facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2013-04-26 23

Birutė Kazimiera Salatkienė: „Įvairiai buvo laidojama: mirusysis arba buvo dedamas į skobtinį karstą kaip į kokį luotą, arba vyniojamas į drobulę ir laidojamas į žemę arba deginamas, pelenai pilami į molinę urną, ji dedama į akmenų „dėžę“ ir užkasama. Kitais atvejais, laužo pelenai su kaulų liekanomis pilami į kapo duobę, mažą duobutę ar ant plokščio akmens.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė ir muziejininkė, Šiaulių universiteto docentė Birutė Kazimiera Salatkienė tęsia pasakojimą apie seniausius Šiaulių miesto teritorijoje esančius kapinynus – šįsyk apie krikščioniškus.
– Ar labai skiriasi krikščioniškų ir pagoniškų kapų įkapės?
A. Šapaitė: XV–XVI amžių įkapės jau pradeda skirtis nuo iki tol buvusiųjų. Visi papuošalai darosi vis smulkesni, nes, matyt, atsirado daugiau galimybių puoštis spalvomis, siuvinėjimais ir žmonės jau daug mažiau puošėsi metalo dirbiniais.
Pasikeitė segių tipai – vietoj pasaginių, lankinių atsirado plokštinių skardinių, o pasaginės sumažėjo. Įkapės jau ryškiai skirtis pradėjo nuo XIV amžiaus.
– O kada pradėta mirusiuosius laidoti karstuose
B. Salatkienė: Labai seniai. Įvairiai buvo laidojama: mirusysis arba buvo dedamas į skobtinį karstą kaip į kokį luotą, arba vyniojamas į drobulę ir laidojamas arba deginamas, pelenai pilami į molinę urną, ji dedama į akmenų „dėžę“ ir užkasama. Kitais atvejais, laužo pelenai su kaulų liekanomis pilami į kapo duobę, mažą duobutę ar ant plokščio akmens.
Medinis karstas toks, kokį įsivaizduojame – sukaltas iš lentų, pradėtas naudoti jau daug vėliau, nei tas laikotarpis, apie kurį kalbame. Tiesiog geležis dar buvo tokia brangi, kad geriau buvo iš jos pasidaryti peilį arba adatą negu kalti į karstą.
Palaidojimų su karstų liekanomis yra tekę rasti ir Lieporių kapinyne – ten yra keletas kapų, kur aiškios buvusios medinės konstrukcijos. Tačiau kokios jos buvo – dėžė, kaip mes įsivaizduojame, ar kitokios – sudėtinga pasakyti.
Žinoma, kad karstą galėjo atstoti laidotuvių drobulė: į ją suvyniodavo mirusįjį ir audinį susegdavo, kad neišsiskleistų, geležiniu smeigtuku. Tokių kapų Lieporiuose yra daugiausiai – po mirusiųjų nugaromis rasta smeigtukų, kurie akivaizdžiai atliko ne papuošalo, o kitą funkciją.
Tik kartu su krikščionybe į Lietuvą atėjo paprotys laidoti mirusįjį karste ir su tam tikromis įkapėmis – kryželiu, rožančiumi ir panašiai.
Netoli Šiaulių esama tokių viduramžių kapinynų, kur rasta panašių į dabartinius smeigtukų su apvaliomis galvutėmis skarelėms prie plaukų prismeigti, kad nenusmuktų ant kaktos, rožančių, galionų, sagų, dalmonų. Tai yra, su tais daiktais, kuriuos galima vadinti drabužių dalimi. Tačiau darbo įrankių, ginklų krikščioniško laikotarpio kapuose jau beveik visai neberandama.
– Ar iš tiesų žmonės buvo laidojami su žirgais?
B. Salatkienė: Visos įkapės skirstomos į keletą grupių. Viena grupė – drabužiai ir jų sudedamosios dalys, su kuriomis ir dabar yra laidojami žmonės. Antra grupė – tie dalykai, kurie nepriklauso prie drabužių: ginklai, papuošalai, geriamieji ragai, moliniai puodeliai. Manoma, kad geriamieji ragai buvo dedami ne tušti, o puodeliai, ko gero, – irgi su kažkokiomis maisto atsargomis.
Būta ir dar keistesnių įkapių – Lieporiuose vienai moteriškei į kapą nežinia kodėl įdėtas arklio dantis.
O dabar apie žirgus. Laidoti žirgus karių kapuose buvo įprasta daugelyje baltų genčių. Bet ne vienu laiku ir ne vienodu pavidalu. Žemaičiai dažnai laidodavo tik žirgo galvą, kojas ir kamanas, lietuviai – visą žirgą. Yra rastas ir tik žirgų kapų, be karių. Aukštaičių kapinynuose karių raitelių kapuose randama nepaprastai puošnių žirgų – su puikiomis sidabrinėmis kamanomis.
Tie žirgai kapuose buvo dalis įkapių: negi karys, raitelis pėsčias vaikščios dausose.
– Ar senieji kapai buvo orientuoti į pasaulio dalis?
B. Salatkienė: Be abejo. Archeologams visada privalu parašyti laidojimo kryptį. Jei parašoma, kad kapas orientuotas į šiaurės vakarus, vadinasi, mirusiojo galva nukreipta į šiaurės vakarus, o kojos priešinga kryptimi.
Žiemgaliai, pavyzdžiui, visą laiką laikėsi papročio vyrus ir moteris laidoti priešingomis kryptimis: jei vyras palaidotas viena kryptimi, tai moteris – būtinai priešinga. Kitos baltų gentys tokios ar kitokios griežtos laidojimo taisyklės nesilaikė: jei laidodavo žiemą, tai kapo kryptis būdavo vienokia, jei vasarą – kitokia. Matyt, irgi buvo atsižvelgiama ir į lytis, ir saulės padėtį, ir į kitokius dalykus.
Kadangi baltų pasaulėžiūra ir jų pasaulio modelis yra sudėtingas, turint omenyje pasaulio medį ir visokius kitokius kosmogoninius dalykus, tai kapo orientavimas tam tikra kryptimi, be abejo, turėjo prasmę, – tiek laiko, tiek erdvės požiūriu. Ir to orientavimo vienareikšmiškai paaiškinti neįmanoma, nes būta įvairių kultūrinių ir tikėjimų niuansų, kurie įvairiuose regionuose – visiškai skirtingi. Antra vertus, papročiai, apeigos ir jų sampratos laikui bėgant kinta, todėl aiškinant visada svarbu turėti galvoje konkrečią epochą ir arealą.
– Tai kokie tie krikščioniški kapai?
A. Šapaitė: Noriu pasakyti, kad krikščionybė archeologams yra labai nepatogi tuo, kad įkapių jau nebededama, o ir rožančiai, kryželiai kapuose būna sunykę. Todėl tuos kapus jau būna sudėtinga datuoti.
Pavyzdžiui, man truputį teko kasinėti prie Šiaulių katedros – nedaug tenai kapų atkasta. Manau, kad šventoriuje žmonės pradėti laidoti, kai buvo pastatyta dar pirmoji – medinė – bažnyčia, nes kapų yra ir po dabartinės katedros, ir po šventoriaus pamatais.
Prieš statant vyskupijos Pastoracijos centrą, mes ieškojome tų užlaidojimų pakraščio. Todėl, viename šurfe radusi žmogaus blauzdas, pažiūrėjau, kurioje vietoje kapai baigiasi, tik pažymėjome kapinių ribą.
Ir kapuose prie katedros aš jokių įkapių neradau. O tai yra ženklas, kad tuose kapuose palaidoti krikščionys.
– Vadinasi, kitos krikščioniškos kapinės, kurios dabar vadinamos senosiomis, Šiauliuose atsirado tik XIX amžiaus pradžioje?
A. Šapaitė: Šiauliuose yra dar viena sena palaidojimų vieta, kurią Balys Tarvydas tarpukaryje aptiko ir kur keletą kapų iškasė. Ji yra Vytauto ir P. Višinskio gatvių sankryžoje.
Tarpukaryje, kai ten nukasinėjo kalniuką keliui išlyginti, buvo atkasti keli kapai. B. Tarvydas, žinoma, viską apžiūrėjo – mirusiųjų kaulai karstuose, o iš įkapių rasti tik du bizantiški kryželiai.
Prieš kelerius metus, kai buvo ruošiamasi atnaujinti ir išplėsti universiteto biblioteką, jau Vytauto ir Vasario 16–osios gatvių sankryžoje buvo atliekami žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai. Jų tikslas buvo patikrinti, ar toje vietoje nėra kokio reikšmingo senamiesčio objekto.
Tačiau staiga ekskavatorius priešais vandentiekio bokštą. vidury gatvės. iš po asfalto iškabino kaušą kaulų. Juos pamatę, mes jau tvarkingai ėmėme tą vietą kasinėti.
Štai ten radome visai nežmoniškus palaidojimus. Vieną mirusįjį – per mažoje, per siauroje duobėje. Žmogus buvo tiesiog įmestas į penkiasdešimt kelių centimetrų ilgio ir pločio duobę su į viršų pakeltomis ir sulenktomis kojomis.
Ir tas mirusysis buvo be galvos. Kai surinkome iš duobės tą įmestą žmogų, po juo radome net tris kaukoles. Viena nuo kūno atskirta kaukolė buvo su savo vietoje esančiu apatiniu žandikauliu. Paprastai, kai kremzlės suyra, apatinis žandikaulis nuo kaukolės atsiskiria ir nukrenta. Vadinasi, jei žandikaulis nenukrito, tai galva buvo nukirsta arba dar gyvam, arba dar šviežiam lavonui.
Antropologai, ištyrę begalvio mirusiojo kaulus, nustatė, kad jie apie 50 metų vyro, o kaukolė su žandikauliu – apie 40 metų vyro. Todėl tikėtina, kad kaukolė su žandikauliu ir galėjo būti to nepagarbiai palaidoto begalvio vyro, o kitos dvi kaukolės – iš kitų suardytų kapų.
Kitame kape rastos moterys irgi buvo bet kaip sumestos viena ant kitos – sulenktais keliais.
Man pačiai tai buvo labai įdomu, todėl prikūriau visokių versijų, kas ir kaip galėtų būti, nes tuose kapuose jokių įkapių nebuvo, nebuvo jokio užsikabinimo išsiaiškinti, kieno tie kapai.
Tik tiek buvo aišku, kad jei jie rasti netoli nuo tarpukaryje B. Tarvydo atkastų kapų, tai vieni ir kiti kapai kažkaip susieti. Vadinasi, kapai, esantys prieš vandentiekio bokštą, visai galėjo būti B. Tarvydo tyrinėto kapinyno pakraštys, kur mirusieji buvo laidojami be jokių krikščioniškų apeigų.
Vėlyvuose palaidojimuose nėra visiška retenybė netvarkingi kapai: yra ir po kelis mirusius sulaidotus į vieną vietą, ir keistomis pozomis. Archeologai tokius palaidojimus sieja su neramiais laikais – marais, badais, karais, kai nebuvo nei laiko, nei energijos laidojimo apeigoms.
Kas tuose kapuose palaidoti, sudėtinga pasakyti. Vienintelis užsikabinimas yra tie B. Tarvydo rasti bizantiški kryželiai. Tai reikštų, kad galimi trys variantai: arba mirusieji buvo stačiatikiai, arba unitai, arba sentikiai.
Mūsų kraštuose anksčiausiai – apie XVI amžių – galėjo pasirodyti stačiatikiai, o unitai ir sentikiai – tik gerokai vėliau. Nors nė vienos galimybės neįmanoma atmesti.
Tai kodėl šiuose kapuose palaidotas žmogus su nukirsta galva, taip ir neišsiaiškinote?
A. Šapaitė: Galėtų būti kelios priežastys, kodėl tam vyrui nukirsta galva.
Viena, mano nuomone, galėtų būti minėti marai, apie kuriuos pasakojama įvairių legendų. Seniau žmonės taip bijojo maro epidemijų, kad prisigalvodavo visokių būdų, kaip ją nugalėti.
Vienas iš jų buvo paplitęs visoje Europoje: nuo maro mirusio žmogaus kapą naktį niekam nematant atkasti, nukirsti mirusiojo galvą ir ją padėti atgal į kapą taip, kad numirėlis jos rankomis nepasiektų. Tada kapą vėl užkasti.
Tačiau šiuo atveju, mano nuomone, toks paaiškinimas nelabai tinka, nes palaidojimas yra kitoks nei marų epidemijų laikų.
Kitas variantas – smurtas, karai. Galėjo būti, kad vyrui galva nukirsta mūšyje. Bet ir ši versija mažai įtikinama, nes vyras buvo apie 50 metų, pagyvenęs, ne kario amžiaus. Nors, žinoma, visai negalima atmesti galimybės, kad ir jis galėjo kariauti.
Kadangi nebuvo jokio užsikabinimo tiems kapams datuoti, tai aš, kartu su kaulu iš Vaisių gatvės kapinyno, ir šio begalvio kulną atidaviau radiokarboniniams tyrimams. Tačiau iš tokių vėlyvų palaidojimų kaulų radiokarboninis tyrimas nustatė labai „plačią“ datą – nuo XIV amžiaus iki 1630 metų. O tuo laikotarpiu Šiaulių krašte karinių konfliktų nebuvo labai daug, nors būta ir karų, ir vietinių konfliktų. Taigi galėjo būti vyrui nukirsta galva ir kovose.
Trečia versija man atrodo įtikinamiausia – kad tai nubaustas mirties bausme žmogus. Kadangi yra išverstos to laikotarpio Žagarės ir Biržų teismų knygos, skaičiau jas, kad sužinočiau, už ką anais laikais bausdavo nukirsdinimu.
XVII amžiuje tokių mirties bausmių buvo ne itin dažnai, bet buvo – už bažnyčios padegimą, už neskaistybę, už žmogžudystę. Biržų teismų knygoje yra aprašyta, kaip turgaus aikštėje statydavo pakylą ir budelis viešai nuteistuosius ketvirčiuodavo, kirsdavo galvas.
O Šiauliuose tuo metu budelis tikrai buvo: Žagarės teismo knygoje yra parašyta, kaip moteriškė, kuri nepripažino savo kaltės, buvo nusiųsta pas Šiaulių budelį tortūroms – kankinimams.
Ir dar šią mano versiją patvirtina tas faktas, jog begalvis mirusysis buvo palaidotas kapinyno pakraštyje (jei centrine kapinių dalimi laikysime P. Višinskio ir Vytauto gatvių sankryžą), o mirties bausme nubaustus žmones laidodavo kaip ir savižudžius – už kapinių tvoros.

2013-04-26 12

Archeologė Audronė Šapaitė: „Nėra visiška retenybė netvarkingi kapai: yra ir po kelis mirusius sulaidotus į vieną vietą, ir keistomis pozomis. Archeologai tokius palaidojimus sieja su neramiais laikais – marais, badais, karais, kai nebuvo nei laiko, nei energijos laidojimo apeigoms.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-04-26 13

2013-04-26 14

Pasikeitė segių tipai – vietoj pasaginių, lankinių atsirado plokštinių skardinių, o pasaginės sumažėjo.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų