2013-12-06 09

Filosofas J. Dieliautas: „Negebėdami pasirūpinti gyvu žmogumi mes kompensuojame ir investuojame į to žmogaus pagerbimą po mirties.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Lietuvoje didelis, gal net per didelis dėmesys skiriamas mirusiems, kapinėms ir kitiems su anapusiniu pasauliu susijusiems dalykams. Apie tai ir kalbėjomės su Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedroje dirbančiu filosofu Jurgiu Dieliautu:
- Filosofų, antropologų, kultūrologų ir sociologų nuomonės apie tai, koks Lietuvoje yra požiūris į mirtį, mirusiuosius, kapines, skiriasi.
Yra pamąstymų, ar ne per daug mes formaliąja prasme išaukštiname pačią mirtį, ar ne per daug mes estetizuojame ją, nes mūsų kapinės yra kaip darželiai su suoleliais, uždengti marmuro plokštėmis, o už kapinių tvoros tvarka yra kur kas prastesnė, dėmesys tvarkai namų kiemuose, parkuose ar kituose plotuose kur kas mažesnis.
Tačiau yra nusistovėjusi tokia kultūrinė tradicija ir mes esame tiesiog tos tradicijos vykdytojai. Paprastai jokia tradicinė norma savaime neturi pranašumo prieš kitą normą. Kitoje kultūroje mes piktinamės, kad ten kapinėse žolė nenupjauta, kad ten ganosi karvės. Arba piktinamės, kad kažkas išarė senas kapines, kaip ne kartą buvo ir, matyt, bus, nes Lietuvos teritorijoje yra ištisi kapinių plotai.
Akivaizdi ir kita tendencija – kad apskritai mūsų kapinės per brangiai kainuoja. Kam išpuoštos kapinės su marmurinėmis plokštėmis? Ar nereikėtų kuklumo, paprastumo pasimokyti iš liuteroniškos tradicijos? Ar apskritai Amerikos principu neužtektų monumentų ir vejos? Ar ne geriau būtų kolumbariumais utilitariniais ir taupumo sumetimais išspręsti visą šitą problemą? Bet dėl tokių dalykų pati visuomenė turi susitarti.
Tačiau vis užmirštama, kad mirtis yra kur kas platesnis, integralesnis dalykas, kad mirties samprata yra vienas iš dviejų seniausių žmonijos ritualų - valgymo ir mirusiojo palaidojimo, santykio su mirusiaisiais.
- Ir koks čia kapinių vaidmuo?
- Kapinės - gyvųjų santykio, bendravimo su mirusiais vieta, ne vien noras sublizgėti ir „pasirodyti“ prieš visuomenę, kokie mes turtingi, kad „tokio“ aukščio marmurinį paminklą pastatėme. Nors kita vertus, išpuoštos kapinės, matyt, yra ir atspindys pagoniško mūsų protėvių kulto, ir vėliau čia atėjusi krikščionybė didžiulį vaidmenį suvaidino.
Nors pripažinkime, kad su mirusiais mes ne tiek dažnai bendraujame. Formaliai žiūrint vieną ar du kartus per metus: per Vėlines, Motinos ar Tėvo dieną, gal dar per metines, kažkokius jubiliejus.
Todėl iškyla klausimas, o kam čia tiek daug reikia investicijų, kam reikalingi jose prižiūrimi asfaltuoti keliai, ir klausimas, kokios kapinės turi būti.
Šių dienų žiniasklaida praneša ir kurioziškų dalykų, kad norima kapinėse daryti vos ne atrakcionus, įrengti kavines ir dar kažką – paversti vos ne disneilendu. Čia yra vienas kraštutinumas.
Kitas kraštutinumas yra kapines paversti privačiomis, kad žmonės mokėtų absoliučiai už viską. Bet tada pamiršime kažkokią kapinių socialinę funkciją, kapinių kultūrą.
- Kapinių kultūra ir mirties kultūra – ne tas pat?
- Mirties kultūra yra truputėlį kitas dalykas - platesnis.
Yra buvę ir kultūrologų, ir šiauliečių menotyrininkų pamąstymų, kad mes neva prilygstame Egipto mirties kultūrai, kur visas žmogaus gyvenimas buvo suvestas į Anapus, kad tas išpuošimas yra idealaus anapusinio amžino gyvenimo garbinimas ir kaip viduramžiais to mūsų laikino kasdienio gyvenimo niekinimas.
Tai ginčytinas klausimas. Čia irgi yra du kraštutinumai.
Jei žvelgsime į mirties heroizavimą, tai mirties kultūra bus jėgos struktūrose, krašto apsaugos struktūroje.
Bet toks heroizmas yra užslėptas didvyrių, kovotojų garbinimas, todėl dezertyras, atsisakęs vykdyti karinę misiją, egzekuciją kariniame konflikte, yra nepageidaujamas. Bet galbūt kaip tik šitas pacifistiškai, taikiai nusiteikęs žmogus pasisako prieš mirtį ir prieš mirties kultūrą.
Kitas dalykas – karas keliuose, amžina problema, integrali problema. Juk keliuose žūsta tiek pat žmonių, kiek ir lokaliniuose karuose. O Latvijos „Maximos“ nelaimės metu dėl statybinio broko ar dar kažko žuvo turbūt tiek pat, kiek ir autoįvykių, ir kitų nelaimių metu. Pamenate, ir Šiauliuose statant prekybos centrą žuvo trys žmonės, nors jokių katastrofų nebuvo. O kiek dar yra kitų nelaimingų atsitikimų.
Kita vertus, ne per seniausiai gyvybės langelius įkūrėme ir dabar norima juos uždrausti ar pertvarkyti. Kažkam atrodo, kad geriau sąvartyne gimdyti ir kūdikį palikti šiukšlių konteineryje ar panašiai.
Gyvybė Lietuvoje nelabai kam rūpi institucine, socialine prasme, dėl to mes turime prastą demografinę situaciją, dėl to turime aibę vaikų namų, kūdikių namų. O, pavyzdžiui, Armėnijoje vaikų namų nėra apskritai. Kodėl? Nes ta tauta, tas etnosas patyrė 1916 metais genocidą – daugiau kaip milijonas jų žuvo, todėl kiekvienas žmogus tai nacijai rūpi.
Lietuvoje gyvas žmogus nelabai rūpi. Gal pasakysiu sarkastiškai, bet ta mirties kultūra, tas kapinių kultas gal čia vaidina kažkokį kompensacinį vaidmenį. Negebėdami pasirūpinti gyvu žmogumi, mes kompensuojame ir investuojame į to žmogaus pagerbimą po mirties.
- Tai mirties baimė yra amžina?
- Jau kalbėjau apie dirbtinį heroizavimą, kuris yra ir terorizmo gimdykla – čia auklėjami žmonės nebijoti mirties, po kurios garantuotas jiems rojus.
Mes, viena vertus, esame paveldas agrarinės visuomenės, o kita vertus, kaip minėta, mums didelę įtaką padarė krikščionybė, kad mes norime garantijos.
Panašiai kaip dabar vyksta debatai, kokį pensijų fondą pasirinkti. Tai juokinga, nes rimti analitikai sako: ką tu žinai, kas po dešimties metų bus, o ir po metų nežinome, ar bebus tas valstybės biudžetas, „Sodra“ ir visa kita. Tačiau vis tiek, kaip sociologai sako, tuo pensijų fondu norima nusipirkti ateitį – gauti garantiją.
Kapinių kultūra irgi yra garantija gauti „blatą“ pomirtiniame gyvenime, danguje. Gyvu nesirūpina – pasirūpins, kai mirsi...
O Fridrichas Nyčė dar XIX amžiuje yra pastebėjęs: idealus žmogus yra miręs žmogus. Ir suprantama kodėl: su mirusiu gali daryti ką nori, jį taisyti, jį tobulinti, juo manipuliuoti ir panašiai. Mirties elementų yra mūsų gyvenime, bet mes jų nepastebime ir nenorime pastebėti. Aš nekalbu apie mažąsias, klinikines mirtis.
Yra žymiai platesnis dalykas – mums labiau patinka mirusios, sustabarėjusios formos. Civilizacine prasme mes, matyt, esame nuvargusi kultūra.
Iš vienos pusės - daug veržlumo, rizikos, sporto pasiekimų, pasididžiavimų, mes esame pirmaujantys ne tik pagal savižudžių skaičių, bet ir pagal avantiūristų – šulerių, žulikų - skaičių.
Iš kitos pusės, mes nenorime jokios modernizacijos. Mano kolegos sako, kad mes ir demokratiją simuliuojame, nors ir įvairias institucijas įkūrėme, bet jos yra tik formalios, nors deklaravome modernumą, bet tas modernumas yra tik prekybos centrai, ryškiai apšviestos degalinės.
Greitai greitkeliuose lapės, bebrai ar voverės vaikščios ir eis į degalines kavos gerti...
Žmogus čia nerūpi visiškai: nei gyvybinės, vitalinės formos, nei gimstamumas, nei gyvenimo pilnatvė, nei gyvenimo kokybė.
Jei šie dalykai, kuriuos išvardijau, veiktų, mirtis nebūtų paslėpta – 1x2 metrų plotelyje mes paslepiame, akmeniu prislegiame, gėlėmis užsodiname pačią mirtį. Bijome gyventi, bijome ir mirties.
Ir tikro santykio su mirštančiais, mirusiais mes nelabai turime.
- O kodėl neturime?
- Esame teatrališka nacija – pridėkime prie to. Pagal teatralų skaičių pirmaujame – mūsų tik trys milijonai, o kiek mūsų režisierių, aktorių pasiekė europinę, pasaulinę šlovę.
Tai tas teatrališkumas, barokiškumas plačiąja prasme yra susijęs ir su mūsų mirties kultūra. Tikro santykio su mirusiais mes neturime išsiugdę – jis yra formalizuotas, teatralizuotas.
O gyvo psichologinio santykio, gyvo egzistencinio santykio yra turbūt pernelyg mažai dėl aibės neišspręstų socialinių problemų. Mes kol kas nenorime turėti vieni su kitais nieko bendra: iš dirbtinio kolektyvizmo išbridome, o naujo integralaus, natūralaus, gyvybiško, demokratiško bendruomeniškumo, deja, per dvidešimt kelerius metus nesukūrėme. Gal tai per trumpas laiko tarpas – kas žino...
Todėl ir mirtis mums yra investicija, kaip yra investicija į „Sodrą“, santaupas ir panašiai. Todėl žmogus už paskutinius pinigus, karvę, butą, sodo namelį pardavęs, įsirengia mauzoliejų, kažkokį nekropolį ir tokiu būdu, ko negalėjau turėti gyvenime, kompensavau tuo statiniu. Bet gal reikėtų viską daryti atvirkščiai.

2013-12-06 132013-12-06 14

„1x2 metrų plotelyje mes paslepiame, akmeniu prislegiame, gėlėmis užsodiname pačią mirtį. Bijome gyventi, bijome ir mirties“, - sako filosofas J. Dieliautas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų