2013-09-13 02

Archeologė B. K. Salatkienė: „Kiekvienas kauliukas, kurį mes iškasame, perlaidojame, mums yra simbolis visų tų, kurie padėjo savo galvas sąmoningai pasirinkę arba tiesiog pakliuvę į tą genocido sūkurį.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių universiteto docentė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė Birutė Kazimiera Salatkienė pasakoja apie Lietuvos partizanų, genocido aukų palaidojimo vietas ir jų perlaidojimą:
- Nuo XX amžiaus vidurio archeologija nebėra vien tik priešistorei skirtas mokslas. Yra istorinė archeologija, kuri tyrinėja senamiesčius, dvarus, vienuolynus. Dar yra pasaulyje tokia archeologijos sritis, kuri vadinasi komercine: atliekami kasinėjimai prieš būsimas statybas, nes būtina ištirti vietą, kad būtų išsaugotas archeologinis objektas, jei toks būtų statybų vietoje.
Ir yra dar kita kryptis - teisinė ar juridinė archeologija, kuri susijusi būtent su teroro vietomis, su genocido vietomis, su ne vietoje palaidotų karių kapais.
Ši kryptis ir taiko archeologinius tyrimo metodus, nes kaip kitaip galima pažinti tokias vietas. O kvalifikuotai, nieko nepažeidžiant, fiksuojant visa, kas reikia, atidengti tas vietas moka tik archeologai.
Tad aš ir buvau pakviesta kaip specialistė Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, paskui Vokiečių sąjungos, Rusų kultūros draugijos kartu su kolege Šiaulių archeologe Audrone Šapaite. Kvietė būtent dėl to, kad mes atliktume tą mirusiųjų palaikų iškėlimo į paviršių darbą. Tai padariusios mes perduodavome palaikus ir visus radinius mus kvietusioms organizacijoms. Buvo atvejai, kai prie palaikų rasti daiktai buvo perduoti muziejams.
Nors reikia pripažinti, kad Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga parodė labai sveiką požiūrį į radinius, nes jos pagrindinis siekis – tuos bet kaip užkastus palaikus oriai, pagal tradicijas perlaidoti. Todėl Tremtinių sąjunga visą medžiagą, kuri buvo rasta prie palaikų, nedvejodama paliko muziejuje, kad tie daiktai būtų rodomi, kad apie juos būtų šnekama, kad jie būtų aktualizuojami.
Su kitomis sąjungomis, bendrijomis, kurių kvietimu mes atkasėme palaidojimo vietas, visaip buvo. Pavyzdžiui, tą rusų žvalgą, kurio palaidojimą vietą pagal nurodymą iškasėme prie Juodlės ežero, perlaidojo į sovietinių karių kapines Bubiuose, o tai, kas prie to kario buvo rasta – kompasas pieštukas ir kita, buvo atiduota į muziejų.
Mano nuomone, taip ir turėtų būti, nes Anapus tie daiktai nėra reikalingi, o gyviesiems, šiai kartai jie daug gali papasakoti.

- Ar šių mirusiųjų giminaičiai nenorėjo patys jų perlaidoti ar pasiimti tų daiktų atminimui?
- Iš tikrųjų tai būtų buvę protinga. Tačiau faktas toks - nė vienas iš tų mano atkastų žmonių nebuvo atpažintas.
Nors ne, Vaisių gatvėje palaidoti vokiečių kariai ant kaklų turėjo atpažinimo žetonus, tai juos buvo galima identifikuoti. O štai rusų žvalgas buvo iki pusės nuogas, be palaidinės, kurios kišenėje buvo laikomos atpažinimo kapsulės.
Apie partizanų identifikavimą nė kalbos negali būti. Nebent būtų buvęs nurodymas, kad toje vietoje toks ir toks palaidotas, ir tikslingai būtų buvę surasti konkretaus žmogaus palaikai. Žinau, kad vienoje sodyboje taip ir ieškojo vieno partizano kapo, tačiau nerado – turėjęs nurodyti kapą žmogus nebeatpažino tų vietų.
Apie tą partizaną, kurį Tremtinių sąjungos paprašyta labai globojama ir su didele jos pagalba atkasiau Aleksandrijoje, parašiau straipsnį į miesto laikraštį. Straipsnyje nurodžiau, kad šiam žmogui buvo suaugęs lūžęs kojos kaulas. Parašiau ne tik tai, bet ir kad jis buvo nušautas keliomis kulkomis – į galvą ir tikriausiai į širdį, kad jo kišenėse būta vinių iš bunkerio, kad jis buvo su skiriamaisiais karinės uniformos ženklais, vadinasi, galėjo būti Lietuvos kariškis.
Perskaičiusi šį straipsnį atsiliepė viena moteriškė. Ji pasitikslino, kuri partizano koja buvo lūžusi, nes jos brolis partizanas buvo dingęs, nežinia kur gulintis. Ta sulūžusi koja moteriai buvo ženklas, kad tai galėjo būti jos brolis. Tačiau, deja, tai nepasitvirtino.
Tad šitas Aleksandrijoje rastas partizanas ir nebuvo įvardytas. Jis pirmasis buvo perlaidotas į Ginkūnų kapines kaip nežinomas partizanas.
Kiti dveji palaikai, rasti Aleksandrijoje, ir daug palaikų iš Laisvamanių kapinių taip pat liko nežinomi. Laisvamanių kapinėse palaidotieji buvo mirę kalėjime arba kalėjimo ligoninėje. Net jei būtų rasti ten palaidotųjų sąrašai, susieti pavardes su palaikais, nemanau, kad būtų įmanoma. Kaip tuos palaikus identifikuosi - mažai šansų.
Todėl aš kiekvieną lapkričio pirmąją nunešu žvakelę tam partizanui, kurį iškasiau Aleksandrijoje, ir visiems kitiems Šiaulių kapinėse, o nuvažiavusi į tėviškę Liudvinavo kapinėse padedu žvakelę savanoriams ir partizanams.
Manau, kad tie, kurių artimųjų gali būti ir tarp tų neatpažintų perlaidotųjų, elgiasi panašiai.
Ši epocha nusinešė daug gyvybių, nušlavė beveik visą kartą giltinė dalgiu, todėl visi tie žmonės tarsi vieno nežinomo partizano pavidalu mums yra brangūs.
Ir kiekvienas kauliukas, kurį mes iškasame, perlaidojame, mums yra simbolis visų tų, kurie padėjo savo galvas sąmoningai pasirinkę arba tiesiog pakliuvę į tą genocido sūkurį. O jų pagerbimas toks, koks yra dabar, mano nuomone, yra tinkamas, orus.
Vien tokių kapų ir išskirtinio kryžiaus buvimas Šiaulių Ginkūnų kapinėse yra tikrai ypatingas dalykas. Manau, kad kiekvienas vaikas turėtų savo mamos paklausti, kodėl šis kryžius yra toks ir kas ten yra palaidota. O kiekviena mama turėtų vaikams papasakoti, kokie buvo anie laikai, ir taip atlikti pagrindinį atminties perdavimo aktą.
Toks šių mirusiųjų pagerbimo išskirtinumas nėra per didelis, nors pakalbama, kad tai sureikšminta, kad tarp ten palaidotųjų buvo visokių žmonių. Bet juk ir tarp mūsų yra visokių, o tie, kuriems paminklai pastatyti, irgi turi savo juodąją, baltąją, pilkąją puses.
Aš pritariu tokiam oriam pagerbimui ir paieškoms, ir bunkerių kasinėjimams, ir palaikų perkėlimui iš kažkokios pakrūmės į kapines. Tai yra mūsų pareiga, tai ta mūsų atminties plytelė, be kurios sienoje liktų skylė.

- Ar pradėdama tyrinėjimus tiksliai žinojote palaidojimo vietas, ar jos buvo tik spėjamos?
- Aleksandrijoje, Matulionio parkelyje, kaip tik ten, kur buvo motociklų trasa, partizano kapas buvo nurodytas. Tarp Tremtinių sąjungos narių buvo žmonių, kurie gerai žinojo, kad ten būta šaudymų naktimis. Šie žmonės ir nurodė kelias vietas, kuriose galėjo būti partizanų palaikai.
Tai pasitvirtino. Tą partizaną, kurį teko man iškasti, (susidarė toks vaizdas) enkavėdistai atsivežė, nušovė ir jis kniūbsčias į duobę įgriuvo. Tada jį tiesiog užpylė žeme. Užpylė tik kokių trisdešimties centimetrų sluoksniu.
Vadinasi, Aleksandrijoje būta egzekucijų vietos.
Laisvamanių kapinėse, kurios po karo buvo kaip ir neveikiančios, nes tada visi jau „buvo“ laisvamaniai, ateistai, tais pokario metais be jokio ženklo, be kapo kauburėlio buvo užkasami iš kalėjimo atvežti mirusieji.
Nors būta kalbų, kad ten buvo užkasami ir šiaip ligoninėse mirusieji, bet manau, kad tokius laidodavo giminaičiai, o jei į Laisvamanių kapines mirusiuosius laidoti veždavo enkavėdistai, tai aišku, kad represijų aukas, ne šiaip mirusius ligoninėje.
Apie šiuos palaidojimus, kurie vykdavo naktimis, žmonės žinojo. Žinojo, kad kapinėse buvo laidojami nukankintieji kalėjime – ne sušaudyti, o mirę nuo traumų, kankinimų ar ligų.
Taip ir buvo. A. Šapaitė, kuri Laisvamanių kapinėse atidengė šiuos palaidojimus, viską rado lygiai taip, kaip jai buvo pasakyta, – mirusieji užkasti duobėse be karstų ir po vieną, ir po kelis.
Tremtinių sąjunga nusprendė juos perlaidoti Ginkūnų kapinėse, kaip ir pirmąjį partizaną, o aš buvau pakviesta sudėti palaikus į karstus.
Ir buvau (nemoku to jausmo vienu žodžiu pasakyti) sujaudinta to Tremtinių sąjungos rūpesčio, nes kiekvienam buvo atskiras karstas, kiekvienam - Lietuvos vėliava. Visi sąjungos nariai buvo susirinkę, kai dėliojau tuos kaulus: moterys dengė juos audiniu, karstus - vėliavomis.
Tas jų buvimas, tas tylėjimas, paskui tas karstų sudėjimas bažnyčioje labai buvo įspūdingas. Ne, ne išoriškai, o dėl tikros pagarbos, gilaus tų mirusiųjų aukos suvokimo ir pagerbimo.

- Sakote, kad dėjote mirusiųjų kaulus į karstus. Iš tiesų – kaulus, ne palaikus?
- Toks klausimas gali kilti, nes žmonės iš Sibiro, iš amžinojo įšalo, parsivežė puikiai išsilaikiusius palaikus – su drabužiais ir net tokia pat veido išraiška, kaip mirties dieną.
Bet mūsų žemėje palaikai taip neišsilaiko, tad iškasėme tik kaulus, drabužių liekanas, šalia griaučių buvusius daiktus.
Mano užduotis ir buvo tuos kaulus sudėti anatomine tvarka, kad karste nebūtų suberta tik kaulų krūvelė. Kadangi kapai buvo iškasti atskirai, tai nebuvo sunku kaulelius sudėti į karstą taip, kad jie ir toliau gulėtų žmogaus pavidalu.
Kai kas prie kaulų bijo prisiliesti, naiviai galvoja, kad dėl to vaidensis ar pan. Tačiau žmogaus kaulas nėra tas dalykas, prie kurio būtų bjauru prisiliesti. Juk su mirusiuoju gali atsisveikinti ir jo kaulus liesdamas - tiesiog padėti jam kitu pavidalu atsigulti kitoje vietoje.

- Ką jaučia archeologė, lietusi tūkstančių metų senumo žmonių kaulus, prisiliesdama prie šių palyginti neseniai mirusiųjų kaulelių?
- Yra vienas niuansas. Tų, kurie mirė prieš tūkstančius metų, nepažįsti, nežinai, kaip ir kodėl jie mirė. Kai tuos mirusiuosius atkasu, aš pirmiausia jų atsiprašau, nes kiekvienas jų paguldytas saviškių amžinam poilsiui ar kelionei į dausas, o čia po daugelio metų jų ramybę drumsčiu.
O šitas istorinis laikotarpis yra žinomas, žinomas tų žmonių likimas, jų apsisprendimas eiti iki galo suvokiant, kad jiems už parankės eina mirtis. Nors ši mirtis prasmę turėjo bendroje to laikotarpio kovoje - ji nebuvo beprasmė.
Todėl pasisveikinimas su tuo žmogumi jau yra artimesnis, nes tai yra mano epochos žmogus, kurio ramybę aš gal dar net nedrumsčiu, nes mūsų atmintyje jis dar yra, jis dar nėra nugrimzdęs į praeitį.
Yra toks jausmas, kad prisilietimas prie to žmogaus palaikų nėra beprasmiškas trukdymas, o kaip tik adekvačiai pasvertas veiksmas, susijęs su jo atminties ir kartu jo mirties įprasminimu.
Taip, jausmas yra tvirtesnis: jei mes juos iškasame, perlaidojame, tai šis mūsų veiksmas atrodo absoliučiai pagrįstas.
Kasinėjant senovinį kapinyną tokio užtikrintumo nėra – tiesiog mums labai norisi žinoti.
Tik ar tas mūsų žinojimas tikrai yra vertybė, dėl kurios reikėtų drumsti praeitį ir skverbtis į tokias sferas, kurių mes jau nebesuprantame.

2013-09-13 04

Ginkūnų kapinėse perlaidoti 1945-1953 metais Šiaulių apylinkėse žuvę partizanai. 1995 metais pastatytas paminklas pasipriešinimo ir genocido aukoms atminti „Kančia ir viltis“ (skulptorius Gediminas Tamošiūnas).
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-09-13 03

Laisvamanių kapinėse dideliu kryžiumi ir kryželiais pagerbti nukankintieji kalėjime.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų