2013-07-19 22

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja V. Ulinskytė-Balzienė: „Visai Lietuvai ir pirmiausia Šiauliams pasisekė, kad būtent čia buvo toks aktyvus, iniciatyvus, savo pomėgiams ir savo darbui atsidavęs žmogus kaip Antanas Dilys, kuris visą gyvenimą paskyrė mūsų miestui.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė pasakoja, kaip daugiau nei prieš keturis dešimtmečius Šiauliuose buvo įkurtas Fotografijos muziejus.
- Ne atsitiktinumas, kad būtent mūsų buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje Fotografijos muziejus. Visai Lietuvai ir pirmiausia Šiauliams pasisekė, kad būtent čia buvo toks aktyvus, iniciatyvus, savo pomėgiams ir savo darbui atsidavęs žmogus kaip Antanas Dilys, kuris visą gyvenimą paskyrė mūsų miestui.
Ir Fotografijos muziejaus atsiradimas yra siejamas su šia asmenybe, nes jis buvo tas variklis, tas žmogus, kuris uždegė idėja, kad Šiauliuose reikia būtent tokio muziejaus ir, sėkmingai subūręs bendraminčių, bičiulių ir šiaip palaikytojų komandą, įgyvendino šią svajonę.
- Dviračių, Televizorių visuomeniniai muziejai buvo įkurti Šiauliuose, nes čia buvo didžiulės dviračių ir televizorių gamyklos. O kokį, sakykim, materialų pagrindą turėjo fotografija?
- Kokį pagrindą? Milžinišką entuziazmą ir, be abejo, Fotografijos meno draugijos bei fotografų bendruomenės palaikymą. Be to palaikymo turbūt būtų buvę sunku kažką padaryti.
Žinoma, finansinio pagrindo Fotografijos muziejus neturėjo, tačiau čia vėl viską lėmė A. Dilio asmenybė, jo, kaip organizatoriaus, gabumai, talentas lėmė tai, kad muziejaus idėja buvo realizuota.
- Kada ir kaip Fotografijos muziejus buvo įkurtas?
- Oficiali muziejaus įkūrimo data yra laikoma 1973 metų gegužės 25 diena, kai „Aušros“ muziejaus Aušros alėjos rūmuose laikinai prisiglaudęs Fotografijos muziejus atidarė pirmąją ekspoziciją.
Tačiau iš tiesų pati idėja kurti Fotografijos muziejų atsirado daug anksčiau.
Kiek pavyko sužinoti, idėja viešai buvo išsakyta 1967 metais. Fotografijos muziejaus ištakomis būtų galima laikyti Šiaulių fotoklubą, į kurį šiauliečius fotografus subūrė A. Dilys. Šiame klube prasidėjo organizuota miesto fotografų veikla, pradėtos rengti parodos.
Ir, kaip A. Dilys pasakojo, klube pradėjo savaime kauptis įvairios medžiagos – fotografijų, spaudinių, leidinių. Be to, visi klubo nariai kaupė įvairią fototechniką ir kitą medžiagą, nes tai buvo jų aistra ir kiekviena smulkmena jiems buvo svarbi.
Vis besikaupianti medžiaga ir padiktavo fotoklubui mintį, kad būtų galima visa tai parodyti visuomenei, kad tai gali tapti pagrindu rimtam muziejui.
Būtent fotoklubo viename iš renginių A. Dilio išsakyta mintis, kad reikia kurti muziejų, buvo labai entuziastingai palaikyta. Tame renginyje dalyvavo ir žurnalistas Sigitas Krivickas, ir fotomenininkas Povilas Karpavičius.
A. Dilys nutarė, kad šią idėją reikia kuo plačiau viešinti. Taip ir buvo daroma – muziejaus archyve turime A. Dilio parengtų laiškų, kurie buvo siuntinėjami ir po Lietuvą, ir Tarybų Sąjungą, ir net užsienio lietuviams. Ryšiai buvo glaudūs ir su visos tuometinės Tarybų Sąjungos, Rytų ir Vakarų Europos šalių fotografais, fotografijos muziejais. Visur buvo skelbiama, kad kuriamas muziejus. Tokiu būdu buvo kaupiami eksponatai pradinei kolekcijai bei buvo kuriamas tikras ažiotažas.
Dabar iš laiko perspektyvos viskas atrodo gana paprasta. 1973 metais miesto vykdomojo komiteto sprendimu muziejui buvo paskirtos vienos patalpos, paskui – kitos, jau Vilniaus gatvėje 140, kur dabar ir yra įsikūręs Fotografijos muziejus.
O muziejus tampa tikru muziejumi, kai turi savo patalpas, nors, aišku, svarbi ir ekspozicija. Bet vis tiek svarbiau – turėti ne laikiną, o nuolatinį prieglobstį.
Kodėl buvo paskirtas būtent tas pastatas, dabar sunku atsakyti. Gal todėl, kad iš tų patalpų buvo iškeltas projektuotojų biuras į naują Projektavimo institutą.
Nors šiandien viskas atrodo, kaip minėjau, paprasta, bet matyt, vis dėlto reikėjo nemažai pastangų, kad tokie sprendimai – suteikti patalpas, kurti muziejų – būtų padaryti. Be abejo, ir be miesto valdžios palaikymo, supratimo bei geranoriškumo muziejus negalėjo atsirasti.
Kadangi dažnai bendraujame su A. Diliu (susitikome ir per neseniai švęstą muziejaus įkūrimo 40-metį), mes, muziejininkai, jo klausiame, kokie buvo tie nematomi keliai, kad muziejus atsirastų, kokių gudrybių teko imtis. Tačiau tų paslapčių A. Dilys kol kas neišduoda.
- Kiek ir kokių iš pradžių buvo Fotografijos muziejuje eksponatų?
- Mes kaip tik dabar dirbame su pirmaisiais muziejaus aktais, nes ruošiame naują ekspoziciją po muziejaus remonto. Bandome po krislą viską surinkti apie muziejaus įkūrimą ir dar kartą patikrinti, ar ko nors esminio nepraleidome.
Taigi pirmieji eksponatai buvo ir paties A. Dilio sukaupta kolekcija. Kadangi jis dirbo ELTA fotokorespondentu, tai jam teko daug važinėti į atokiausius kampelius fotografuoti ir iš tų kelionių vis kažką parsivežti – tai kokį seną fotoaparatą, tai dar kokį kitą su fotografija susijusį daiktą. Taigi A. Dilys sugretino savo darbą su pomėgiu.
Muziejaus pagrindą sudarė ir kitų žmonių, kurie muziejaus idėją palaikė ir buvo greta, surinkti daiktai. Tarp muziejui dovanojusiųjų pirmuosius eksponatus yra šiauliečiai fotomenininkai Algirdas Musneckis, Černiauskas, Gedminas. Yra ir senųjų fotografų dovanotų eksponatų – Daubaro, Paukščio, P. Karpavičiaus. Ir iš užsienio buvo siunčiama. Dovanodavo fotomenininkai ne tik senuosius fotoaparatus, bet ir kitą nebenaudojamą techniką.
Aišku, tai nebuvo dideli kiekiai, nes muziejaus įkūrimo momentu, kiek galima spręsti iš dokumentų, buvo apie penkis šimtus eksponatų: fotoaparatų, kitos fototechnikos, nuotraukų, negatyvų.
Eksponatų kaupimui atsiliepė lėšų trūkumas, nes teko tenkintis daugiausia tik dovanojamais daiktais. Fototechniką kartais reikėdavo ir pirkti, tad su lėšų stygiumi tuo metu teko taikstytis.
Tačiau iš principo tai buvo tie eksponatai, kurie ir dabar yra mūsų pagrindiniai komplektuojami dalykai: fotoaparatai, didintuvai ir įvairiausi priedai, visa laboratorinė įranga, negatyvai, fotografijos, spaudiniai, dokumentai, asmeniniai daiktai, apdovanojimai, ženkleliai, atminimo medaliai.
Buvo norėta kaupti ir kino techniką – net toks skyrius buvo numatytas muziejaus planuose. Bet ar tiesiog nesusidarė reikiamas eksponatų kiekis, ar tiesiog nebepajėgė sukaupti didesnės kino technikos kolekcijos – tik vienas kitas daiktas.
Dabar jau esame tam tikrą kino technikos kolekciją sukaupę - atgaivinome idėją sukurti kino technikos rinkinį.
- Kada Fotografijos muziejus iš visuomeninio tapo „Aušros“ muziejaus padaliniu?
- Visuomeninis jis buvo tik trejus metus. 1976 metais Fotografijos muziejus buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Iš dalies, galima sakyti, jis perduotas buvo į profesionalų rankas. Nors pagal A. Dilio parengtą programą, koks turėtų būti šis muziejus, kokia turėtų būti jo veikla, galima tik stebėtis, kaip viskas buvo profesionaliai numatyta ir apgalvota.
Turint omeny, koks yra kruopštus žmogus A. Dilys, nėra abejonės, kad rengdamas šią programą jis konsultavosi su muziejininkais, profesionalais.
O tai, kad 1976 metais Fotografijos muziejus tapo institucijos, kuri turi tikrą bazę ir valstybinį finansavimą, struktūros dalimi, padėjo pagrindus tam, kad muziejus tapo toks, koks yra dabar.
(Bus tęsinys.)

Fotografas Antanas Kazimieras Dilys
Gimė 1932 m. sausio 1 d. Storiuose, Anykščių valsčiuje. Iki 1963 m. dirbo Anykščiuose. Nuo 1963 m. Lietuvos telegramų agentūros ELTA fotokorespondentas.
1966 m. Šiauliuose jo pastangomis įkurtas fotoklubas. 1973 m. įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių fotografijos muziejų, kuris 1976 m. prijungtas prie „Aušros“ muziejaus, pirmasis Fotografijos muziejaus vadovas. Surengė kelias mokslines-praktines konferencijas. Pirmųjų Lietuvoje filokartijos istorijos konferencijų „Lietuviškų atvirukų ištakos“ (2000), „Lietuviškų atvirukų paveldas ir jų klasifikavimas“ (2001) organizatorius. 2000 m. su sūnumi Raimondu Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanojo daugiau kaip 60 tūkst. atvirukų kolekciją, 2005 m. muziejui perdavė 45 tūkst. negatyvų.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys (1997), bronzos medalis ir per 15 kitų apdovanojimų, Pelikso Bugailiškio premija už filokartijos paveldo puoselėjimą ir filantropinę veiklą (2004), Šiaulių kultūros ir meno premija (2006).
Svarbiausi darbai: serijos „Kultūros veikėjų portretai“, „Kryžių kalnas“, „Ugniagesiai“.
Surengė tarprespublikines fotografijos parodas „Gintaro kraštas“ (1971, 1977), „Kolegos“ (1981, 1986), „Amžininko portretas“ (1981), „Dviratis – sportas, sveikata, transportas“ (1986); personalines parodas Fotografijos muziejuje (1987, 1992, 1997), Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje (2012).

2013-07-19 10

Pirmosios Fotografijos muziejaus ekspozicijos fragmentas. Pirmoji Fotografijos muziejaus ekspozicija atsidarė Šiaulių „Aušros“ muziejaus Aušros al. rūmuose (dabar - Edukacijos centras) 1973 m. gegužės 25 d. Nuotrauka: Stanislovas Žvirgždas.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

2013-07-19 35

Pirmosios respublikinės fotografijų parodos atidarymas. A. K. Dilys (kairėje) ir Algirdas Musneckis. Nuotrauka: A. K. Dilys, Šiauliai, 1970 m.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

2013-07-19 04

Fotofestivalis. Iš kairės: Zinaida Gaurilčikienė, Alvydas Šedžius, St. Verkulis, žurnalo „Sovetskoje foto“ redaktorė Olga Suslova, Antanas Sutkus ir A. Dilys. Nuotrauka: A. K. Dilys, Šiauliai, 01977-12-23. F-FN8236.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

2013-07-19 03

Fotografijos muziejaus atidarymo dieną: kairėje – A. K. Dilys, greta marijampolietis pedagogas, fotografijos istorijos rinkėjas Viktoras Gulmanas. Nuotrauka: A. K. Dilys, Šiauliai, 1973-05-25.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Į viršų