facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2015-04-10 06

Kaizerininkų memorialinis monumentas „Žuvusiems už savo Tėvynę“ Šiauliuose. Autorius nežinomas. Atidarymo iškilmės 1915-09-10.
Iliustracijos iš Petro KAMINSKO kolekcijos

Šiauliai prieš šimtą metų
Dienraštis „Šiaulių naujienos“ kreipėsi į miesto kolekcininkus bei kraštotyrininkus paviešinti turimą medžiagą apie įvykius, siautusius Šiauliuose prieš šimtą metų.
„Šiaulių naujienos“ numatė išspausdinti bent kelis šiai sukakčiai tinkamus straipsnius, anuometinių publikacijų ištraukas, nuotraukų reprodukcijas.
Daugumą iliustracijų pateikė žinomas Šiaulių kolekcininkas Petras Kaminskas, medžiagą ir anuometine spaudą sutiko apibendrinti kraštotyrininkas ir dizaineris Vilius Puronas.

Karas – baisiai reikalingas reiškinys

Vilius PURONAS
dizaineris

Malonu dabar Tau ramiai ir sočiai vartyti šį laikraštį, žiopsoti į iliustracijas, tingiai skaitinėti. Mūsų kartai nuskilo, mums neteko pajusti karo, o matytos televizorių ekrano batalijos – nepavojingi judantys paveikslėliai ekrane. Nesvarbu apie ką: apie vampyrus, apie čečėnų teroristus, Donbaso separatistus, apie Berlyno paėmimą ar ufonautų antpuolį.
Statistika – madingas dalykas. Atsidarai vikipedijas ir sužinai, kad Pirmasis pasaulinis truko 1568 dienas ar 224 savaites, kad mūsų planetoje legaliai išsižudė rusų kareivių – 1773000, vokiečių – 1000000 vienetų. Jei jus domina visapasaulinė lavonų statistika, pasižiūrėkite patys, aš – tingiu. Tiksliau – kurių galų?
O prie Šiaulių? Čia 1915 – 1918 metais buvo užkasta apie 28000 lavonų. Įvairios nuogirdos ir pusiau oficiali statistika teigia, kad iš vokiečių pusės žuvo apie 13000, iš rusų – 15000. Sudėkime. Ši suma – ir žuvusieji mūšiuose kareiviai, kai 1915 metais Šiaulių miestas buvo du kartus užiminėjamas, ir „plienščikai“, numarinti nelaisvėje, ir nudobti bermontininkai, 1918 metais siautėję išvargintame krašte, ir kitataučiai gaivalai iš raudonojo Žemaičių pulko... T. y. visi atėjūnai. Ne mes, lietuviai.
Kadangi Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliai buvo strategiškai svarbus geležinkelio mazgas, todėl tapo atkaklių kautynių auka.
Karas Šiaulius pirmą kartą palietė dar 1914 metais, kai Rytprūsiuose pralaimėjus rusų 2-ajai generolo A. Samsonovo armijai mieste kilo panika. Rugsėjo pradžioje iš miesto evakavosi į Radviliškį, vėliau – į Rokiškį dauguma miesto įstaigų, miesto valdyba, gimnazijos. Praėjus kuriam laikui joms buvo įsakyta grįžti atgal.
Naujas vietinės valdžios evakavimosi vajus prasidėjo 1915 m. balandžio 15 d., kai tos pačios įstaigos paskubomis kėlėsi į Vitebską, Vilnių, kitur, nors mieste pasiliko pagrindinė miesto archyvo dalis, turto, dokumentų. Po poros dienų, balandžio 17 d. (pagal naująjį kalendorių – 30-ąją), vokiečių kariuomenė įsiveržė į miestą, prasidėjo plėšimai, marodieriavimas. Po geros savaitės rusai susigrąžino Šiaulius tam, kad vėl būtų išstumti, šį kartą – ilgam.
Per tas dvi batalijas buvo bandyta artilerijos sviediniais miestą nušluoti nuo žemės paviršiaus, kas artileristams beveik pavyko. Po karo bene 65 proc. pastatų nebuvo atstatyta, miestas neturi savo senamiesčio.
Jei paieškotume – rastume užuominų ir apie kelias to laikmečio kapinaites miesto teritorijoje. Tai – ir Sukilėlių kalnelio plotai, kuriuose kaizerininkai operatyviai, jau 1915-09-10 iškilmingai atidarė gana įspūdingą monumentuką iš natūralių lauko akmenų, už kokio dešimtmečio nuverstą, statant dabartinį obeliską.
Reikėtų prisiminti Karaliaučiaus gatvėje, link Gytarių, tarp privačių valdų tyliai vegetuojančias vokiečių kapinaites, o kažkur Verduliukuose, kalvelės šlaite – latvių šaulių palaidojimus. Legendos ir atsilankę latviukai pasakoja, kad tas dalinys, kovojęs carinės Rusijos sudėtyje įvairiuose frontuose, vėliau tapo Raudonųjų šaulių pulku, didžiojo Lenino gvardija, dar vėliau – vienu iš dalinių, besikuriančioje Nepriklausomoje Latvijoje... Ko tik tie žmonės neprišneka, argi gaila?
Karas – šlykštus dalykas, bet baisiai reikalingas reiškinys, nes žmonija negali be jo apsieiti. Įdomu tai, kad kiekviena pusė jaučiasi Dievo įgaliotine kovoti su velniais, siaubūnais, Liuciferio pakalikais ir žmonijos priešais. Ir nebandyk galvoti kitaip – karo laikmečio papročiai beregint įsegs kulką pakaušin.
Paskaitai to laikotarpio karinę spaudą ir matai priešo kareivių juodą niekšingumą ir šviesų humanizmą savųjų. Rusai demaskavo ir keikė vokiečius, o vokiečiai – rusus. Ir „abudu, kaip šunys po būda“ užjautė mus, lietuvius. Tai dėl mūsų laimės tie narsuoliai stengėsi, draskėsi, plėšėsi, mums palikę griuvėsius ir neapykantą.
Karo iliustracijų seriją pradedu anuometinės dailės kūriniais – ir tapyba, ir grafika, ir tautodaile…

2015-04-10 11

Dailininkas M. Baraskutas. „Aukštumos Nr. 142, esančios prie Šiaulių, šturmas“. Jame pavaizduotas mūšis prie Bubių piliakalnio.
Iliustracijos iš Petro KAMINSKO kolekcijos

 

 

 

Į viršų