facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

05-08-2015 07

Gaisrai prie stoties.
Iliustracijos iš Petro KAMINSKO kolekcijos

Vilius PURONAS
Dizaineris
Dabar belieka spėlioti, kur stovėjo tie namai, savo liepsnose sudeginę klykiančius iš skausmo žmones.

Mistinis komentaras apie „Saulės miesto“ statybvietę.
Sovietmetyje toje vietoje gyvavo Tarpmiestinė autobusų stotis, todėl astralinėms jėgoms ten reikštis buvo neparanku. Mistinę paslaugą atliko 2006 metų gruodyje pradėję žūti žmonės prekybos centro „Saulės miestas“ statyboje. Besikeikiant montuotojų meistrui, atrodo, buvo ištarta lemtinga frazė, kuri suaktyvino anapusinę tikrovę, todėl netrukus į statomą prekybinę salę su visu keltuvu įkrito statybininkas ir žuvo. Po kiek laiko – į lifto šachtą įkrito kitas statybininkas, tarp vamzdžių pralėkęs keturis aukštus, rūsyje užsimušė. Po poros savaičių mirė kažkoks pirkėjas, besibaigiant parduotuvės darbui, susmukęs ties durimis...
Rašau su ironija? Nepatinka? Skaitykite be jos, tačiau žuvusių žmonių neprikelsite. Miesto spauda rašė, kad pastato statybininkai po trijų darbininkų mirčių pasikvietė kunigą ir pašventino statybvietę...

Šiauliai pergyveno siaubingus momentus
(iš V. Cimkausko 1915 metų rusų spaudos kolekcijos)
Ir nespėjo į miestą įžengti vokiečių daliniai, kai mieste pliūptelėjo stiprus gaisras. Kaip pasakoja matę, gaisras prasidėjo nuo šieno, sukrauto prie stoties. Vokiečiai aiškino gyventojams, kad gaisras trukdė žygiui ir todėl jie nėra gaisro kaltininkai. Kai kurie nurodė Šimšės chuliganus, kuriems gaisras, kilęs tarpuvaldyje, buvo puiki grobimų priežastis.
Nuo šieno gaisras greitai persimetė į Stoties ir Pirties gatves. Vokiečiai įžengė miestan pačioje gaisro kulminacijoje ir tuojau puolė jį gesinti. Ypač intensyviai jie triūsė prie Krasko namo. Jie bandė sulaikyti ugnį, bet pastangos jiems nepavyko ir ugnies stichija ėmė ryti žmonių gėrybes. Tą minutę visus apėmė neviltis. Niekas negalvojo apie gaisro gesinimą, visi puolė gelbėti savo skurdų skarbą. Daržuosna metė ryšulius, lovas, baldus, bet viską apgaubdavo ugnis ir žmonių pastangos pražūdavo ugnies jūroje. Daugelis moterų pasigedo savo vaikų. Jų ieškodamos jos puldavo į ugnį.
Pirties gatvėje Kantoro name sudegė žydė Machet su dukterimi. Kai tik prasidėjo mieste gaisras, Machet puolė į savo butą. Bet kai ji išpuolė laukan, Kantoro namas visas buvo ugnyje. Machet visų maldavo gelbėti jo žmoną ir dukrą. Jis puolė į ugnį. Su apdegusia barzda, su liepsnojančiais rūbais jis antrąkart puolė degančiam naman, ir jį antrą kartą ištraukė iš ugnies ramindami, kad o žmona ir duktė išsigelbėjo. Kai ugnies stichija aprimo, po apdegusiais rąstais rado suanglėjusius žmonos ir dukros lavonus.
Purvinojoje (dab. P. Cvirkos) gatvėje užsidegė prieglauda, kurioje glaudėsi daugiau, kaip dvidešimt luošių (invalidų). Minia puolė juos gelbėti, rizikuodama savo gyvybėmis, drąsuoliai išnešė kelis luošius jau liepsnojančiais rūbais. Kai kuriuos invalidus nuleido kopėčiomis iš antro aukšto.
O tuo pat metu vokiečiai atidarę artilerijos ugnį į mūsų dalinius įsikūrusius Šiauliuose, „Gubernijoje“, Grafo Zubovo dvare. Artilerijos dvikova virš degančio miesto truko trisdešimt šešias valandas. Minia visai neteko nuovokos, kas vyksta mieste ir virš jo. Gyventojai neviltyje puolė į bažnyčią, ją apsupo ir ėmė melstis. Gatvės savaime kažkaip ištuštėjo, namai liepsnojo ir sudegė, likę nesaugomi. Apie bažnyčią tiek susikaupė žmonių, kad neliko vietos šventoriuje. Maldininkai, suklupę ant kelių, apsupo tvorą ir visi meldėsi. Ne dėl savo turto, ne dėl gaisrų pabaigos, o dėl pasaulio išgelbėjimo.
Kai tik rusai atsitraukė iš grafo valdomo „Gubernijos“ priemiesčio, vokiečių daliniai tirštai užplūdo Šiaulius. Kai kur baigė degti rąstai. Po susirangiusios skardos ir akmens krūvomis smilko šiauliečių skarbas, dvokė degėsiais, degintomis plunksnomis. Moterys ir vaikai sėdėjo ant savo skurdžių ryšuliukų, verkė, aplink save nieko nematydami.
Vokiečiai puolė į nenukentėjusią miesto dalį ir išplėšė fabrikus ir krautuves Choronžickio, Nevėžskio, Kleino, Šapiro, Keselio, Levitano, Kagano, Goco, Iserliso ir kitų. Čiupo viską, kas patiko po ranka: tabaką, kavą, kakavą, saldainius, mieles, drobę, netgi kvepalus.
xxx
Sugriautame mieste po pergyvento juodo siaubo, kelioms dienoms įsivyravo tyla. Likę gyventojai truputį aptvarkė save ir savo būstus ir telaukė savo išvadavimo iš vokiečių nelaisvės. Pabūklų kanonada nutolo Mintaujos linkui, bet po to grįžo atgal ir ėmė ristis link Šiaulių. Vis arčiau ir arčiau. Išsivadavimo viltis vis stiprėjo, apimdama net pesimistus. Ir štai atėjo paskutinė vokiečių karaliavimo diena. Vokiečiai skubiai pražygiavo per miestą ir puolė plentu link Bubių.
Paskui juos į miestą atvyko rusai: „Ačiū Dievui!.. Nelaisvė pasibaigė.“ Tuo pat metu netikėtai užsidegė kapinių sinagoga, kurioje nieko nebuvo. Ugnis greitai persimetė į kaimyninius namus ir per kelias valandas sudegė apie penkiasdešimt namų. Gaisro priežasties niekas nežino...

Uraganinė vokiečių ugnis.
(Suvoikinas. „Reč“ 1916-06-29)
Nuo Bubių link miesto privažiavęs šarvuotas automobilis paleido į išlikusį miestą apie penkiasdešimt sviedinių. Tie sviediniai sugriovė kelius namus ir kelis sužalojo. Žuvo kareivis Talmud toros kieme, kazokas gatvėje ir Rubinšteino tarnaitė.
Sekančią dieną vokiečiai pritraukė sunkiąją artileriją ir atidarė uraganinę ugnį į išlikusius namus. Nuo trenksmo plyšinėjo ausų plėvelės ir žmonės visam laikui netekdavo klausos. Išlikusiuose namuose buvo sunešti kituose dvejuose gaisruose išlikę padegėlių daiktai ir, tarp kitko, čia rado prieglobstį patys padegėliai. Bet sviediniai krito į namus, griovė sienas, išmėtė skurdžius ryšulius su išgelbėtu turtu ir išvaikė tuose namuose prisiglaudusius žmones. Bet kur jie nesislėptų, kur neprisiglaustų, – visur daužė sviediniai, visur kurtino bombų sprogimai.

Į viršų