facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

04-29-2015 25

Rusų kazokų dalinys, iš tolo spinduliuojantis aprašomą humanizmą ir Kražių skerdynes.
Iliustracijos iš Petro KAMINSKO kolekcijos

Apie šiauliečio Viktoro Cimkausko rinkinį
Šiauliai, vokiečiams artinantis, buvo evakuojami. Miestą, kuriame gimė, mokėsi ir be pertraukos gyveno, tą 1915-05-15 dieną paliko devyniolikametis Viktoras Cimkauskas. Kaip ir visi šiauliečiai, jis tikėjosi už poros dienų grįžti namo, bet tik penkeriems metams praslinkus, perkentėjęs Rusijos revoliucijas ir bolševizmus, grįžo į Tėvynę. Atskirtas nuo gimtinės, Viktoras rinko apie Šiaulius viską, ką rasdavo po ranka pakliuvusiuose rusiškuose laikraščiuose: žinutes, telegramas, straipsnius ir kt. apie Šiaulius. Tas popierių pluoštelis pasiekė Lietuvą po 19 metų, kai Viktoras jau buvo garsus Kauno advokatas.
Perskaitai carinės Rusijos korespondentų straipsniokus ir nustembi – praėjo šimtmetis, tų žmonių kaulai supuvo, virš pasaulio ir Rusijos pralėkė kolektyvizacijos, sovietizacijos, tuzinai jos sukeltų karų, o korespondentinė dvasia – ta pati. Ideologiškai nepriekaištinga, kaip „Krasnaja zvezda“ straipsniai, teisi ir tarški, kaip kareiviška košė, sava ir pažįstama, kaip komjaunuoliška jaunystė.
Iškarpų rinkinuką 1934-10-27 jis padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui savo tėvelio šiauliečio, buvusio advokato Mykolo Cimkausko atminimui. Keletą jų pacituosime.

„Tai Mamajaus kariauta…“
(G. Petrov. „Russkoje slovo“, 1915-05-22)
Nuo anų mongolų-totorių laikų apie gaisrų, audrų ir tvanų nusiaubtus kraštus įprasta girdėti patarlę: „Čia tarsi Mamajaus kariauta“. Vokiečiai pralenkė Mamajų, ar net pilnai atstatė Mamajaus kariavimo būdą. Kur praėjo vokiečiai, ypač ten, iš kur jie buvo išstumti atgal, atrodo – tarsi Mamajaus kariauta. Miestai ir gyvenvietės, fabrikai ir vienkiemiai, dvarai ir šventyklos – viskas įgyja „vokišką stilių“, pavirsta griuvėsių krūvomis, buvusių pastatų vietose stypso vien apdegę kaminai, rūksta gaisravietės. Išilgai buvusių gatvių riogso sudaužytų baldų griozdai, indai, perrėžtos duknos ir sulaužyti gramofonai, gyventojų lavonai, išmėtytos knygos, indų šukės ir rūbų draiskalai. Eidamas pro tuos sunaikintus būstus vien galvoji: „Tai Mamajaus kariauta“.
Antroji mintis: „Su tokia tauta negalima sudaryti taikos, su ja taika neįmanoma“. Dėl seno rusiško minkštakūniškumo pas mus atvirai šnekama: „Geriau jau kokia nors taika baigti karą“. Su kuo taika? Kokia taika?
Kviečiu apsilankyti Šiauliuose. Pasižiūrėkite, kaip kariauja vokiečiai. Suprasite, kas tai per tauta. Kas tai per žmonės? Kas per kariavimo būdai? Vokiečiai kariauja aršiai su laukiniu žiaurumu. Su bereikalingu. Ypač tai ir yra atgrasu kare su vokiečiais dabar, kad visos jų kuriamos niekšybės, šlykštynės ir žiaurybės bereikalingos. Jos nenaudingos vokiečių sėkmei. Akivaizdu, kad jos kuriamos vokiškų mamajų, vien dėl to, kad savo pyktį išlietų ant nekaltų gyventojų, išlietų savo vilkiškų planų bankrotą.

Šiauliai – buvęs miestas
Jame sudeginta ir sugriauta daugiau tūkstančio namų. Vietoje buvusių kvartalų – ištisi griuvėsiai, tarp kurių vien seni senbuviai gali parodyti: „Štai čia buvo gimnazija. Ten – krautuvėlė. Čia – kažkieno namas...“ Taip, kaip artimi giminaičiai iš kuokšto plaukų ant kaukolės, iš rūbų skiautės, ar iš žiedo atpažįsta savo numirėlį. Tokiu miesto skeletu tapo Šiauliai, nors, įeidami į miestą, vokiečiai skelbė gyventojams, kad niekam jokios žalos nebus.
„Kraštas dabar mūsų ir jūs mūsų,– pareiškė vokiečiai. – Galite būti ramūs.“ Kada gyventojai nerimavo ir norėjo išvykti iš miesto, tai vokiečiai neleido jiems vykti į rusų pusę. „Ten Rusija, – kalbėjo jie. – Jums nėra ką ten veikti. Jei bijote karo dienų, laikinai važiuokite į Vokietiją.“
Iš Šiaulių važiuoti norinčių neatsirado, bet prisigrobtą Šiauliuose turtą – odą, duoną, avižas, šokoladą, galų gale ir asmenišką turtą jie siuntė Vokietijon vežimų vilkstinėmis. Geriausius arklius rekvizavo iki paskutiniojo, palikę vien kuinus. Maža to. Visai, kaip tie klajokliai polovcai ar pečenegai, jie išrinko ir išsiuntė į užnugarį daug jaunimo, jaunuolių ir merginų. Jaunuolius – darbui, kasti vokiečiams įtvirtinimus, o merginas – šlykščiai prievartai. Pas vokiečius tampa teigiama taisykle, kad užimdami tą ar kitą gyvenvietę, jie, kaip turkų bašibuzukai, imasi prievartos prieš moteris.
Vokiečiai, užėmę Šiaulius, tuojau pat ėmė statytis įvirtinimus...

Narsusis kaukazietis
(P. A. „Russkoje slovo“ 1915-07-08)
Tolumoje buvo girdima patrankų kanonada, laikas nuo laiko pavirstanti vientisu gausmu. Bet čia su tuo taip buvo susigyventa, kad niekas nebeskiria tam dėmesio. „Žinote,– sako vietos kunigas, –ausys prie to gaudesio taip priprato, kad kai tampa tylu, darosi net nejauku. Atrodo, kad vokiečiai artėja. Šūviai mus ramina.“ Jei įsigilinti į tuos žodžius, išeina, kad tai – tiesa.
Vietiniame lazarete virte verda darbas. Sužeistieji atvyksta nedidelėmis partijomis. Man stebint gailestingoji sesuo su daktaru perrišinėjo aukštaūgį kazoką, kuriam granatos skeveldra nuplėšė visą kairiąją krūtinės dalį. Nelaimingasis tik gailiai vaitojo, laikas nuo laiko suvirpėdamas nuo traukulių.
Vyresnysis gydytojas užsiėmė rankos amputacija juodaplaukiam kaukaziečiui. Pastarasis atkakliai atsisakinėjo nuo chloroformo, tikėdamasis atkaklia ramybe perkentėti baisų operacijos skausmą. „Pjauk, greičiau pjauk, Jūsų kilnybe, nes skauda“, – lazareto patalpomis sklinda jo energingas balsas.
Kaip sau norite – ar tai ne didvyris? Taip didelė jėga slypi tuose šauniuose įdegusiuose pilkų didvyrių veiduose! Prieš juos noromis-nenoromis turės nusilenkti išpūsta Vilhelmo II „kultūrinių žvėrių“ jėga. Ir tas laikas ne už kalnų.

04-29-2015 24

Šiaulių cerkvė, kurios artileristai nelietė.
Iliustracijos iš Petro KAMINSKO kolekcijos

04-29-2015 19

Vokiečių atvirukas su griuvėsių autoryste.
Iliustracijos iš Petro KAMINSKO kolekcijos

Į viršų