V. Dambrauskas: „Fotografija nėra pagrindinis mano darbas – aš dėstau universitete, dirbu „Aušros“ muziejuje dizaineriu ir iš to gyvenu. Fotografija yra mano hobis.“

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Jau kelerius metus šiaulietis Vilmantas Dambrauskas fotografuoja kolegas menininkus ir yra surengęs jų portretų parodą, tačiau savęs ne tik fotomenininku, bet ir fotografu nevadina. Nenori jis nei ko savo darbais stebinti, nei su kuo konkuruoti, nei kažko įrodinėti – tiesiog toks esąs jo poreikis.
„Fotografija nėra pagrindinis mano darbas – aš dėstau universitete, dirbu „Aušros“ muziejuje dizaineriu ir iš to gyvenu. Fotografija yra mano hobis, - sako V. Dambrauskas ir čia pat prisipažįsta: - Nors nežinau, kas daugiau vietos užima viduje. Atrodo, kuo toliau, tuo daugiau užima fotografija.“
- Sakoma, kad portretas – sunkiausias žanras...
- Negalvojau apie sunkumus.
Tiesiog seniai brendo noras nufotografuoti žmones, kurie Šiauliuose gyvena, dirba, kuria. Tai jau kaip ir įvykę – yra ciklas, padaryta nemažai portretų. Toli gražu ne visų. Norisi padaryti vis daugiau ir daugiau, bet kai kurių nufotografuoti nespėju, kai kurie išeina Anapilin, kai kurie...
Yra labai daug tokių, kuriuos norėtųsi nufotografuoti, nors vargu ar būtų įmanoma visų jų portretus sudėti į vieną ciklą, į vieną parodą.
Juk yra daug žmonių, kurie man svarbūs dėl to, kaip jie gyvena, kuria, galų gale - kaip vaikus augina. Todėl aš ir kviečiu juos pas save į studiją ir dirbu. Tas darbas man yra daugiau nei vien portretas – žiūriu į nuotraukas ir matau žmogų, su kuriuo sėdėjome studijoje, gėrėme kavą. Šie žmonės man daug ką reiškia.
Mane apskritai veikia portreto magija – senų (mano mokytojų) žmonių veidai ir veidai jaunų, kurie ką tik pradeda savo gyvenimo kelią. Jie visi, pas mane atėję, (gal tai skamba juokingai) suvienodėja, tampa vieno laivo bendrakeleiviais. Ir tai labai veikia, nes jei fotografuojant nugara man nešlapia, tai niekis, o ne fotosesija. Gal per daug giliai įlendu į tą fotografiją...
Todėl dabar vienas ciklas yra pristabdytas, nes pajutau, kad jis man per daug kainuoja.
- Jūs turite omenyje...
- ... tą ciklą, kurio pavadinimas po tos parodos Baltarusijoje - „Mano miesto portretai“. Miestas man ne pastatai, ne gatvės, o žmonės, kurie kuria miestą.
Kitą ciklą vadinu sąlyginai „Balti“ - tai portretai mano mokytojų, kurie nebūtinai mane mokė, bet ir tie, iš kurių aš pats mokiausi, kurie man buvo pavyzdys savo požiūriu į kūrybą, į gyvenimą. Kadangi ten vien vyrai, jie man imponuoja savo garbės, kuri dabar nevertinama, bet man yra labai svarbi, suvokimu.
Aš pajutau, kad būtent šis ciklas man labai daug kainuoja – jo negaliu daryti šalia kito, kuris man buvo pagrindinis.
- Cikle „Mano miesto portretai“ – daug labai žinomų šiauliečių veidų ir daug jaunų merginų.
- Būtent, nes miestas yra gyvas procesas – vieni išeina, kiti ateina. Toks amžinas ratas.
O merginos... Neslėpsiu – myliu moteris, labai gerbiu jas, žaviuosi ir vis susižaviu. Todėl jų portretai yra cikle - juk jie visą vyrų išmintį, raukšles, pasiekimus sutaurina, sušviežina. Tai, kas per daug išmintinga, per daug gilu, per daug amžina, atsveria.
Merginos cikle atsiranda avansu. Kita vertus, tos jaunos moterys - studentės, jaunos menininkės, kurios galbūt dar kažko pasieks, o kai kurios jau ir pasiekusios, nemažai parodų surengusios. Todėl, manyčiau, jų portretai labai organiškai įsilieja į ciklą, kuriame meno žmonės, kūrėjai.
- Fotosesijos – imlus darbas?
- Man labai imlus, nors visos fotosesijos netrunka ilgiau dviejų valandų.
Nors aš ir nedarau taip, kaip kiti – į erdvę nenešu jokio daikto, o kaip tik viską išnešu. Todėl studijoje dabar liko tik grindys ir sienos.
Manau, kad žmogus, atėjęs į tą indą, į tą erdvę, į tą studiją, ją turi užpildyti viskuo: iš jo turi atsirasti ir interjero detalės, ir begalė daiktų, simbolių...
Jei aš to nesugebu padaryti, vadinasi, nepatempiu, nesugebu kažko padaryti, nes noriu, kad nebūtų nieko kompozicijoje – tik žmogus.
Nors dabar visais atžvilgiais esu truputėlį ramesnis, kai padariau tam tikrą repeticiją - parodą Baltarusijoje. Garbiųjų šiauliečių pavardės liko šiapus sienos ir Gardine buvo parodytos tik jų fotografijos.
Dėl to man buvo truputį ir smalsu, ir baugu - kaip jos bus įvertintos. Ir pasirodė, kad labai gerai: parodos lankytojai ne taip, kaip pas mus Lietuvoje įeina-išeina, - jie ėjo tiesiai prie manęs ir sakė savo nuomonę. Teigiamą. Aš nemėgstu atidarymų – pabėgu, ir ten stovėjau tokiam kambarėly, kur durys neužsidarė nuo norinčių pasikalbėti žiūrovų.
Ši paroda mane nuramino – vadinasi, vien fotografija daug ką reiškia, ne vien žinomų žmonių veidai.
Matote, aš nesu fotografas, esu dizaineris. Dabar man siūlo stoti į Fotografijos sąjungą, bet greičiausiai nestosiu. Nors labai gerbiu fotografus ir fotografiją, bet noriu pasilikti sau tokią prabangą – nebūti lyginamas kaip fotografas. Nors ne – niekus čia šneku... Tiesiog noriu daryti tai, ką darau, ir nenoriu konkuruoti, stebinti, niekam nieko įrodinėti.
Net dukrai, kuri nėra mano fanė. Ji sako, kad kitų fotografų nuotraukos įdomesnės – su tema. O aš kaip tik nenoriu tų temų. Būna, kad ir manęs ateinantieji klausia – o kokia bus tema. Iš pradžių dėl to nustebdavau, o dabar atsakau: jokios - tu ateini ir visas tas temas užpildysi gestu, piršto palenkimu, kuris kalbės labiau nei krūva daiktų, drabužių.
Dabar dėstau fotografiją studentams, todėl turiu žinoti, kuo gyvena pasaulinė fotografija. Ir labai džiaugiuosi, kad įvairiuose pasaulio kampeliuose yra žmonių, kurie labai panašiai dirba, nesivaiko glamūro. Pavyzdžiui, vienas prancūzas irgi fotografuoja savo rato žmones. Ir su kokia meile juos fotografuoja. Žiūriu į jo darbus ir suprantu, kad jis yra sielos brolis ir kad gera, kai toks esi ne vienas.
- Tai kiek suteikiate laisvės fotografuojamiems žmonėms?
- Visišką laisvę – aš su kamera esu tik stebėtojas. Mes kalbame, geriame kavą, o paskui tik sakau: padirbėsime. Ir žmogus pradeda dirbti, o aš jį stebiu ir fotografuoju. Nors žmogų stebiu ir per pokalbį tuo pačiu metu mėgaudamasis tuo, ką girdžiu.
Yra dar vienas svarbus dalykas – kaip „limpa“ šviesa prie žmogaus, nes šviesa ne visus myli. Man tai buvo atradimas: apšvietinėk, kaip tik nori, bet žmogus visiškai nekalba. Tada ir supratau, kad yra dar šviesos magija, kad yra dar kažkas nesuvaldyto, nesuvokto.
Fotosesijos metu žmonėms sakau: nevaidinkit, to nereikia. Ypač kai fotografuoju aktorius: kai tik blykstė suveikia, žiūri – o personažai tik keičiasi, keičiasi. Prašau tada: nebevaidink, man reikia tavęs. Bet aktoriai nebemoka būti savimi, jie užmiršo, kokie yra iš tikrųjų. Tenka labai ilgai – valandų valandas – su jais kalbėti, kad nustotų vaidinę.
Nors reikia pripažinti, kad jie kaitaliodami tas savo emocijas atrodo labai gerai. Juk jie - profesionalai. Su jais gera dirbti, bet vis tiek bandau pagauti juos - ne personažus.
Kuo galiu džiaugtis, tai tuo, kad studijoje žmonės atsiveria. Kai kurie, pamatę savo portretus, patys nustemba: negaliu patikėti, kad buvau tau atsivėręs, vaiku virtęs. Ir man tai labai džiugu.
Ir gaila, kad parodose būna tik kiekvieno žmogaus vienas portretas, nors turėtų būti bent dešimt, kad būtų matyti, kaip kinta emocijos, atsiskleidžia niuansai.
- Tai pasiimate dalį fotografuojamųjų sielos?
- Dalį savęs jie palieka. Tai suprantu, kai po fotosesijos studijoje sėdžiu vienas smilkalui rūkstant - mėgstu taip pailsėti, nes būnu ir fiziškai pavargęs. Tada ir jaučiu, kad visi čia paliko dalelę savęs.
Nuo to studijoje, toje patalpoje, man vis geriau ir jaukiau - žmonės čia gerus dalykus palieka.
- Fotografuojate tik studijoje ir jūsų nuotraukos nespalvotos. Negi jums užtenka tik baltos ir juodos spalvų atspalvių?
- Manau, kad užtenka. Atvirai kalbant, tai mano minusas – aš spalvų nesuvaldau. Nors patinka, kad spalvos fotografuojant išeina netikros. Ir nereikia to tikrumo, nes jei nori jo, tai tiesiog sėdėk ir žiūrėk į tikras spalvas.
Jei kada pavyks spalvas suvaldyti, fotografuosiu ir spalvotai. Nors ir dabar yra spalvotų mano fotografijų, bet jos daugiau buitinės, iš parodų atidarymų.
O fotografuoju tik studijoje, nes gėlytes, bitutes, žiogelius, besidriekiančius voratinklius ar merginą, būtinai įmestą į ežerą, man visiškai neįdomu fotografuoti.
Kita vertus, gamtos vaizdus fotografuoti sudėtinga. Tam, kad, pavyzdžiui, būtų nufotografuotas kalnas, reikia vieną dieną skirti jam apžiūrėti, stebėti, kada ir kaip ant jo krenta šviesa, kokie šešėliai, ir tik kitą dieną tam tikru laiku turi dvi minutes jam nufotografuoti, nes trečią minutę viskas jau bus pasikeitę. Tokį gamtos fotografą aš gerbiu, o ne tuos, kurie pleškina, pleškina ir pasirašo „toksai fotografas“.
(Bus daugiau.)

Rolandas Parafinavičius.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Viktorija Čmilytė.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Fitodizainerė Vilma Busilaitė.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.