2013-09-20 04

Šiaulių universiteto bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė, aušrininko J. Šliūpo archyvo darbuotoja A. Šalavėjienė: „Sprendžiant pagal jo veiklą, pasisakymus, susidaro įspūdis, kad V. Dembskio pažiūros visada buvo laisvamaniškos.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Vienos iš įdomiausių ir kontroversiškiausių XIX amžiaus antrosios pusės ir XX amžiaus pradžios asmenybių Vladislovo Dembskio pelenai amžinam poilsiui atgulė Šiaulių laisvamanių kapinėse 1925 metais, tai yra dvylikai metų praėjus po jo mirties 1913 metų lapkričio 12-ąją Jungtinių Amerikos Valstijų mieste Skrantone.
V. Dembskio charakteris, pažiūros ir veikla net praėjus 100 metų po jo mirties vis dar neleidžia žmonėms šios ypatingo žmogaus vertinti vienareikšmiškai, beje, kaip ir kito su Šiauliais susijusio to meto lietuvių inteligentijos atstovo aušrininko Jono Šliūpo. Juolab kad J. Šliūpas ir V. Dembskis du dešimtmečius JAV kartu užsiėmė bendra veikla.
Šiaulių universiteto bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Alina Šalavėjienė teigia, kad būtent dėl tos bendros veiklos ir to fakto, kad V. Dembskis 21 metus gyveno Šliūpų namuose, aušrininko J. Šliūpo archyve jai pavyko rasti gan nemažai medžiagos apie šią išskirtinę asmenybę:
- Įdomus vien tas V. Dembskio faktas, kad jis gimė 1831 metais, pirmojo Lietuvos ir Lenkijos sukilimo metu, ir tapo 1863 metų sukilimo dalyviu.
Gimė jis netoli Šiaulių – Joniškio rajone, Lepšių kaime, kurio jau seniai nebėra. Dembskiai, smulkūs bajorai, turėjo gausią šeimą – devynis vaikus. Jei ne dėdė kunigas, kuris buvo Vladislovo krikštatėvis, vargu ar tėvai būtų pajėgę bent šį sūnų išleisti į mokslus. Ypač turint omeny, kad jo tėvas buvo beraštis, tik mama mokėjo skaityti ir rašyti.
Motina labai norėjo, kad būtent Vladislovas, kuris šeimoje buvo laikomas gudriausiu, nes mokėjo skaityti, taptų kunigu. Dėdė kunigas nusprendė krikštasūniui padėti: parsivežęs į Raseinius iš pradžių ji pats mokė, o paskui padėjo įstoti į Raseinių progimnaziją, o paskui ir į Šiaulių vyrų gimnaziją. Dabar gal ir keistai atrodo, bet V. Dembskis į progimnaziją įstojo 19 metų, į gimnaziją - 22-ejų.
Baigęs gimnaziją, kaip ir buvo pažadėjęs mamai, Vladislovas įstojo į Varnių kunigų seminariją, nors svajojo apie visai kitus mokslus. Seminariją baigė 1860 metais ir pradėjo dirbti vikaru Varniuose, vėliau buvo nuolat perkeliamas – vikaravo Plungėje, Ylakiuose ir Kražiuose.
Nuo pat pirmųjų kunigavimo dienų pasižymėjo jis kaip maištininkas, buvo linkęs pirmiausia ginti baudžiauninkų interesus, nors ir kilęs iš bajorų, todėl bažnytinės valdžios ir nebuvo mėgstamas.
- Kaip V. Dembskis tapo 1863 metų sukilimo dalyviu?
- 1863 metais V. Dembskis iš Kražių bažnyčios sakyklos perskaitė sukilėlių manifestą, kadangi kitas kunigas tai padaryti atsisakė, ir iškart įstojo į sukilėlių gretas pasivadinęs Robako slapyvardžiu (Robakas – vienas iš A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ personažų).
Banevičiaus ir Šimkevičiaus sukilėlių būryje jis buvo kapelionas, paskui Stanevičiaus (Pisarskio) būryje ir su Bagdanavičiaus vyrais dalyvavo mūšiuose Varniuose, buvo sužeistas. V. Dembskis ir kovėsi, ir agitavo vyrus stoti į sukilėlių gretas – labai aktyviai reiškėsi.
Kai sukilimas buvo jau beveik nuslopintas, jis, pereidamas iš vieno sukilėlių būrio į kitą, laikėsi iki paskutiniųjų, kol 1863 metų spalio pradžioje sukilėliams pralaimėjus mūšį ties Tryškiais jam teko pasitraukti į Klaipėdą.
Iš ten V. Dembskis emigravo į Vokietiją, iš jos – į Prancūziją, kur kurį laiką kunigavo – jam buvo skirta parapija. Tačiau ir čia jis negalėjo nemaištauti, nes būtent kaip tik tuo metu Prancūzijoje buvo Paryžiaus komunos laikai, tad kunigui maištininkui buvo neįmanoma tuose įvykiuose nedalyvauti. Ir teko V. Dembskiui išvykti į Italiją, neilgai kunigauti Šveicarijoje, vėl grįžti į Prancūziją.
- O kada jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kaip susipažino su J. Šliūpu?
- Galop 1880 metais V. Dembskis išvyko į JAV, kur iš pradžių dirbo lenkų kašubų parapijose, padėjo jiems leisti lenkų kalba laikraštį. Tačiau ir čia jis nerado ramybės: kažkiek laiko pagyvenęs viename mieste vykdavo į kitą.
Ilgesnį laiką V. Dembskis dirbo kunigu Kanadoje. Bet ten būdamas labai ilgėjosi Lietuvos ir norėdamas atsikratyti depresijos pats rinko akmenis, vežė juos prie bažnyčios ir pats ją apmūrijo. Kadangi bažnyčios teritorija buvo didelė, V. Dembskis įrengė joje didelį sodą, kurį pats ir prižiūrėjo.
Po kelių sąlyginės ramybės metų jis grįžo į Ameriką, kur susitiko su kunigu Burba, kuris jam lyg ir pažadėjo parapiją.
(Beje, kunigą Burbą iš Lietuvos į Ameriką buvo pasikvietęs J. Šliūpas kaip padėjėją, lietuvybės puoselėtoją. Tačiau atvykęs Burba, kaip ir dauguma to meto kunigų, stojo labiau lenkų pusėn ir, galima sakyti, tapo Šliūpui priešininku.)
Beveik 60 metų sulaukęs V. Dembskis, laukdamas žadėtos parapijos (taip ir negavo), beveik atsitiktinai susitiko su J. Šliūpu, su kuriuo iki tol pažįstamas nebuvo. Tačiau V. Dembskiui labai patiko J. Šliūpo knygelė „Atsišaukimas į lietuvininkus viso svieto“, kurią jau buvo anksčiau skaitęs. Abu susitikę kažkiek pabendravo ir išsiaiškino, kad judviejų pažiūros į daugelį dalykų praktiškai sutampa. J. Šliūpas ir pakvietė V. Dembskį pagyventi jo namuose.
V. Dembskis sutiko ne iš karto – tik po kiek laiko nuvyko pas Šliūpus apsižvalgyti ir jam ten patiko. Patiko ir J. Šliūpo žmona Eglė Malinauskaitė, ir abu vyresnieji vaikai. Todėl 1892 metais pas juos ir apsigyveno.
Tarp kitko, Vytautas Šliūpas, J. Šliūpo sūnus iš antrosios santuokos, Pensilvanijos archyvuose rado dokumentus, kuriuose Ladislovas (taip kartais buvo rašomas jo vardas) Dembskis įrašytas kaip Šliūpų šeimos narys, ir šių dokumentų kopijas perdavė Šiaulių universiteto bibliotekai.
- Ar V. Dembskis sutarė su Šliūpų šeima?
- Kaip liudija amžininkai, V. Dembskis tikrai labai gražiai sutarė. Jis mylėjo vaikus, ypač jaunėlę Šliūpaitę Hipatiją, kuri gimė jam jau gyvenant pas Šliūpus.
Būtent jo numylėtinė Hipatija, sulaukusi garbaus amžiaus, daug papasakojo savo sūnui Martynui Yčui apie V. Dembskį, kurį vadino „dziadziumi“. O dziadzius Hipatiją, pasirodo, vadino Pace ir mokė ją skaityti iš elementoriaus, pasakodavo apie savo gyvenimą Paryžiuje, vesdavo parodyti Amerikos prezidentų skulptūrų.
Hipatija pasakojo, kad dziadzius su ja kalbėjęs tik lietuviškai, ne lenkiškai, nors vieni amžininkai teigė, jog V. Dembskis beveik nemokėjo lietuviškai, o kiti buvo priešingos nuomonės – kad puikiai kalbėjo žemaitiškai.
Gyvendamas pas Šliūpus V. Dembskis nenorėjo dykai duonos valgyti, tad kaip ir Kanadoje, užsiėmė sodininkyste, augino daržoves, taip prisidėdamas prie bendro stalo.
Ir, žinoma, kartu su J. Šliūpu laikraščius leido. Įdomu, kad nors abiejų pažiūros sutapo, jų charakteriai buvo skirtingi. Pavyzdžiui, dėliodamas pasiansą J. Šliūpas visada išlikdavo ramus, o V. Dembskis nuolat viską komentuodavo, net bardavosi, jei kas sukčiaudavo. Emocingas buvo žmogus. Pasakojama, kai Šliūpai valgydavo, prie stalo būdavo absoliuti tyla, o kai kartu pietaudavo ir V. Dembskis, tai jis ištisai šnekėdavo - dažniausiai keikdavo Romos katalikų bažnyčią.
- Keikdavo, nes gyvendamas pas Šliūpus tapo laisvamaniu?
- Sunku pasakyti, kada V. Dembskis tapo laisvamaniu - ar jau apsigyvenęs pas Šliūpus, ar anksčiau. Sprendžiant pagal jo veiklą, pasisakymus, susidaro įspūdis, kad V. Dembskio pažiūros visada buvo laisvamaniškos.
Juk jis jau stodamas į kunigų seminariją abejojo savo pašaukimu ir tapo kunigu tik dėl motinos. V. Dembskis sakydavo, kad esąs kunigas dėl to, jog galėtų būti mokytoju ir švietėju. Pasakojama, kad dar kunigaudamas Lietuvoje jis, išklausęs išpažintį, dažniausiai skirdavo atgailai ir suaugusiems, ir vaikams ne poterius sukalbėti, bet abėcėlę išmokti. O ir Amerikoje būdamas skirdavo atgailai arba abėcėlę išmokti, arba raštingiems – kokią knygą perskaityti.
Tad, ko gero, laisvamaniškos idėjos buvo jam būdingos visą laiką, tačiau pasakyti, kad jis dėlto būtų metęs kunigystę negalima.
J. Šliūpas savo prisiminimuose aprašė tokį pokalbį. Jis klausęs V. Dembskio, kodėl jis visą gyvenimą smerkdamas kunigų luomą, priešindamasis Romos katalikų bažnyčiai nemetė kunigystės. Į tai V. Dembskis atsakęs: todėl, kad kunigu buvau įšventintas M. Valančiaus, kad jam pasižadėjau, todėl, kad iš manęs to titulo niekas neatėmė, tai kunigu buvau ir kunigu mirsiu.
Amžininkai minėdavo ne kartą tą paradoksalią situaciją, kaip V. Dembskis, jau kaip ir buvęs kunigas, jau laisvamaniu tapęs, gyvendamas pas J. Šliūpą save laikė kunigu: kartais kam ir vaikus pakrikštydavo, ir išpažintį išklausydavo.
Taigi visą gyvenimą V. Dembskis kunigavo ir kartu visą laiką tam priešinosi.
(Tęsinys kitame numeryje.)

2013-09-20 072013-09-20 03

Hipatijos Šliūpaitės-Yčienės albume išsaugota daug dziadziaus V. Dembskio nuotraukų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-09-20 16

Antkapinis paminklas ekskunigui V. Dembskiui (1831–1913) Laisvamanių kapinėse.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-09-20 05

Dokumentas iš Pensilvanijos archyvo liudija, kad V. Dembskis gyveno Šliūpų šeimoje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų