Virš durų, vedančių į bažnyčią, ar kitoje garbingoje jos šventkiemio vietoje jau nemažai mėnesių kabo meniškas plakatas „Sek paskui mane!“, kurio autorė yra grafikė Silvija Knezekytė, 2001 m. baigusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą. Ji – „Tikėjimo ir šviesos“ asociacijos vadovė, pateikusi visuomenei nemažą skaičių religinės tematikos plakatų, tentų ir t. t.

Ar atkreipėte dėmesį?
 „Šitą plakatą aš jau kuris laikas matau, – atvirauja mano draugė iš Pakruojo, – na, kabo prie bažnyčios, ir viskas, ir to užtenka, net nekilo mintis, kodėl jis toks ir kam jis toks.“

Ką reiškia plakato frazė „Sek paskui mane!“? Atsakymas pirmiausia asocijuojasi su Evangelijos pasakojimu apie Matą muitininką (šią tarnybą užėmę žmonės žydų buvo nemėgstami ir laikomi išdavikais už tai, kad rinko mokesčius okupacinei valdžiai). Evangelistų tvirtinimu, Matas Nepažįstamojo kvietimo „Sek paskui mane!“ ilgai nesvarstė ir jokių sąlygų nekėlė – pakilo ir nuėjo jo pėdomis. Ir dar sakoma, kad tasai kviečiančiojo žvilgsnis turėjęs būti ypatingas – sielos gelmes perveriantis. Tame žvilgsnyje Matas tikriausiai pajutęs ir dievišką didybę, ir begalinį gerumą.

Plakate atkurtas tikrai reto meninio grožio Visatos Valdovo paveikslas, susišaukiantis ne tik su aukščiau aprašytuoju Jėzaus žvilgsniu, bet  ir su psalmininko žodžiais – „Tu nustelbi visus vyrus savo grožiu, tavo kalba sklidina malonės“ (Ps. 45, 3) arba su kitu vertinimu – „Kristus Dvasios galia buvo pačiame jėgų žydėjime ir jame spindėjo dvigubas grožis – sielos ir kūno“ (PG 52, 479).

Plakato dešiniajame apatiniame kampe užrašas: „PAŠVĘSTOJO GYVENIMO METAI. 2015“. Kokia  plakato sukūrimo intencija?  „Tai pašvęstiesiems skirti metai“, – atsakytume vadovaudamiesi logika.

Ką reiškia žodis „pašvęstasis“? Juk kasdieninėje kalboje jo nevartojame. Galbūt dėl to daug kas nesuvokia tikrosios to žodžio reikšmės. Pateiksiu kelias internetinių publikacijų citatas ar jų perifrazes: pašvęstieji – krikščionys, vyrai ir moterys, besistengiantys gyventi panašiai, kaip gyveno žemėje pats Jėzus Kristus, kuris buvęs neturtingas, paklusnus, skaistus; „Pašvęstieji, vienuoline profesija prisiimdami Kristaus gyvenimo būdą – skaistų, neturtingą ir klusnų, nuolankų ir nuosaikų, nukreiptą į artimo meilę, tampa reikšmingu Bažnyčios elementu“; „gyvenimas tikrai būtų blogesnis, jei nebūtų vienuolių, vyrų ir moterų, kurie kaip gyvasis Jėzus neša Dievo gailestingumą į kiekvieno žmogaus gyvenimo kasdienybę“ (nuorodų į autorius nerasta).

Plakato kairiajame apatiniame kampe italų dailininkės ir ikonografijos ekspertės Carmela Boccasile  sukomponuotas „Pašvęstųjų gyvenimo metų“ logotipas. Jo simboliai: balandis (klasikinis Šventosios Dvasios ženklas), vandenys (istoriniu aspektu balandis skrenda virš tvano vandenų; vienuoliai visais laikais buvo piligrimai tarp tautų), trys žvaigždės (vienuolinio gyvenimo esmė – Trejybės išpažinimas, brolystės ženklas, artimo meilės tarnystė), daugiabriaunis gaublys (pasaulis su tautų ir kultūrų įvairove) ir žodžiai „Evangelija“ (pagrindinė vienuolių gyvenimo taisyklė), „Pranašystė“ (primena ypatingą vienuolių gyvenimo formą, dalyvaujant pranašiškoje Kristaus veikloje), „Viltis“ (laukimas galutinio krikščionybės slėpinio išsipildymo). Išvardytieji sutartiniai ženklai įvardija esmines pašvęstojo arba vienuolinio gyvenimo vertybes.

Kodėl nevartojamas visiems įprastas žodis „vienuolis“? Matyt, tokiu terminu tarsi būtų  akcentuojama, kad vienuolis gyvena vienas, pabrėžiant istoriškai ankstyviausią, t. y. III amžių siekiančią, atsiskyrėlišką ir / ar asketišką tarnavimą Dievui ir jį atitinkančią gyvenimo formą.

Antra vertus, sąvoka „pašvęstieji / pasišventusieji“ labiausiai atitinka gyvenimo būdą žmonių, kuriuos pats Jėzus pasikvietė sekti Jį. Neseniai skaičiau istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės knygą, skirtą saleziečiams (SDB) Antanui ir Petrui Perkumams, kilusiems nuo Darbėnų, esančių Kretingos rajone. Atmintin įsirėžė faktai: aštuoniolikametis Antanas 1927 m. išvyko iš namų mokytis į Italiją; baigęs saleziečių gimnaziją nuo 1936 m. iškeliavo misijų darbams į Kiniją, vėliau – į Venesuelą, kitus pasaulio kraštus... 1972 m. pirmąkart Lietuvą aplankyti grįžęs kun. A. Perkumas SDB, „važiuodamas per laukus nebesurado savo tėviškės trobesių – nežinojo, ar buvo nugriauti, ar nuo senumo patys sugriuvo. Toje vietoje, kur stovėjo jo namai, ant tuščio lauko pastebėjo vieną seną obelį, kurią darbininkai rengėsi nukirsti. Sustojo ir išlipo iš mašinos, susijaudinęs nuskynė likusį obuolį ir pagalvojo: „Kiek mažai  tepaliko iš mano tėviškės – tik vienas obuolys ir sena kertama obelėlė.“ A. Perkumo, kaip ir visų kitų vienuolių, gyvenimas – jaudinančiai įtaigus liudijimas apie besąlygišką atsidavimą Dievui ir evangelizacijos darbui.

Tiksliausias atsakymas į aukščiau suformuluotą klausimą turėtų būti ne mėgėjiškas pasvarstymas, o būtent Bažnytinės teisės kodekse vartojamas terminas „pašvęstasis“.

Kodėl suaktyvinome kalbėjimą apie Pašvęstojo gyvenimo metus?
Kad 2015 metai skiriami Pašvęstajam gyvenimui, Popiežius Pranciškus informavo 2014 m. lapkričio 29 dieną Vatikano Sinodo salėje, baigdamas susitikimą su 120 vyrų vienuolijų Generaliniais vyresniaisiais.

Principinė Metų esmė – 1) dėkoti Dievui  už vienuolius, kurie tęsia Jėzaus veikimą pasaulyje, atsisakydami visko, kas trukdo radikaliai sekti Kristumi; 2) dėkoti Dievui, kad moderniųjų laikų sekuliarizacijos karštinėje Vakarų Europos kraštuose vienuolijų gyvenimas nenunyko, kaip buvo prognozuojama (sekuliariame pasaulyje didžiajai daliai žmonių Dievas tampa nebereikalingas), kad  praėjusio amžiaus viduryje pradėjo rodytis ženklai, patvirtinantys vienuoliškosios patirties reabilitaciją, pasak Popiežiaus, vis jėgingiau aktyvėjančią per pastaruosius 50 metų; 3) dėkoti Dievui už realią viltį, kad pašvęstieji, evangelizuodami savo pašaukimą ir įvairiomis gyvenimo formomis liudydami pasauliui Kristaus sekimo grožį, padės tikinčiajam susikaupti maldai ir jos  tyloje išgirsti tą Jėzaus ištartą „Sek paskui mane!“  

2016 m. sausio 23  d. – Pašvęstojo gyvenimo metų užbaigimo šventė, apibendrinanti maldų už krikščionių vienybę savaičių dvasinę naudą, susitikimų su pašvęstojo gyvenimo nariais reikšmingumą, suvažiavimų ir simpoziumų rezoliucijų perspektyviškumą.

Ką mes, pasauliečiai, žinome apie pasišventusiuosius Dievui?
„Beveik nieko“, – taip sakėme ir pritarėme vienas kitam po konferencijos „Pašvęstojo gyvenimo metai: istorija, dabartis, perspektyvos“ (2015-10-27) Kupiškyje. Bandydami švelninti to nežinojimo dydį, dar pridurdavome: „Konferencijoje daugiau vieni apie kitus sužinojo ir patys vienuoliai.“ Šio teiginio pagrindas – pranešėjos ir pranešėjai: sesuo Jūratė Marcinkevičiūtė DP, sesuo Elija –  Raminta Rudinskaitė CSC, sesuo Jolita Šarkaitė PAMI, tėvas Pavlo (Petro Jachimec) OSBM,  kunigas Gintaras Vitkus SJ, brolis kunigas kunigas Severinas (Arminas Holocheris) OFM, dr. kunigas Gediminas Jankūnas OFS. Atkreipkime dėmesį į raides šalia pavardžių. Kiekvienas jų junginys reiškia vis kitą vienuoliją / kongregaciją, pvz., DP – angelų seserys, CSC – kotrynietės, PAMI – Marijos tarnaitės, OSBM – bazilijonai, SJ – jėzuitai, OFM – pranciškonai...  Sužinota, kad 2014 m. pabaigoje Lietuvoje darbavosi 40 moterų ir 13 vyrų vienuolinių bendruomenių, būtent, 620 seserų ir 145 broliai. (Remiantis internete rastais duomenimis, iš  viso pasaulyje Dievui pašvęstųjų  esama per 1 032 564 asmenų). Pasirodo, kad pagal vienuolinio drabužio formą ir spalvą galima skirti priklausymą konkrečiai vienuolijai, turinčiai savo charizmą ir tikslą, pvz.: „Skleisti ir palaikyti tikėjimą įvairiose visuomenės grupėse“ (Angelų seserys CSA), „Šlovinti ir skelbti Dievo gailestingumą, melsti jo kitiems, daryti gailestingumo darbus“ (Gailestingojo Jėzaus seserys ZSJM), „Kristaus pavyzdžiu ir įkūrėjos Motinos Marijos Kaupaitės dvasia atsidavusiai ir mylinčiai tarnauti žmonėms, ugdant jų tikėjimą bei tautinį sąmoningumą“ (kazimierietės LSSC), „Pasišvęsti misijoms, apaštalavimui ir kitiems iš krikščioniškos meilės kylantiems darbams, svarbiausia užduotimi laikant darbą su jaunimu ir vaikais, ypač neturtingais ir apleistais“ (saleziečiai SDB)...

Tiesa, vienuolinis drabužis nėra absoliuti  skiriamoji ypatybė. Pranešėja J. Šarkaitė PAMI atkreipė mūsų dėmesį: „Neturime jokio išorinio ženklo, t. y. specialaus vienuoliško rūbo; nesiskelbiame žmonėms ir neišsiskiriame savo apranga iš jų; esmė – atsidavęs tarnavimas Dievui, meilė Jam ir žmogui.“

Tarsi gyvas tokios meilės ir atsidavimo liudijimas –  aštuoniasdešimtmetės  Danutės Šukaitytės- Aukštakalnienės, iki 1957 m. gyvenusios Šiauliuose, trumputis, bet itin nuoširdus įsijungimas į diskusiją, pasakojant apie savo mokytojas vienuoles. Pasiaukojančio darbo pavyzdžių rastume gana daug. Antai ukrainiečių kilmės kunigas  t. Vasilijus Zinko OSBM ( 1922–2008) studijoje „Sesuo Rafaila“ pasakoja, kaip Vandos Rimkevičiūtės (tėvas kilęs iš Užvenčio bajorų Rimkevičių giminės)  sumanumu Prudentopolyje (Brazilija) buvo atidarytas seserų tarnaičių naujokynas, sąlygojęs šios kongregacijos išlikimą diasporoje, pasakoja apie  vėlesnę jos darbų plėtrą, ugdant ukrainiečių ir brazilų jaunimą. S. Rafailos veikla buvusi tokia reikšminga, kad 1968 m. jai suteiktas Prudentopolio miesto garbės pilietės vardas, o po mirties – 1983 m. viena to miesto gatvių pavadinta jos vardu. V. Rimkevičiūtė – vienintelė lietuvaitė (save vadino lietuvaite, nors mama buvo ukrainietė), kurios nuopelnai taip gražiai įvertinti Brazilijoje.
Iš pranešimų visumos išsirutuliojo žinojimas, kad vienuolijos skirstomos į kelias apibendrintas grupes: kontempliatyvias – didelio susikaupimo, pasinėrimo į apmąstymus ir meditaciją Dievo pažinimo procese, kaip antai: benediktinai, karmelitai, komalduliai, cisternai; elgetaujančias (svarbiausia – sielovados dalykai; apsigyvena pirmiausia ten, kur reikia socialinės globos, būtent, suklestėjusių miestų priemiesčiuose; atsisakę bet kokios nuosavybės, pragyvenimui užsidirba iš amatų, socialinio, pastoracinio ir pedagoginio darbo, piniginių aukų; jų nariai „eidavo į žmones“; šiai „šeimai“ priklauso pranciškonai, domininkonai, augustinai, karmelitai, trinitoriai, bonifratrai),  apaštalinio gyvenimo (trisdešimt trys moterų vienuolijos: apvaizdietės, elzbietietės, kazimierietės, kotrynietės, kultūrietės, pranciškonės ir t. t.)...

Kryptingos paieškos po konferencijos leido patikslinti išgirstas pradines žinias apie vienuolynų grupių savitumus. Pvz., kontempliatyvus vienuolynas (įsikūręs kiek galima atokiau nuo gyvenviečių) yra visiškai uždaras / klauzūrinis. Čia gyvenanti bendruomenė iš pirmo žvilgsnio atrodo atsiribojusi nuo pasaulio, visą dėmesį skirianti dvasiniam tobulėjimui: para padalyta į aušrinės, pirmos, trečios, šeštos, devintos valandos, mišparų ir kompletos maldų laiką, kurių metu bendruomenė meldžiasi drauge giedodama bažnyčioje; be to, kiekvienas vienuolis  tyloje aukoja dar ir asmeninę maldą. Maldos laikas vienuolyne ritmiškai kartojasi su darbu ūkio laukuose, sode, darže, bityne, skalbykloje, virtuvėje (devizas „Oro et labora!“ / „Melskis ir dirbk!“).

Nuo pat šio tipo vienuolynų įsikūrimo siekta, kad ekonomiškai jie būtų nepriklausomi nuo išorės pasaulio, nes, priešingu atveju, buitiniai poreikiai verstų vienuolius per daug dažnai turėti reikalų už vienuolyno sienų. Visa, ko reikia gyvenimui, vienuoliai turėjo / turi pasigaminti patys. Tačiau kontempliatyvūs vienuolynai atviri ir svetingi čia atvykstantiems / ateinantiems pasauliečiams, visada pasirengę jiems pagelbėti. Vienuolynuose yra svečių namai, skirti visiems: šeimoms, moterims, vienuolių artimiesiems...

Šiauliečiams artimiausi tokio gyvenimo būdo pašvęstieji įsikūrę Palendrių  Šv. Benedikto vienuolyne (OSB). Pacituosiu keletą fragmentų iš fotografo Eugenijaus Barzdžiaus pastebėjimų: „Baigiasi miškas ir atsiveria milžiniški laukų plotai. Pajuntu patekęs į šią vietą juosiantį ramybės ratą“; „Kiekviena minutė yra suplanuota. Diena Palendriuose prasideda 5 val. ryto ir baigiasi 21 val. Septynios iš šių valandų skirtos maldai ir susikaupimui. Likusį laiką turi rūpintis tais žemiškais dalykais, už kuriuos kiekvienas yra atsakingas.“

Pažintiniu aspektu Kupiškio konferencijoje mums, tokios patirties neturintiems pasauliečiams,  labai informatyvus buvo istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės pranešimas „Vienuolijos Lietuvoje: istorinė apžvalga“.

Ką esame įsiminę apie vienuolius bazilijonus OSBM?
„Daugiatautis ir daugiakultūris Vilniaus miestas nuo seno toleravo tradicines religijas“,  – taip konferencijai skirtą pranešimą „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas 400 metų jubiliejaus išvakarėse“ pradėjo tėvas Pavlo (Petro Jachimec) OSBM, – ir tęsė: „Lietuvoje žinome apie pranciškonus, jėzuitus, saleziečius bei kitus vienuolius, tačiau mažai apie Rytų (Graikų) apeigų katalikus – unitus, palikusius ryškų pėdsaką Lietuvos valstybės istorijoje, atlikusių svarbių sielovados, mokslo bei švietimo srities darbų. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas – vienintelis ordinas, kurio lopšys – Vilnius.“

Kaip sakė prelegentas, kitais metais bus minimas Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios grąžinimo jos tikintiesiems 25-metis.

Šią vasarą pirmąkart apsilankiusi joje, įspūdžiais dalijausi su „Lietuvos aido“ (2015-07-28) skaitytojais: „Žvelgdama daugiau negu į varganą interjerą – ateizmu prisodrinto sovietmečio (1940–1991 bažnyčia neveikė) palikimą, kurį, kaip kelionės į komunizmo rojų liudytoją, gal net užkonservuoti derėtų, bandžiau įsivaizduoti, kaip toji barokinė šventovė atrodė 1516 m. (Konstantinas Ostrogiškis statybą fundavo po pergalės Oršos mūšyje) ir tais laikais, kai joje tikinčiųjų dvasingumą puoselėjo būsimasis Vilniaus šventasis Juozapatas Kuncevičius, dabar iš TENAI stebintis vienuolyno atgaivinimą, OSBM garsinimą. Žvilgsniu aprėpdama skausmo akimis į mane žvelgiantį interjerą, nedvejojau, kad šv. Juozapatas ir jo radikali ištikimybė Katalikų bažnyčiai prabils nauja atgimimo jėga ir neleis nė vienam piktavaliui tyčiotis ir / ar pelnytis iš apverktinų dabartinių aplinkybių.“

Straipsnyje „Bazilijonai. Bazilionai. Monografija. Kupiškis. Lvovas“ („Šiaulių naujienos“, 2014-11-21) rašiau: „ Reikia pasakyti, kad Bazilionų vidurinė mokykla jau keli dešimtmečiai garsėja už Lietuvos ribų, kaip tarptautinių mokslinių konferencijų, skirtų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, viena organizatorių. Maždaug per veiklos dešimtmetį buvo sukaupta nemažai vienuoliams bazilijonams vertingos medžiagos...“ Ši mintis sukonkretinta minėtame tėvo Pavlo pranešime: „Mokslinių bei švietėjiškų žinių apie vienuolius bazilijonus sklaidai Vilniuje veikiantys vienuoliai OSBM  bei Lietuvių-ukrainiečių istorikų asociacija, pasitelkdami įvairias institucijas, Lietuvoje organizavo 6 tarptautines mokslines-praktines konferencijas ir 5 analogiško tipo konferencijas Ukrainoje. Visos konferencijos prasidėdavo šv. Mišiomis, tad lietuviai – lotynų apeigų katalikai turėjo galimybę susipažinti su graikų katalikų pamaldomis, klausytis vienuolių bazilijonų studentų iš Briuchovičių kunigų instituto ar iš Lenkijos bei Ukrainos atvykusių ukrainiečių chorų  giedamų giesmių“.

Tėvas Pavlo Kupiškio konferencijoje dėkojo JE Šiaulių Vyskupui Eugenijui Bartuliui, Šiaulių universiteto rektoriui prof. Donatui Jurgaičiui, Bazilionų mokyklos direktoriui Rimantui Goriui  už nuoširdžią dalykinę, metodinę, dvasinę ir materialinę  paramą.

Ar jums girdėtas žodis „eremitas“?
Ne, rašybos klaidos čia nėra. Mums žinomas panašus žodis „emeritas“ įvardija įstatyme numatytą amžių sulaukusį ir reikalingą metų skaičių  atidirbusį asmenį – pensininką. Iš lotynų kalbos kilusiu žodžiu „eremitas“ vadinamas vienuolis, priklausantis ordinui, bet gyvenantis atsiskyrėliškai – asketas, kuris, kaip rašoma aiškinamuosiuose žodynuose, valdydamas protą ir jausmus, dėl religinių idealų savanoriškai išsižada / atsisako gyvybei palaikyti nebūtinų malonumų.   

1993-09-07 Kryžių kalne meldėsi Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Tądien, kreipdamasis į didžiulę tikinčiųjų minią jis sakė: „Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime“. Grįžęs iš Lietuvos, Popiežius, lankėsi Italijos La Vernos kalno (1224 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Pranciškus jo urve pasninkavo, meldėsi; „ten Viešpats jam padovanojo stigmas“) pranciškonų vienuolyne. Šventasis Tėvas broliams pranciškonams  kalbėjo: „Prieš 10 dienų buvau savo Kryžių kalne, dabar esu jūsų Kryžių kalne. Ar negalėtumėte pastatyti tiltą tarp tų – savo ir mano – kalnų?“ Kai kuriose visuomenės informavimo priemonėse pasklido žinia, kad netoli Šiaulių būsiąs statomas eremas, kuriame gyvensią eremitai.

Architektai Angelo Polesello ir Nunzio Rimmgaudo pirmiausia sukūrė  to „Tilto“ maketą-projektą, kurį Popiežius pašventino. Šį iškilmingą procesą liudija nuotrauka, padėta šalia maketo Kryžių kalno vienuolyno bibliotekoje.

Statybą prižiūrėjo Šiaulių rajono vyr. architektas Algimantas Jukna, statyti padėjo Toskanos provincijos broliai pranciškonai. Popiežiui Jonui Pauliui II buvo įrengta  jauki celė, kurioje, deja, kad ir trumpam, apsistoti nebeteko.

Altoriaus reljefuose atsiskleidžia Kryžių  ir La Vernos kalnų sąsajos: stalo, ant kurio aukojamos šv. Mišios, šonus jungia simbolinis arkinis tiltas. Būtina priminti ir tai, kad Kryžių kalno vienuolyno kertinis akmuo buvo išrėžtas iš La Vernos kalno; akmenyje saugoma kapsulė su vienuolyno steigimo dokumentais.

Koplyčią puošia Algirdo Dovydėno vitražai pranciškonų vienuolijos istorijos temomis. Kairėje pusėje La Vernos kalno pranciškonų vienuolyno, dešinėje – akcentai iš Lietuvos, būtent, Kryžių kalno vienuolynas su Popiežiaus ir nuncijaus atvaizdais, Kretingos ir Vilniaus pranciškonų  vienuolynai...

Gilbert Keith Chesterton apybraižoje „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“ (2014) pasakojama, kad vienas Italijos didikas (1221 ar 1222 m.) nusprendė po šalį keliaujančiam basajam pamokslininkui  šv. Pranciškui išreikšti pagarbą nematytu būdu, t. y. padovanoti kalną, kurių „iki tol  šiame pasaulyje niekas niekam nedovanojo“. Toliau rašoma: „Pranciškonų taisyklės draudė priimti pinigus, tačiau nieko nesakė apie kalnus. Šv. Pranciškus šią dovaną priėmė ne kaip asmeninę  nuosavybę, veikiau kaip atsiskyrėlio prieglobstį nei kaip vienuolinio gyvenimo vietą. Čia jis pasitraukdavo, kai norėdavo maldos ir pasninko gyvenimo ir su savim neimdavo net artimiausių draugų“ (p. 132). Šioje citatoje geriau negu žodynuose nusakyta žodžio „eremitas“ esmė.

Vadinasi, mūsų Kryžių kalne buvo pastatytas  ne eremas. „Mes tikrai nesame  eremitai. Čia, prie Kryžių kalno, yra maldos vieta, žmonės koplyčioje gali melstis kartu su mumis, jie gali iš mūsų daugiau sužinoti ir apie patį Kryžių kalną, ir apie tikėjimą“, – kuo įtikinamiau  interesantui stengiasi paaiškinti brolis kunigas Severinas OFM, Kupiškio konferencijoje nagrinėjęs temą „Šv. Pranciškaus laikmetis ir šiandiena“.

„Aš – tėvas Severinas, Dievo avinėlis, kuris mėgsta bendrauti su Avinėliu“, – tokiais žodžiais savo pranešimą pradėjo brolis kunigas Arminas Holocheris, prieš keletą savaičių atvykęs į Kryžių kalno vienuolyną noviciato  ugdymo tikslais. Konferencijos dalyviams jis rodė ir aiškino simbolinius ženklus ant rankoje laikomo medžiaginio maišelio, komentavo pranciškonų abito virvės mazgų reikšmes. Pasikliaujant aukščiau minėta G. K. Cherston apybraiža,  pranciškonų apdaro rudos spalvos kilmė galinti būti tokia: „Su drabužiais šv. Pranciškus elgėsi taip pat, kaip ir su maistu. Jis tenkinosi tuo, kas prasčiausia. Valstietis sušelpė jį ilgais rudais marškiniais. Veikiausiai jie buvo labai seni ir sudėvėti, nes valstiečiai gyvendavo sunkiai, buvo taupūs, turėdavo labai mažai atliekamų daiktų, todėl jais nesišvaistydavo. Tikėtina, kad valstietis atidavė marškinius, kai nusprendė, kad pačiam jie jau per prasti. Šv. Pranciškus tuoj pat nupjovė nuo jų diržą, prie kurio anais laikais buvo tvirtinamas kapšas su pinigais, vietoj jo susijuosė kažkokia virve, panašiai kaip paskutinis valkata susiriša kelnes, kad jos nenusmuktų“ (p. 70–71).   

„Aš –  vokietis. Lietuvoje dirba dar vienas vokietis ir vienas italas. Nesu per jaunas, tad turiu patirties auklėti jaunus pranciškonus, – gražia lietuvių kalba savo prisistatymą tęsė pranešėjas. – Kai buvau 50 metų, lietuviškai mokėjau pasakyti tik vieną žodį „Taip“. Jūsų gražios senoviškos kalbos pagrindus išmokau per tris mėnesius; tobulinu  kalbėjimą iki šiol.“ Salė net kvapą sulaikiusi klausėsi tėvo Severino, savo mintis pateikiančio išpuoselėta intonacija, palydint įtaigia mimika, net subtiliais vaidybos elementais, itališkai giedant žymiausią šv. Pranciškaus poemą „Saulės giesmė“, kuri kartu su kitomis Pranciškaus Asyžiečio giedojimui susikurtomis baladėmis vadinama italų grožinės literatūros ištakomis.

Toje pat konferencijoje dr. kunigas Gediminas Jankūnas OFS  pristatė analizę „Pranciškonų pasauliečių ordinas šiandieninės Bažnyčios evangelizacijos misijoje“. Abu pranešimai ir turiningi, ir išraiškingai pateikti auditorijai.

Tik po konferencijos susiprotėjau, kad pranciškonų bažnyčios buvo skiriamos / tebeskiriamos ne iškilmingai liturgijai, o didelėms žmonių minioms, besirenkančioms klausytis pamokslų; kad itin daug dėmesio buvo teikiama Dievo namų akustikai ir ambonos (= sakyklos) matomumui; kad pranciškonų auklėtiniai, kaip ir jėzuitų, – neįtikimai gabūs pamokslininkai. Darsyk paėmiau į rankas knygą „Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę“ (2001), kur rašoma: „O jo pamokslai neatskiriami nuo jo gyvenimo. Kas jis pats yra – tą ir kalba, o ką jis  kalba – tas ir pats yra. Jo žodžiai – ne frazės, ne moralai, ne pamokymai, skirti kitiems. Tai žodžiai-jausmai, žodžiai-įsitikinimai, žodžiai-poelgiai. Galų gale – tai meilės aktai, atgręžti į savo krašto žmones. Iš tikrųjų mylima „ne silogizmais, ne liežuviu, o darbu ir veiklumu“. Nesunku žodžiais mylėti net visą žmoniją, bet visai kitas dalykas gerbti ir mylėti artimą“ (p. 27–28). Pranciškonas kapucinas tėvas Stanislovas – kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis (1918–2005) Paberžę buvo pavertęs sergančių sielų (anoniminių alkoholikų, narkomanų, nusivylusiųjų, puolusiųjų į depresiją)  prieglauda.  

Kur ieškoti Jėzaus draugijos Šiauliuose?
„Jėzaus draugija“ – pavadinimas pretenzingas. Juk tai geismas tapti Jėzaus kompanionu. Bet toks buvo didžiausias šv. Ignaco Lojolos troškimas. Jėzuitų šūkis „Didesnei Dievo garbei!“ sakė Kupiškio konferencijoje pranešimą „Jėzuitų veiklos Lietuvoje svarbiausi akcentai“ skaitęs provincijolas (katalikų vienuolių ordino provinciją sudaro ne mažiau kaip 3 vienuolynai) Lietuvos ir Latvijos jėzuitų  kunigas Gintaras Vitkus SJ.

Tad atsakymas į klausimą „Kur?“ gana aiškus. Netoli turgaus. Kur yra Šv. Ignaco Lojolos (ispano, jėzuitų ordino SJ įkūrėjo 1540 m.) garbei pastatyta  bažnyčia, kur yra Tėvo Benedikto Andruškos (Jėzuitų ordino veiklos Lietuvoje atgaivintojo, ne tik 1930 m. pastačiusio Šv. Ignaco bažnyčią, bet ir įkūrusio jėzuitų rezidenciją Šiauliuose) vardo pradinė mokykla, ten ir Jėzaus draugijos noviciatas / naujokynas. Šioje informacijoje išryškintos bent kelios svarbiausios detalės iš jėzuitų – Jėzaus draugijos istorijos.

Kadangi visai neseniai Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje tikintiesiems buvo pristatytas Aniceto Tamošaičio SJ pamokslų rinkinys „Raktai mūsų rankose“ („Šiaurės Lietuva“, 2015), mintyse nevalingai brėžėsi abiejų kunigų – G. Vitkaus ir A. Tamošaičio –  kalbėjimo žmonėms paralelės. Algimantas Gudaitis SJ knygos pratarmėje rašo: „Šioje knygoje tėvą Anicetą atrasime kaip originalų pamokslininką. Visur, kur šis jau dabar garbingo amžiaus jėzuitas dirbo, ten žmonės jį atsimena kaip gerai paruoštų pamokslų sakytoją. Džiugu jausti, kaip savo pamoksluose tėvas Anicetas dažnai taiko šventojo Ignaco dvasingumo bruožą – atrasti Dievą visur. Ištisas gyvūnų pasaulis, gamtos vaizdai, istoriniai įvykiai, šventų ir įžymių žmonių pavyzdžiai, sveiko humoro dozė – visa tai suderinama su Šventojo Rašto skaitiniais ir pateikiama jo pamoksluose klausytojui“ (p. 8).

Iš sakytinio (ne skaitomo iš lapo) pranešimo bemat paaiškėjo, kad kunigui G. Vitkui rūpi ne tik objektyvi Jėzaus draugijos istorijos raida – jis subjektyviai išgyvena jos praeitį dabartyje, tuo stebindamas konferencijos dalyvius istorine kultūra. Antra, to sakytinio pranešimo mintys apie reikšmingas ordino gyvenimo realijas nemunais liejosi įtaigia stilistine išmone, žodinga kalba, tad nelengva buvo išlaikyti vientisą dėmesį  ir atmintyje užfiksuoti daug iki šiol nežinotų įdomių dalykų. Belieka tenkintis atskiromis tezėmis:

* Pirmieji 4 jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. spalio 28 d. Iš šio negausaus būrelio išaugo atskira Lietuvos jėzuitų provincija, kurios narių skaičius prieš jos uždarymą XVIII a. pasiekė 1117. Jėzuitai daug dėmesio skyrė švietimui, steigė kolegijas ir universitetus: 1570 m. įkurta Vilniaus jėzuitų kolegija, kartu su ja prasideda turtinga mokyklinio teatro tradicija Lietuvoje; 1575 m. Mikalojus Kristupas Radvil-Našlaitėlis iš Nesvyžiaus į Vilnių perkelia savo spaustuvę ir paveda jėzuitams; 1579 m. karalius Steponas Batoras ir Romos popiežius suteikia Vilniaus jėzuitų kolegijai universiteto privilegiją; jėzuitų rūpesčiu ir pastangomis į mokyklų programas buvo įtraukti matematikos bei gamtos mokslų dalykai ir t. t.

* 1820 m. jėzuitai iš visų caro žemių buvo išvaryti.

* Iki 1923 m. jėzuitų Lietuvoje nebuvo, jų veiklą atkūrė pirmasis naujųjų laikų lietuvis jėzuitas  Benediktas Andruška.

* 1924 m. atidaryta Kauno jėzuitų gimnazija; atkurta 1992 m.; Vilniaus jėzuitų gimnazija, savo pradžią siejanti su minėta kolegija, atkurta 1995 m. Europoje priskaičiuojama 120 jėzuitų mokyklų.

* 1929 m. Pagryžuvyje (Raseinių rajonas) įkurtas jėzuitų naujokynas. 1941–1944 m. čia buvo globojami vokiečių okupacinės valdžios persekiojami lenkų jėzuitai, gelbstimi Lietuvos žydai.

* 1948 m. jėzuitų naujokynas Pagryžuvyje buvo uždarytas. Sovietmečiu jėzuitai pasitraukė į pogrindį, atsikūrė 1990 m.  

* Jėzuitai – tarptautinė kunigų ir brolių vienuolija, bendradarbiaujanti su pasauliečiais (jėzuitų pasaulyje 17000; veikia 112 šalių). Jėzuitų galima sutikti mokyklose ir universitetuose, jie vadovauja rekolekcijų namams, atlieka mokslinius tyrimus, dirba leidyklose, visuomenės informavimo institucijose ir kt.

* Jėzuitas vyksta dirbti ir gyventi ten, kur skiria vyresnybė, kur jis naudingesnis Bažnyčiai. Provincijolas kunigas G. Vitkus, atstovaujantis Lietuvos ir Latvijos jėzuitams (37 vyrai, trys iš jų eina vyskupų pareigas), yra vienos iš didžiausių Lietuvoje, bet mažiausios pasaulyje provincijos vadovas.

Apibendrinimui tinka pranešėjo dr. kunigo Gedimino Jankūno OFS  (20 metų pranciškonų ordino nario) viena  išvadų: „Pašvęstasis gyvenimas – patrauklus dalykas, tai nėra kančios gyvenimas“.

Kas? Kokiu tikslu?
Ne vienam gali kilti klausimas: kas konferencijos iniciatoriai ir globėjai? Renginio programoje nurodyta: Kupiškio rajono savivaldybė (meras Dainius Bardauskas), Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyrius (vedėjas Rimantas Jocius ir jo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius), Kupiškio rajono švietimo pagalbos tarnyba (direktorė Jurgita Trifeldienė), Šiaulių universitetas (rektorius prof. Donatas Jurgaitis), Lietuvių-ukrainiečių istorikų asociacija (prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė). Iniciatorė yra dr. A. Vasiliauskienė, kuri „Lietuvos aide“ (2015-10-20) rašė: „Konferencija „Pašvęstojo gyvenimo metai: istorija, dabartis, perspektyvos“ bus užbaigta diskusijomis, apibendrinimu ir rezoliucijos, skatinančios atkreipti dėmesį į dvasingumo ugdymą respublikos švietimo įstaigose, priėmimu. Dera pastebėti, kad tai pirmas toks renginys, skirtas Pašvęstojo gyvenimo metams, kurį organizuoja pasauliečiai...“

Vadinasi, konferencija – tai padėka DIEVUI, kad turime mumis besirūpinančių pašvęstųjų / pasišventusiųjų, tai nuoširdžiausia  padėka patiems Pašvęstiesiems, kad apie juos žinotume kuo daugiau, kad bent mažyte dalele prisidėtume prie jų misijų, prie geresnio brolijų pažinimo.

12 14 2015 07

Lietuvių-ukrainiečių asociacijos prezidentę 70-ojo gimtadienio proga  Švč. Trejybės bažnyčioje sveikina Vilniaus ukrainiečiai. 2015 m. liepa.
A. Vasiliauskienės archyvo nuotr.

Į viršų