A. Kulikauskas: „Man vis norėjosi palikti atminimą, kad vėliau žmonės galėtų pamatyti, kaip viskas buvo, o galų gale ir pačiam įdomu po kiek laiko tai prisiminti.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Algirdas Kulikauskas, Šiauliuose gerai žinomas Atgimimo laikotarpio veikėjas, Sąjūdžio mieste kūrėjas, Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, yra nufilmavęs daug įvairių politinių, kultūrinių miestui ir Lietuvai svarbių įvykių, dalį sukurtų videofilmų padovanojęs Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai.
Susidomėjo A. Kulikauskas fotografija ir kinematografija prieš šešis dešimtmečius, tad jo archyvuose – kelių kūrybinių laikotarpių medžiaga.
- 1952 metais man mokantis vidurinėje mokykloje piešimą dėstė nuostabus mokytojas Gerardas Bagdonavičius, kurį vadinome ne pavarde, o Pendzeliuku, Kliaksu. Ir taip jau atsitiko, kad man teko šio mokytojo namuose praleisti vos ne visą parą – prižiūrėti jo sergančią mamą. Matyt, dėl šios priežasties G. Bagdonavičius manimi susidomėjo ir pasiūlė išmokyti fotografuoti bei pasidaryti fotoaparatą. Aparatą padarėme – be linzių, tik su įkaitinta adata išdurta skylute, ir žinoma, juo pafotografavau.
Kitais metais aš įstojau į Šiaulių pedagoginę mokyklą, kurioje ir vėl Pendzeliukas dėstė piešimą, ir iš pirmos stipendijos nusipirkau tikrą fotoaparatą - „Liubitelj“. Tada pradėjau jau savarankiškai fotografuoti.
Paskui mane pakvietė platusis pasaulis ir jau 1960 metais įsigijau kino kamerą. Kodėl? Gal todėl, kad kino kameros didesnės galimybės, juk fotografijoje kiek besistengsi atrasti trečiąjį matmenį, gilumą, bet vis tiek negali neperteikti net judesio.
O buvo įdomių dalykų, kuriuos norėjosi užfiksuoti ir Vorkutoje, ir Šiauliuose.
- Ką fotografavote ir filmavote Vorkutoje?
- Būtent ten atsirado troškulys filmuoti, nors jau turėjau fotoaparatą. O Vorkutoje atsidūriau nestandartiškai: vienus ten vežė, o paskui Nikitos Chruščiovo atšilimo laikotarpiu ten jau ir patys žmonės važiavo, nes Užpoliarėje buvo taikomas 1,5-2 koeficientų darbo užmokestis.
Mano tėvas, aštuoniolika metų išdirbęs mokytoju Šiaulių mokytojų seminarijoje-pedagoginėje mokykloje, neteko darbo ir po metų nedarbo su mama, mano sese ir dviem broliais išvyko į Vorkutą, kur buvo išvežta jo brolio šeima. Tai buvo tam tikra emigracija, kaip ir dabar, tik į kitą pusę.
Ir aš, kai baigiau Klaipėdos jūrininkų mokyklą ir negavau leidimo kaip laivo kapitono padėjėjas išeiti į jūrą, nes giminės buvo pernelyg plačiai išsibarstę po pasaulį, išvažiavau į Vorkutą pas tėvus ir pasijutau geriau nei Šiauliuose – pinigai jau buvo rimti, už juos buvo galima pailsėti Pietų kurortuose, pavažinėti turistiniais maršrutais.
Aš ir pavažinėjau po įvairias vietas, ir labai panorau visa tai užfiksuoti. Tai ir įsigijau kino kamerą. Iš to laikotarpio nedaug išliko fotografijų ir filmo juostų, bet kas išliko, panaudojau filmui „Sodas, kuris nederėjo“ apie mano tėvą, šeimą.
Gana daug fotografavau Vorkutos šachtas, jose dirbusius žmones, bet daug medžiagos sunyko, ypač skaidrių. Šiemet, kai ėmiau rengti medžiagą Sąjūdžio parodai, taip norėjosi joje parodyti tuos žmones, tai, kaip jie ten gyveno, bet pamačiau, kad labai daug kas išbluko. Tik kokia laimė, kad dabar yra puikios technikos, kuria buvo galima bent dalį tos medžiagos atgaivinti – padėjo fotomenininkas A. Musneckas, kuris netingi pasikrapštyti su tuo, ko praktiškai jau nebėra.
Gal spalvos ne visai tikros išėjo, bet vis tiek galima jau įsivaizduoti, kaip tie mediniai namai šachtose atrodė, kokia ta medžio spalva, tas medžio purumas...
- O kada grįžote į Lietuvą?
- Sunku pasakyti, nes ir gyvendamas Vorkutoje mokiausi Šiaulių muzikos technikume, Buivydiškių technikume – važinėdavau čia į sesijas. Taip įgijau ichtiologo specialybę prie turimų pedagogo, šturmano, chorvedžio, o jau vėliau Šiaulių pedagoginiame institute – pradinių klasių mokytojo.
Man norėjosi į kokią specialybę įkibti, bet... vis negaudavai tokio darbo, kuris mane tenkintų. Paskui įgijau specialybę, kurios nesimokiau, - su tėvu pradėjau važinėti vargonų taisyti, pianinų derinti. Iki šiol pianinus ir derinu, remontuoju, nes Lietuvoje jau 25 metai, kai niekas naujų neperka.
Tačiau iš šio laikotarpio bažnyčių fotografijų praktiškai nėra – tik keletas, nes geriau buvo nepykinti meškos, idant neatsitiktų tragedijos.
O štai dirbant žuvininku man buvo įdomu stebėti poledinę žūklę: vasarą visi žino, kaip tinklą užmesti, bet kaip tai padaryti po ledu... Tai nufilmavau filmuką „Poledinė žūklė“. Kitas filmukas vadinosi „Žuvų veisimas ir auginimas“, yra ir trečias - apie vasaros žvejybą. Man vis norėjosi palikti atminimą, kad vėliau žmonės galėtų pamatyti, kaip viskas buvo, o galų gale ir pačiam įdomu po kiek laiko tai prisiminti.
Tik anais laikais buvo sunkus darbas daryti filmus: pats filmą ryškini, pats montuoji, klijuoji, o pasižiūri – kažkokia šiukšlė ėmė ir visą filmą subraižė. Bet tie filmukai, kurie išliko, šiandien įdomūs pažiūrėti.
Iš ano laikotarpio didelių savo fotoparodų neprisimenu – eksponuodavau po kelias dešimtis per metus padarytų nuotraukų, kokios šventės proga sukabindavau. Žmonės jas apžiūrėdavo ir likdavo patenkinti. Daug tokių parodų buvo, bet nei aš, nei kas kitas jų neskaičiavo. Yra likusių nuotraukų – pageltusių šiek tiek, ant įvairių kartonų priklijuotų...
Tačiau tuo laikotarpiu man buvo svarbu kinas, kinas kinas... Filmukų buvo sukurta tada įvairių. Ir šeimyninių, kurie pirmiausia buvo skirti sau, bet kodėl jų neparodyti ir šeimyninių filmų festivaliuose?
Netrūko ir kitokių mėgėjų kino festivalių. Ir labai naudingų, nes kai padarai filmą, neturi jo su kuo palyginti, o festivalyje pamatęs kitokių supranti, kad galima daryti ir truputį kitaip – pataisyti, sutrumpinti, pailginti. Be to, atsiranda potencialas kitam darbui – jau žinai, kaip kitą daryti. Labai įdomu tose mūsų šventėse būdavo ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti.
Buvau keletą metų Lietuvos kino mėgėjų Šiaulių skyriaus pirmininku, todėl teko už mėgėjišką kiną ir pakovoti, nes atėjusieji į valdžią negražiai elgėsi: suteikė patalpas pagal panaudos sutartį, o už žemę, ant kurios tos patalpos, mums teko mokėti. Tas organizacinis darbas – tai, ką mažiausiai norisi prisiminti. Nors džiaugiuosi, kad pavyko išsilaikyti, kol atėjo Viktoras Gundajevas. Jis viską užsivertė ant savo sprando ir tokią šaunią veiklą išvystė: įkūrė Kino klubą, muziejų, kino filmų peržiūras rengia.
- Ar labai intensyvus buvo Atgimimo laikotarpis?
- Gerai, kad 1990 metais Kanadoje man padovanojo videokamerą ir nuo tada aš jos neišleidžiu iš rankų. Vėliau jau kitą įsigijau, nes anos kaip ir nebeliko, ir ta antroji baigėsi, reikėtų naujos.
Taip, buvau Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininku, Sąjūdžio tarybos nariu, o prieš tai nemažai metų dirbau kultūrinį darbą, tada reikėjo ir renginius organizuoti, ir juos fotografuoti, ir filmuoti.
Todėl ir Atgimimui prasidėjus pradėjau jau to laikotarpio renginius fiksuoti – tik jau renginius, kurie turėjo ne pramoginę, o visai kitokią prasmę – dvasinio atgimimo. Ir iš karto tuos mitingus, eisenas ir t. t. filmuodamas susidurdavau su vos ne atviru priešiškumu, klausimais: kieno užsakymu dirbi – KGB? O juk norėjosi įamžinti tai, ko anksčiau nebuvo. Ką reiškė vien matyti žmones, einančius paskui Trispalvę. Labai norėjosi nufilmuoti, nes supratau, kad tai ilgai nesitęs, kad antros tokios progos neturėsiu.
Gaila, kaip dabar pagalvoju, kad buvo labai daug renginių, kuriuose nedalyvavau – visur nesuspėdavau, o ir ne visada kino juostų turėdavau. Nors suprasdavau, kad rimtas renginys, bet į jį neidavau, jei neturėdavau juostos. Man jau buvo svarbiausia filmuoti: jei negaliu užfiksuoti, tai kas iš mano dalyvavimo. Gal tai jau buvo iškreiptas požiūris.
Kiek iš to laikotarpio yra medžiagos? P. Višinskio viešajai bibliotekai esu perdavęs apie 70 filmukų. Bet medžiagos turiu labai daug – ir apie Sąjūdį kaip organizaciją, ir apie Šiaulių tremtinių chorą, ir to choro pirmąsias išvykas į Lietuvos miestelius, kur visos salės verkė, ir apie žuvusiųjų partizanų užkasimo vietas.
Prisimenu, kaip Radviliškyje Viktoras Šniuolis ieškojo savo artimųjų palaikų ir rado juos užbetonuotame šulinyje, o aš visą rastų penkių mirusiųjų palaikų iškasimo procesą filmavau. Daug ką nufilmavau, o nufilmavęs viską dėdavau į lentyną, o kai dabar reikia ką nors parodyti iš ten ir išsitraukiu, nes filmuodavau ištisai, po kelias valandas neišjungdavau kameros.
- Ką dabar filmuojate?
- Dabar viena iš didžiausių mano temų – emigracija į Vakarus. Taip jau atsitiko, kad dukra su šeima įsikūrė Anglijoje ir tenka ją lankyti. Todėl labai norėjosi parvežti iš ten filmuotos medžiagos, kad žinotumėte, ponai, ką čia bandote smerkti ar girti.
O iš to atsirado ir kitos temos - sakysim, Šventojo Kazimiero bažnyčia Londone. Man dar pavyko nufilmuoti senąją kartą – žmones, kurie buvo mažiukai, kai jų tėvai statė tą bažnyčią. Kai senoji karta ten ėmė tirpti, jau buvo manyta, kad ši bažnyčia išnyks, kaip ir kitos. O čia plūstelėjo jaunimas iš Lietuvos, bažnyčia prisipildė. Bet atvažiavo nauji klebonai su nauja tvarka – bažnyčioje trejos mišios: ankstų rytą angliškai, vidurdienį – lietuviškai, vakare - jaunimui su dainomis. Bažnyčia užsipildė, bet senoji karta į ją nebeateina – ji pasijuto kaip išduota.
Turiu daug filmuotos medžiagos ir dar daugiau idėjų, kokius filmus dar norėčiau padaryti.

2008 metų rugpjūčio 31 diena.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.'

Buvęs partizanas, dimisijos majoras, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius V. Šniuolis.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.

Kai Valdas Adamkus dar nebuvo Prezidentas.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.