„Vienintelis dalykas, kurį tikrai galiu pasakyti apie protėvių pomirtinio gyvenimo supratimą, kad savaime peršasi tokia išvada: jei jie dėdavo į kapus darbo įrankius, ginklus, tai vadinasi, tikėjo, kad po mirties aname pasaulyje reikės jų, kad anapus gyvenimas tęsis ir jiems ten reikės ir žemę dirbti, ir kariauti', - teigia archeologė Audronė Šapaitė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė ir muziejininkė, Šiaulių universiteto docentė Birutė Kazimiera Salatkienė tęsia pasakojimą apie senuosius kapinynus dabartinių Šiaulių teritorijoje.
- O pilkapynų Šiaulių miesto teritorijoje yra rasta?
B. Salatkienė: Galiu papasakoti tik apie Šiaulių regione mano tyrinėtą Kalnelių kapinyną prie Kužių, kitoje pusėje plento, visai šalia geležinkelio. Jis buvo kasinėtas 1982 metais, kai ten žmonės rado įvairių senų daiktų. Tai buvo mano pirmas savarankiškas kasinėjimas ir aš labai tuo didžiuojuosi, nes ten yra įdomių dalykų.
Pirmas įdomus dalykas, kad pagal laikotarpį (o tai yra II-IV amžius) ten turėtų būti pilkapynas.
O tas Kalnelių kapinynas yra buvusių senųjų kapinaičių kalvelėje, kurioje būta daug akmenų vainikų. Tačiau tie vainikai kaip kokie narveliai, kaip korys prijungti vienas prie kito, o nėra taip kaip tikrame pilkapyne atskirų pilkapių su savo akmenų vainikais šalia vienas kito. Kalneliuose taip nebūta – visi kapai taip sudėlioti tarsi tai būtų kapinynas su plokštiniais kapais, apjuostais akmenų vainikais.
Šitas paprotys iš to paties laikotarpio labai gerai žinomas pajūrio zonoje, kur tokie kapinynai labai dideli ir labai gerai ištyrinėti. Todėl čia reikia prisiminti dar vieną archeologų nustatytą reiškinį, kad pirmaisiais amžiais po Kristaus žmonės migravo iš vakarinių pajūrio regionų į mūsų kraštą.
Todėl lygiai taip pat, kaip ir kolegė Audronė, kuri mano, kad Vaisių gatvėje nebūta pilkapių, o tiesiog kapinynas, aš manau, kad tas Kalnelių, arba Kužių, kapinynas gali būti kokios nors grupės tų migrantų paliktas iš gimtinės atsinešto kapų su akmenų vainikais papročio reliktas.
Aš negalėčiau 100 procentų teigti, nes tai tik hipotezė, dėl kurios savo laiku ginčijausi su archeologu Adolfu Tautavičiumi. Jis sakė: jei tai pilkapių zona ir pilkapių laikas, tai nėra ko čia daugiau išsigalvoti. Tačiau aš patyliukais iki pat šios dienos manau, kad vis dėlto tai nėra tikras pilkapynas.
Radinių iš II-IV amžiaus Kalnelių kapinyno nėra gausu: kirviai, smeigtukai, apyrankės.
Jie neišsiskiria, nėra ypatingi – būdingi visai šitai vakarinei Lietuvos teritorijai radiniai.
Gaila, kad visa Kalnelių kapinyno teritorija yra sunaikinta: kalnelis nukastas, pristatyta gamybinių pastatų, nutiestas kelias. Todėl negalėsime patikrinti šitos hipotezės.
- Pagal chronologiją koks po Vaisių gatvės yra seniausias kapinynas dabartinių Šiaulių teritorijoje?
B. Salatkienė: Pagal chronologiją antrasis stambus ir gerai ištyrinėtas kapinynas dabartinių Šiaulių miesto teritorijoje yra Lieporiuose.
Lieporių kapinynas datuojamas IV-VIII amžiumi, kadangi kapinyno vėlyviausi radiniai siejami su VIII amžiaus pabaiga – IX amžiaus pradžia. Nes pavyzdžiui, pasaginės segės adata, kurią ten radome, liudija, kad ten ir IX amžiaus pradžioje gyventa.
Jis yra iš to laikotarpio, kai pilkapių pylimo paprotys visoje teritorijoje išeina iš mados ir pereinama prie įkasimo į žemę, vadinamųjų plokštinių kapų. Jei žiūrėsime pagal geležies amžiaus periodizaciją, tai senasis geležies amžius, kuris baigiasi IV amžiumi, dar yra laikomas pilkapių laikotarpiu. Ir bent jau mūsų visa teritorija įeina į šiaurės Lietuvos ir pietų Latvijos pilkapių kultūros teritoriją, iš kurios žemaičiai, žiemgaliai, sėliai vėliau išsivystė.
Taigi nuo IV amžiaus pabaigos pereinama jau prie plokštinių kapų, o Lieporiuose ir yra užfiksuotas tas naujosios laidosenos paprotys, kai jau pilkapių nėra, o tik tikras plokštinis kapinynas.
Kapinyną atrado 1983 metais Juozas Katkus, dabartinių Lieporių gyventojas, kuris atnešė į muziejų lygintuvo dėžutėn susidėjęs 14 radinių. Ten buvo jo rasti darže papuošalai ir ginklai.
Šis kapinynas jau gerai ištyrinėtas per trejus metus. Tyrinėjome jį ir dviese su dabartine Lietuvos edukologijos universiteto profesore Ilona Vaškevičiūte, todėl apie tai paskelbta keletas straipsnių.
Lieporių kapinyne yra apie dvidešimt moterų, penki vaikų ir apie 40 vyrų kapų, o kiti ten yra taip suardyti, kad negalima nustatyti - kieno jie.
Šiek tiek apie laidoseną, nes kuriozų Lieporių kapinyne būta. Nežymus tas kalnelis, ant kurio kapinynas buvo įrengtas. Dabar ten Karaliaučiaus gatvė, žmonių sodybos ir arai, bet vis tiek šioks toks kalniukas yra išlikęs.
Ir įsivaizduojate, kokio ten gylio duobės? Nežinau, kokio gylio kapų duobės Vaisių gatvės kapinyne, bet Lieporiuose giliausia duobė - 80 centimetrų, kur palaidotas viršaitis, o buvo ir tokių kur net dvidešimties centimetrų nesiekė - tik penkiolika.
Negalima sakyti, kad tose duobėse griaučiai išsilaikė puikiausiai, bet jie matyti ir visos įkapės savo vietose, nors kartais ir giliau palaidota, ir kapas tarsi geriau išsilaikęs, o iš dvimetrinio vyro likęs tik vienas dantis ir įkapės.
Lieporiuose buvo ir taip: atkasi ir matai žmogaus griaučius tarsi vaiduoklį, bet paimti jų negalima, nes ten tik šviesesnė žemė. Labai įvairiai išsilaikę palaikai.
Iš visų kaukolių ir iš visų dantų, kurie ten buvo rasti, nė vieno nebuvo su skylute – jokio karieso.
- Tačiau tikriausiai radote ir išskirtinių kapų?
B. Salatkienė: Vyriausias žmogus iš palaidotųjų buvo 56 metų (padarėme antropologinius tyrimus), o daugiausia palaidotos moterys, mirusios gimdymų metu nuo 20 iki maždaug 35 metų amžiaus, ir vyrai, žuvę karuose arba muštynėse.
Iš visų 95 kapų savo puošnumu ir savo įkapėmis išsiskiria trys: vyro, moters ir vaiko.
Moters kapą atrado I. Vaškevičiūtė 1991 metais. Jis ypatingas tuo, kad palaidota moteris buvo ypač išpuošta gausiais metalo papuošalais: odinė kepuraitė su metalo kabučiais ir grandinėlėmis, žiedas, yla, rankogalinės apyrankės, prabangus krūtinės papuošalas -15 centimetrų ilgio smeigtukų pora, sujungta grandinėlėmis.
Tokios puošnios apyrankės ir tokia žalvarinių papuošalų gausa rodo, kad mirusioji galėjo būti marti, paimta iš netolimo žiemgalių regiono (Žiemgala prasideda tuoj už Meškuičių), nes žemaičių moterų kapai (Lieporiuose - vis dėlto žemaičių kapinynas) nepasižymi tokia gausa įkapių. Moterų kapuose randama tai kokia apyrankėlė, tai smeigtukų pora, o kartais ir vienas kitas žiedelis.
Vyro kapas. Jame palaidotąjį pavadinome viršaičiu, nes jo įkapių ginkluotė tikrai išsiskiria: kovos kirvis, dvi ietys, vienašmenis kalavijas (tai visiška retenybė – Lieporiuose rasti tik du kalavijai), kovos peilis, prie kairės kojos prisegtas pentinas, du geriamieji ragai, sidabrinė segė.
Tokių vyrų kapų daugiau Lieporiuose nėra.
O vaikutis – tai penkerių metų mergytė, palaidota su moteriškų papuošalų komplektu: antkaklyte, apyrankėmis, žiedeliais ir smeigtukais su grandinėlėmis.
Paprastai su vaikais nesiceremonydavo: nulauždavo pusę didelės antkaklės ar apyrankės – ir jau ta pusė vaikiškas papuošalas. Ir apskritai vaikų kapai įkapėmis neišsiskiria.
O čia specialiai vaikui padarytas labai prabangus papuošalų komplektas. Matyt, ta mergytė irgi buvo aukštos kilmės, todėl jos kapelis emociškai labai paveikus: mažylytis vaikelis palydėtas tarsi būtų ori dama.
- Gal įmanoma ir apibūdinti, kokie tuomet buvo laidojimo ritualai?
B. Salatkienė: Manau, kad šiame kapinyne atradau ir apeigų atlikimo vietas su židiniais ir stulpavietėmis.
Tačiau noriu pabrėžti, kad mes, archeologai, labiau pažįstame įkapes ir tą patį mirusįjį, negu kad dvasinės kultūros reiškinį – laidosenos ritualą, mirties, pomirtinio gyvenimo ir visą kitą to laiko žmonių sampratą.
Kai mes pasakojame apie kapinynus, tai pasakojame apie gyvuosius, kurie savo mirusiuosius puošė, guldė į kapą, o kokie ten buvo ritualai ir visa kita, paprastai, trumpai išaiškinti negalime.
Bet faktas toks: Lieporių kapinynas ypatingas tuo, kad jo viduryje išliko laidojimo apeigų ir mirusiųjų minėjimo apeigų vieta – 70 stulpaviečių ir daugiau kaip 70 ugniaviečių. Ugnies deginimas laidojimo apeigose išliko iki mūsų dienų, ugniaviečių esama daugumoje senųjų kapinynų. O kas buvo tų septyniasdešimties stulpų viršūnėse – nebesužinosime, galima tik spėlioti. Gal kartais mūsų koplytstulpiai, dar XIX amžiuje stovėję žemaičių kapinėse, yra tų tolimų ritualų reliktas.
A. Šapaitė: Mes, archeologai, darome išvadas iš tų daiktų, kuriuos kapuose randame. Gal tos išvados teisingos, gal ne. Tačiau vienintelis dalykas, kurį tikrai galiu pasakyti apie protėvių pomirtinio gyvenimo supratimą, kad savaime peršasi tokia išvada: jei jie dėdavo į kapus darbo įrankius, ginklus, tai vadinasi, tikėjo, kad po mirties aname pasaulyje reikės jų, kad anapus gyvenimas tęsis ir jiems ten reikės ir žemę dirbti, ir kariauti.
O kitas Šiaulių kapinynas...
B. Salatkienė: Kitas Šiaulių miesto kapinynas – Aleksandrijoje, kuris dar žinomas Lepšių pavadinimu. Šito kapinyno labai liūdna istorija.
Apie 1937-1938 metus Šiaulių miesto valdyba sugalvojo, kad senosios miesto kapinės yra pilnos ir pradėjo ieškoti joms kitos vietos. Ta vieta buvo parinkta Aleksandrijoje, Lepšių kaime. Ir ten jau buldozeriais pradėta pasirinkta vieta lyginti, kad būtų lengviau pradėti laidoti. Belyginant ir aptikta, kad ten senas kapinynas.
Radiniais ir kapinynu susidomėjo tuomet vienintelis kompetentingas žmogus Šiauliuose - mokytojas Balys Tarvydas, kuris darbavosi ir „Aušros“ muziejuje.
Todėl „Aušros“ muziejuje yra radinių iš Lepšių, bet ne kasinėjimo medžiaga.
Kai aš B. Tarvydo paklausiau, kur Lepšių ataskaita, jis atsakė, kad tokios medžiagos nėra, nes vaikščiojęs paskui buldozerį ir rankiojęs daiktus. O kai kuriuos net ne pats surinko - tie žmonės, kurie ten buvo paskirti tvarkyti būsimos kapinių teritorijos, ką radę dėdavo į maišiukus.
B. Tarvydas neturėjo galimybės Lepšiuose nei fotografuoti, nei braižyti, o juolab kasinėti.
Pagal surinktus daiktus sprendžiant (nes mes nė vieno tų kapų nematėme) Lepšių kapinynas yra iš XIV-XV amžių.
Su kuo su kokia gyvenviete jis galėtų būti siejamas? Tai yra, kur gyveno tie žmonės, kurie buvo palaidoti Lepšiuose?
Čia archeologams kyla mintis apie Salduvės piliakalnį, kuris galėjo būti rezidencinis kokio nors Šiaulių žemės kunigaikščio. Be abejo, šalia turėjo būta ir gyvenvietė, ir didelis būrys aptarnaujančių žmonių, kurie turėjo maitinti pilėnus.
Pasirašyti po tuo negalėčiau, bet Lepšių kapinynas gali būti siejamas su Salduvės piliakalniu, nes arčiau kapinyno gyvenviečių galėjo ir nebūti.
O liūdnas Lepšių kapinyno likimas archeologams neleidžia plačiau kalbėti apie tą istorinį kontekstą, kuriame jis atsirado. Tačiau faktas tas - kažkur prie kapinyno buvo gyvenama vieta.
- Ko gero, tai paskutinis Šiaulių kapinynas, nes tuo metu čia jau buvo krikščioniškos kapinės?
B. Salatkienė: Nieko panašaus - yra Gluosnių gatvės kapinynas, kuris buvo atrastas apie 1954-1955 metus.
Julius Naudužas, jaunas archeologas, „Aušros“ muziejaus direktorius, vėlų rudenį tą kapinyną kasinėjo. Kapinynas yra ištyrinėtas, pas mus yra jo fotografinė, ikonografinė medžiaga, brėžiniai.
Gluosnių gatvės kapinyne nedaug kapų rasta - iki dešimties. Tačiau įdomiausia, kokie tie radiniai. Tai keletu amžių vėlyvesnis kapinynas – datuojamas XV-XVI amžiais. Iš ko žinome, kad tai XVI amžius? O todėl, kad ten yra keletas palaidojimų, kuriuose moterys buvo papuoštos iš monetų padarytais vėriniais. Nors monetos panaudotos ne kaip pinigai, o kaip papuošalai, bet jos yra su datomis – XVI amžiaus pirmosios pusės.
Anot vyskupo Motiejaus Valančiaus, Šiaulių parapija įsteigta ir pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1445 metais – vadinasi, XV amžiaus viduryje. O čia, kapinyne, XVI amžiaus pirmoji pusė, bet palaidojimai, sprendžiant pagal įkapes, yra visiškai pagoniški.
Aplink pirmąją medinę Šiaulių bažnyčią, be abejo, kaip ir visur šventoriuje, tuo metu jau buvo kapinės (kolegė Audronė jas kasinėjo, o ir aš tuos kapus mačiau). Tačiau faktas – tuo pačiu metu už mažiau nei kilometro Gluosnių gatvėje vis dar veikė kapinės, kur buvo laidojama pagal senuosius papročius.
Todėl nereikia įsivaizduoti, kad žemaičių krikštas yra aktas, po kurio paskelbimo iš karto visi tapo krikščionimis ir pradėjo laidoti pagal krikščioniškus papročius. Tai nebuvo toks lengvas procesas. Esu skaičiusi net tokią M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“ ištarmę, kad kai prasidėjo reformacija XVI amžiaus pirmojoje pusėje, tai žemaičiai, nesupratę, kodėl vieni kunigai su kitais ginčijasi, vėl užsikūrė laužus savo senosiose šventvietėse ir grįžo į senuosius tikėjimus.
Turint omeny, kad vyskupas buvo katalikas iki širdies gelmių, todėl neįmanoma, kad jis būtų sau leidęs laisvamaniškai samprotauti šia tema.
Aš tą Gluosnių kapinyną ir laikau reliktu arba opozicija bažnyčiai ir krikščioniškiems papročiams. Nesakau, kad tai buvo kova, nesakau, kad tai buvo susidūrimas - tai tiesiog buvo senųjų papročių laikymasis, nes viena ar net dvi žmonių kartos turi išmirti, kol naujieji papročiai įsitvirtina.
Kapinynų - Vaisių ir Gluosnių gatvių, Lepšių ir Lieporių bei keleto kitų – gausa rodo, kad tarpuose tarp jų turėjo gyventi žmonės, būti gyvenvietės. Tačiau dabar iš po miesto pamatų mes jų nebegalime ištraukti tokiu pavidalu, kokiu jos buvo. Todėl dabar kapinynai rodo apskritai šios vietovės gyvybingumą, nes kapinės visada rodo ne mirtį, o gyvenimą: kuo didesnės kapinės, tuo šalia jų gyvenimas aukščiau fontanu mušė.
(Bus daugiau.)

Antkaklės.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Archeologė Birutė Salatkienė: „Kapinės visada rodo ne mirtį, o gyvenimą: kuo didesnės kapinės, tuo šalia jų gyvenimas aukščiau fontanu mušė.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Turtingos žiemgalių marčios įkapės. Lieporių kapinynas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Apyrankė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Smeigtukas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Plačiaašmenis kirvis iš Lepšių kapinyno.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.