos mokykloje, Antanas Raudonis, knygnešys, savamokslis skulptorius, kurio vienas iš žymiausių darbų yra antkapinis paminklas S. Daukantui Papilėje, Julijonas Šalkauskis, gydytojas, miesto burmistras, filosofas Stasys Šalkauskis, Kazimieras Venclauskis, advokatas, visuomenės veikėjas socialdemokratas, Adomas Tuchta – grafų Zubovų vaikų auklėtojas, kuriam už gerą darbą grafai padovanojo ūkį Lygumų valsčiuje.
Tarpukaryje senosiose kapinėse atsirado Lietuvos kariuomenės karių ir savanorių kapų kvartalas, kur dabar yra gražūs tipiniai antkapiniai kryželiai.
Dabar iš jų yra išlikę tik 73 kapai, nes tuo metu, kai Lietuvos kariuomenė nebuvo labai gerbiama, dalis jų kapų buvo dar užlaidota.
Čia pirmiausia buvo iškilmingai palaidoti Šiaulių karo komendantūros įgula ir 3-iojo pėstininkų pulko kariai, žuvę 1919 metų birželio 21-ąją per vokiečių užpuolimą.
Vėliau šalia palaidoti kariai iš Šiauliuose buvusių kareivinių ir žuvę kitose vietose šiauliečiai kareiviai.
- Tai gal senosiose kapinėse yra vertingų senųjų antkapinių paminklų?
- Antkapiniai paminklai šiose kapinėse yra labai įvairūs. Vieni iškalti iš granito ar metalo, kiti - tik antkapinė lentelė iš ketaus, treti iš gipso, betono padarytos šventųjų skulptūros, ketvirti - lieti reljefiniais ornamentais puošti metaliniai kryžiai.
Reikia pripažinti, kad šiose kapinėse nėra antkapinių paminklų, sukurtų žymių skulptorių.
Ar pataikydavo šie paminklai į savo laiko madas? Tikriausiai taip: juk buvo laidojami ir turtingi, įtakingi žmonės, kurių artimieji, be abejo, laikydavosi to laiko madų. Tikėtina, kad ir kiti ėmė iš jų pavyzdį arba laikėsi liaudiškų tradicijų.
O štai šeimyninių rūsių, esančių prie pagrindinio įėjimo į kapines, architektūra neypatinga. Nors yra ir su kolonomis, ir su pretenzijomis į panteoną. Matyt, tarpukaryje statytojai kažkur juos nusižiūrėjo.
Senųjų kapinių antkapiniuose paminkluose praktiškai nėra epitafijų. Gal todėl, kad lietuviai nelabai linkę viešai išreikšti savo jausmus. Dažniausiai užrašas skelbia: tas ir tas, tada gimė, tada mirė, liūdi šeima.
Nors vis dėlto yra vienas įdomus kapas, kurio antkapinis paminklas meniniu požiūriu yra tikras kičas, bet kartu jis labai gerai atspindi liaudišką grožio ir meno supratimą. Šis antkapis žymi vaikučių, atsitiktinių pokario aukų, kapavietę, nes ant paminklo surašyta praktiškai visa tragiška istorija.

2013-05-03 11

Gražina Arlauskaitė-Vingrienė 2008 metų rugpjūtį nuo aušros iki sutemų kūrė šventųjų Petro ir Povilo freskas senųjų kapinių vartuose: „Senųjų kapinių vartų freska nėra labai didelė, bet savo atsakomybe, susikaupimu man yra labai svarbi. Reikėjo pagalvoti, kaip jungti, kokias datas pasirinkti ir kaip balandį įkomponuoti.“
Redakcijos archyvo nuotr.

2013-05-03 202013-05-03 122013-05-03 13

Senosiose Šiaulių kapinėse – paminklų įvairovė.
Redakcijos archyvo nuotr.

Į viršų