2013-05-17 24

R. Baristaitė: „Džiugu, kad šių metų kovo 11-ąją Sukilėlių kalnelyje įvyko iškilminga sukilėlių atminimo pagerbimo ceremonija - vienas iš 1863 metų sukilimo 150-ųjų ir „Aušros“ muziejaus įkūrimo 90-ųjų metinių paminėjimo renginių.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Istorikė, paminklotvarkininkė, muziejininkė Roma Baristaitė pasakoja apie Šiaulių paradoksus: Sukilėlių kalnelyje stovintį paminklą 1863 metų sukilėliams ir kitame miesto krašte įrengtą paminklą šio sukilimo malšintojams, apie tai, kaip senosios katalikų ir stačiatikių kapinės dabar vadinamos vienu vardu – Senosios kapinės.
- Dabar senosios stačiatikių kapinės su katalikų kapinėmis kaip ir sudaro bendras senąsias Šiaulių kapines. Tačiau taip buvo ne visada – iki tarpukario šias greta esančias dviejų konfesijų kapines, įsikūrusias ant kalnelių, skyrė dauba, kur XX amžiuje buvo pradėti laidoti savižudžiai ir laisvamaniai.
Kada apskritai įkurtos Šiauliuose stačiatikių kapinės, dabar sunku pasakyti. Tikėtina, kad kai Jekaterina Antroji Šiaulių žemes padovanojo Platonui Zubovui ir čia apsigyveno nemažai valdininkų iš Rusijos, kapinės ir atsirado. Vadinasi, arba XVIII amžiaus pabaigoje, arba XIX amžiaus pradžioje.
Rašytiniuose šaltiniuose yra užfiksuota, kad stačiatikių kapinėse lyg ir pirmieji palaidoti per 1831 metų sukilimą žuvę kareiviai. Tačiau tai dar nereiškia, kad tam tikroje vietoje nebuvo laidojama ir anksčiau.
Šiek tiek neaiškumų kyla ir dėl stačiatikių cerkvės įkūrimo Šiauliuose. Žinoma, kad nuo 1841 iki 1852 metų cerkvė buvo nuomojamuose Josifo Lorinskio, vėliau Legeiko namuose, paskui Šiaulių vyrų gimnazijoje. Taigi neaišku, kur buvo, jei buvo, cerkvė pirmuosius keturis XIX amžiaus dešimtmečius.
Dabar prie stačiatikių kapinių esanti mūrinė bizantinio stiliaus penkiabokštė Šventųjų Petro ir Povilo cerkvė buvo pastatyta tik 1864-1867 metais. Ir buvo pastatyta visai kitoje vietoje – ten, kur dabar yra „Saulės diskų“ fontanas, tai yra, visai šalia Katedros.
Ši cerkvė prie stačiatikių kapinių buvo perkelta Šiaulių miesto valdžios sprendimu 1937 metais.
Tiek apie stačiatikių kapines, tiek apie cerkvę daugiausia informacijos atsiranda tik nuo 1863-1864 metų sukilimo laikų.
- Kodėl būtent nuo šių metų?
- Kaip jau minėta, tarp katalikų ir stačiatikių kapinių yra dauba, iš kurios pakylama į įspūdingą kalnelį it apžvalgos aikštelę jau stačiatikių kapinėse.
Ta apžvalgos aikštelė iš tiesų yra didelė kapavietė – čia yra palaidoti Rusijos imperijos kareiviai, žuvę malšinant 1863 metų sukilimą.
Kai prie Papilės caro kariuomenės būrys pralaimėjo (buvo įviliotas į klampynę – dar kartą panaudotas Saulės mūšio scenarijus) lietuvių sukilėliams, žuvo trys karininkai ir devyniolika kareivių.
Tad Šiauliuose įvyko labai iškilmingos jų laidotuvės, į kurias atvyko trys rusų generolai, keturiasdešimt vyresniųjų štabo karininkų, o jų kapavietei buvo parinkta išskirtinė vieta kapinėse.
Paskui visa kapavietė buvo išklota dekoruotomis plytelėmis, centre pastatytas didžiulis antkapinis paminklas-monumentas su stačiatikių kryžiumi viršuje, aplink - betoniniai stulpai, sujungti metalinėmis grandinėmis, o nuo šitos kapavietės stačiatikių kapinių link suformuota labai graži medžių alėja.
Dabar ši kapavietė yra labai apleista, vandalų nuniokota.
- O sukilėliai buvo laidojami kitame miesto pakraštyje.
- Beveik tuo pačiu metu, kai viename Šiaulių pakraštyje ant kalnelio iškilmingai buvo laidojami sukilimo malšintojai, kitame miesto pakraštyje, tuomet vadintame Ponų kalnelyje, sukilėliams buvo vykdomos žiaurios egzekucijos ir jie buvo ten pat laidojami.
Nors buvo priimta tais laikais egzekucijas vykdyti miestų aikštėse, kad tai būtų visiems vieša baisi pamoka, sukilėlius karinė to meto valdžia nusprendė nubausti praktiškai užmiestyje ir tam dar turėjo suvaryti prie kalnelio miestiečius.
Kodėl taip buvo pasielgta, dabar sudėtinga atsakyti. Gal todėl, kad kalnelis puikiai buvo matomas net iš miesto centro. Gal todėl, kad buvo du vieškeliai – į Rygą ir į Kuršėnus. O gal egzekutoriai norėjo išvengti vargo pervežant palaikus. Arba paprasčiausiai ši vieta buvo patogi susirinkti miniai ir jai parodyti tokį žiaurų spektaklį, nes dalis šiauliečių ir miesto apylinkių gyventojų taip pat buvo sukilėliai.
- Tai buvo masinė egzekucija?
- Kaip ten bebūtų, egzekucijoms buvo pasirinktas būtent tas kalnelis, praktiškai užmiestyje. Taip, čia būta ne vienos, o net septynių egzekucijų, per kurias buvo pakarti arba sušaudyti vienuolika dalgininkų kuopos sukilėlių.
Nuo 1863 metų birželio 14-osios iki 1864 metų kovo 6 dienos kalnelyje buvo nužudyti Paulinas Bagdonavičius, Kazimieras Braziulis, Aleksandras Kobilinskis, Andrejus Kuprijenka, Aleksandras Kučauskis, Bronislovas Kvietkauskas, Jonas Morkis, Jurgis Pranaitis, Mečislovas Scipijonas, Konstantinas Sungaila, Albinas Verbliugevičius.
Pasakojama, kad per egzekuciją grodavo kariuomenės orkestras, o pakartus surištomis rankomis sukilėlius ne iš karto nuimdavo nuo kartuvių – kad dar labiau visus įbaugintų.
Tik esą po kelių dienų nubaustųjų kūnus nuleisdavo ant žemės, sukapodavo į gabalus, čia pat užkasdavo ir arkliais sutrypdavo tą vietą, kad neliktų jokios žymės.
Taip pat pasakojama, kad ši sukilėlių žudynių vieta buvo akylai saugojama tuometinės miesto valdžios, net žmonių, galbūt net kalnelyje palaidotų sukilėlių artimųjų, kažkokiu būdu pastatytas medinis kryžius buvo greitai nuverstas ir sunaikintas.
Bijodami galimų valdžios persekiojimų, o gal ir todėl, kad sukilėliai buvo palaidoti ne pagal krikščioniškus papročius, tad galėjo ir vaidentis, žmonės kalnelio vengė. Tačiau šiauliečių istorinėje atmintyje jis išliko kaip kraupių žudynių vieta ir gavo naują pavadinimą – Sukilėlių kalnelis.
- Kada Sukilėlių kalnelyje pastatytas paminklas?
- Net kai Rusijos imperijos pozicija 1863 metų sukilimo dalyvių atžvilgiu sušvelnėjo, kaip nors pažymėti sukilėlių palaidojimo vietos kryžiumi, paminklu kalnelyje niekas nesiryžo.
Pirmojo pasaulinio karo metu Sukilėlių kalnelyje pradėti laidoti vokiečių kariai ir jų kapavietės buvo pažymėtos kryžiais, net obelisku, o po karo jau ir miestiečiai šlaituose pradėjo statytis medinius namukus – Šiauliai plėtėsi.
Būtent tada Sukilėlių kalneliu ir čia palaidotų sukilėlių atminimo įamžinimu susirūpino Šiaulių inteligentija, Lietuvai pagražinti draugija. Pirmiausia pradėta rinkti lėšas ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje paminklui statyti, paskui pavyko išreikalauti, kad teritorija apie kalnelį būtų perduota visuomenės reikmėms, ir galop Šiaulių miesto vyriausiasis inžinierius Karolis Reisonas ėmėsi veltui projektuoti atminimo paminklą - 14 metrų aukščio tašytų akmenų obeliską.
Paminklo statybos dėl įvairiausių priežasčių užtruko itin ilgai – tik 1935 metų gegužės 30 dieną jis buvo iškilmingai atidengtas. Ir atidengtas jau ne kaip paminklas sukilėliams, o Nepriklausomybės paminklas.
- Kaip šis paminklas išliko sovietmečiu?
- Likimas šiam paminklui, kitaip nei daugeliui kitų tarpukario Lietuvoje pastatytų paminklų, buvo palankus. Sovietmečiu jis nebuvo sunaikintas, tik dobilas obelisko smaigės viršuje buvo pakeistas vainiku su data „1863“, apačioje nuluptos varinės lentos ir kryžius bei pakeistas pavadinimas į Sukilėlių kalnelio paminklą.
Padėjo šį paminklą išsaugoti ir skulptoriaus Antano Dimžlio sukurta skulptūrinė grupė „1863 metų sukilėliai“, pastatyta Sukilėlių kalnelyje 1957 metais. Todėl 1989 metais Šiaulių miesto visuomenininkai ir menininkai galėjo atstatyti buvusią paminklo išvaizdą, nes, kaip paaiškėjo, buvo išsaugotos ir memorialinės lentos, ir kryžius.
Pirmaisiais Atgimimo metais Sukilėlių kalnelis, kaip ir Saulės laikrodžio aikštė, buvo nuolatinė šiauliečių susibūrimo vieta, kovos už nepriklausomybę simbolis.
Deja, bet dabar tik retas miesto valdžios ar visuomenininkų organizuotas renginys vyksta šiame kalnelyje. Todėl džiugu, kad šių metų kovo 11-ąją Sukilėlių kalnelyje įvyko iškilminga sukilėlių atminimo pagerbimo ceremonija - vienas iš 1863 metų sukilimo 150-ųjų ir „Aušros“ muziejaus įkūrimo 90-ųjų metinių paminėjimo renginių.

2013-05-17 282013-05-17 292013-05-17 27

Sukilėlių kalnelyje stovi Šiaulių miesto vyriausiojo inžinieriaus Karolio Reisono suprojektuotas atminimo paminklas – 14 metrų aukščio tašytų akmenų obeliskas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-05-17 312013-05-17 322013-05-17 30

Čia palaidoti Rusijos imperijos kareiviai, žuvę malšinant 1863 metų sukilimą. Iš didingo monumento belikę tik griuvėsiai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų