A. Grigalaitis: „Manau, kad ateitį turės tiktai tie žmonės, tie menininkai, kurie sugeba suprasti situaciją, o ne ją kartoti, tiražuoti, kaip diktuoja aplinka.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietis medijų menininkas ir edukacinių projektų kūrėjas Andrius Grigalaitis tęsia pasakojimą apie medijų alchemiją.
- Ar teoriniai dalykai neatgraso nuo kūrybos?
- Iš principo taip. Manau, kad studijų programos yra taip sudaromos, jog pirmieji studijų metai prablaivintų, kad studentai suprastų, jog jų padaryti atradimai buvo padaryti prieš daugelį metų daug paprastesnėmis priemonėmis, sunkesnėmis sąlygomis.
Tai būdavo nuolatinis mūsų diskusijų objektas, kad stodamas į studijas žinojai, kas yra geras meno kūrinys, o kuo toliau mokaisi, tuo visi žinojimai, visi atsakymai dingsta. Tai, manau, yra natūralu, nes daug žmonių, kurie, mano manymu, kažką mene supranta, irgi labai viskuo abejoja. Nėra tokio dalyko, kaip objektyvi tiesa, teisingas požiūris, egzistuoja tik požiūrio taškas.
Ir dėl to kartais pasidarydavo daug sunkiau kurti. Kai tu nieko nežinai ir padarai, sakykim, mažą efektėlį, jautiesi puikiai, bet kai žinai, jog tai meno istorijos kontekste yra tik šiukšlė, jog kitą dieną niekas nepastebės – visai kas kita. Teorijos, istorijos žinojimas įpareigoja.
Aišku, gali būti vienas iš tų žmonių, kurie užsidaro nuo informacijos. Bet ką tada jie gali daryti? Infantilų meną, skirtą sau ir draugams, kad tame siaurame ratelyje galvotum, kad tai yra vertybė. O dažniausiai tai nėra vertybė.
Apskritai sukurti ką nors vertinga ypač šiomis dienomis be teorijos supratimo ir kritiško įsivertinimo visiškai neįmanoma.
- Kada prasidėjo jūsų sąmoninga kūryba – dar studijų metais ar vėliau, kai viskas susigulėjo?
- Nemanau, kad jie man išvis susigulėjo – aš dar kasdien keliu klausimą, kas yra kūryba. Pavyzdžiui, kodėl mano pirmieji fotografijos darbai atrodo geresni už vėlesnius darbus?
Aš technologiškai galiu pasakyti, kas yra geras kūrinys. Bet juk daug ką darai ne dėl materialinės naudos, nes gyveni tokioje aplinkoje, kur šio meno neparduosi. Todėl, aišku, tampi laisvas daryti tai, kas tau apskritai įdomu, nes kam daryti tai, ko nenori, jei už tai net negausi honoraro.
Gerai žinau, kaip padaryti puikų portretą, puikią žmogaus silueto nuotrauką. Bet tai man visai neįdomu. Man dabar yra įdomu gilinimasis į teorijos, mąstymo vingrybes, tam tikrą situacijų, garsų, vaizdų kolekcionavimą ir bandymą visa tai panaudoti būtent per mąstymo teoriją. Nes kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad labai dažnai materiali kūrinio išraiška tampa net nereikalinga – yra tik tam tikras rudimentas. Juk jei gali tą patį dalyką padaryti sugeneravęs tik idėją, tai nebėra tikslo ją įkūnyti.
Man atrodo, užtenka idėjos ir galimybės ją išreikšti per kultūrinio, pavyzdžiui, projekto parengimą, per tam tikrą diskusiją (aš dabar dalyvauju Kultūros ministerijos kūrybinių partnerysčių projekte), per idėjos generavimą tiesiog klasėje. Iš esmės tu matai, kad kai tos idėjos nematerializuoji, tu tampi laisvas ją interpretuoti, nes vienoje klasėje ar vienoje aplinkoje gali tą idėją suprantamai pateikti per fotografinę iliustraciją, kitoje – per kiną, trečioje - per teoriją ar per sakykim holivudinį kino juokelį.
Nes medija juk iš principo yra pranešimas – tu turi konstruoti pranešimą, kuris aktualus tau, aktualus kitiems ir tai yra svarbiausia. O kad padarytum aktualų pranešimą, ypač mūsų dienomis, nėra kito pasirinkimo kaip tik didžiąją laiko dalį skirti apmąstymams, skaitymui, informacijos analizei, susitikimams su įdomiais žmonėmis.
Sakykim, labai norėjau dalyvauti Leonido Donskio ir Zygmunto Baumano diskusijoje, kad galėčiau suvokti, kur išvis eina pasaulis, nes manau, kad ateitį turės tiktai tie žmonės, tie menininkai, kurie sugeba suprasti situaciją, o ne ją kartoti, tiražuoti, kaip diktuoja aplinka. Ir kaip dauguma žmonių tai daro – jie pasiima įvaizdžias, aktualias, madingas problemas, bet jie nėra kūrėjai. Jie yra tiesiog kaip „Pink Floyd“ klipe vaikštantys plaktukai, kurie kala vis tą patį, nes aplinka tai padiktavo.
Bet priėmus ir stengiantis išlaikyti iššūkį būti laisvam, nėra paprasta, nes tikrai lengva pasiduoti aplinkos spaudimui ir tapti dar vienu plaktuku.
- Tačiau juk kūrėjai kažkaip savo kūrybą pateikia ar bent pateikdavo – paveikslais, natomis, knygomis. Negi neturite kokio materialaus archyvo?
- Kažkoks chaosas yra, nes vienaip ar kitaip dalies kūrinių išraiška yra materiali. Tas materialumas labai dažnai gali pavirsti į formalų grynai biurokratinį dokumentą, kaip ataskaita apie įgyvendintos edukacinės priemonės rezultatus. Dalis idėjų ir liks tokia forma, kuri gal vėl bus panaudota edukacinių programų kūrimui, analizei, tobulinimui. Dalis kūrinių – fotografijos, filmai ir tam tikri garsiniai dalykai.
Beje, prieš kelerius metus dalyvavau Vilniaus dailės akademijos galerijoje vykusioje paskaitoje, kur Ramutė Rachlevičiūtė pasakojo, kaip menininkai turi daryti karjerą ir pasidalijo vienu pastebėjimu: talentingiausi žmonės palieka tik chaosą, ne archyvą, o yra ir priešinga grupė žmonių, kurie viską susideda į lentynėles, chronologiškai viską surašo, bet kai pažiūri, ką jie ten archyvavo, pasirodo, kad dėl daug ko ten ir nebuvo verta tvarkyti.
Aš nebandau savęs tapatinti su R. Rachlevičiūtės įvardytais talentais, tiesiog pripažįstu, kad pas mane yra chaosas. Kai prireikia ką susirasti ir pradedu to ieškoti terabaituose informacijos, būna, jog išvis nieko nerandu arba randu po dvejų metų.
Žiauru sakyti, bet dabar geriausiais informacijos saugotojais tampa interneto svetainės, socialiniai tinklai, „YouTube.“ Iš ten tai ką įkėlei (bent jau tikėkimės) niekas nedingsta. Tačiau yra dalis kūrinių, kurių vis tiek nekeli į socialinius tinklus – jie skirti mažesnei auditorijai, kitokiam vartojimui. Tikrai gaila, kad būtent tokie kūriniai pradingsta – pažįstu kolegų menininkų, kuriems pusė archyvo dingo sugedus atminties laikymo įrenginiui.
- O kas vis dėlto yra jūsų atminties laikymo įrenginyje?
- Fotografijos, filmai, kurių visų ir pavadinimų neprisimenu. Dalis tų filmų yra absoliučiai eksperimentiniai, daryti grynam vizualiam-garsiniam malonumui. Tiesiog labai dažnai juos kuriu tik tam, kad kurčiau, atsiribočiau nuo stereotipų, kurie darytų įtaką vienaip ar kitaip.
Turiu medžiagos, kurią, manau, yra prasminga net ir sutvarkyti. Tai jaunų menininkų interviu, kūrybos pristatymai. Manau, tai yra naudinga, nes gyvename tokioje aplinkoje, kurioje jauniems menininkams labai svarbu būti matomiems – gyventi iš kūrybos ir su kūryba, o ne dieną dirbti vieną darbą, o vakare sėsti kurti, nes taip dingsta profesionalumas.
Turiu krūvą garso įrašų, nes labai mėgstu keliauti su ausinėmis ir reguliuodamas mikrofono jautrumą, kad įsirašyčiau įvairiausius garsus. Tai labai keistas jausmas: neturėti daikto, bet turėti daugybę keistų garsų, kurie natūraliai kada nors virs filmo ar interviu dalimi.
Yra pačių įvairiausių formų. Ir tekstinių idėjų. Nors aš jaučiu spragą savo išsilavinime, arba tiesiog taip žmogaus smegenys sukonstruotos, arba aš taip teisinuosi, bet žmonės, kurie dirba su vaizdu, prasčiau tvarkosi su tekstu.
Bet kuo toliau, tuo labiau aš įsitikinu, kad viena iš švariausių nuo materialių objektų kūrybos forma yra būtent tekstas. Nes tekstu gali žongliruoti kaip spalvomis, kurti įtampą neturėdamas nei kameros, nei aktoriaus, nes į tekstą gali sudėti tiek daug ir nematerialaus – nekalbu apie intelektualines pastangas.
Apskritai tekstą laikau viena iš intelektualiausių kūrybos rūšių. Pamažu ir bandau kažką šioje srityje daryti. Nežinau, gal tai ir liks mano kompiuteryje, bet matau prasmę į tai gilintis, nes iš esmės iš teksto gauname daug informacijos, kuri mus pakeičia.
Ko gero, daug žmonių pastebi, kad kai gauni vizualios informacijos, pavyzdžiui, iš televizijos, ji labai greitai kažkur prapuola. Perskaityta informacija vis tiek išlieka atmintyje, nes tam, kad parašytum idėją, turi ją struktūruoti (tai jau yra darbas), o struktūruotą idėją yra žymiai paprasčiau priimti.

Kadrai iš A. Grigalaičio archyvo.2a bcd