07-10-2015 14

„Karas rytoj“ – skamba baisiai. Ne vienas augome su senelių pasakojimais apie tremtį, žudynes ir Lietuvos okupaciją, o per istorijos pamokas Nepriklausomoje Lietuvoje mokytojai aiškiai pasakė – kaimyninė šalis buvo negailestinga. Gyvendami šalia verdančio ugnikalnio kiek užmigome – 25 metus nesiruošėme gynybai, tačiau Rusija aktyviai veikia, ruošia savo strategijas, jas išbando. Čia – antroji KASP Prisikėlimo 6-osios apygardos rinktinės štabo viršininko Lino Idzelio vesto seminaro „Karas rytoj, pamąstymai ir įžvalgos“ dalis. Majoras pasakoja, kaip veikia Rusija ir kokie jos penki karinio konflikto etapai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Paula ALKSNĖ

Pirmasis etapas: koncertai
„Karinio konflikto yra penki etapai – kaip rusai eskaluoja situaciją. Pirmas etapas Lietuvoje ir buvusiose tarybinėse šalyse yra prasidėjęs 1993 – 1994 metais. Kai iš tikrųjų rusai šypsojosi, o visi galvojo, kad jie pasikeitė, nors jie nepasikeitė. Buvo paskirti šeši milijardai dolerių – padalyti ministerijoms, kad palaikytų bendrą paveikslą visokių istorinių pergalių, mūšių, pagarbos didvyriams, kai kurių politinių partijų, organizacijų, NATO, ES. Sureikšminami įvairiausi skandalai ir kuriama tokia iš tikrųjų nusivylimo, nepasitikėjimo atmosfera.
Kaip visa tai daroma? Net yra bauginimo priemonės: didžiausi mokymai vyksta, tikrai didelio masto, sukurta daugybė scenarijų, kaip mus užima, Lenkiją sudaužo atominiu smūgiu, norvegams kliūva. Tai visos Aleksandro Dugino (rusų filosofas, politologas, pasisakantis, kad Tarybų Sąjunga turėtų būti atkurta, – red. pastaba) ideologija.
Taigi praktiškai šis A. Dugino ideologijos scenarijus jau yra 2007 m. pažaistas. Visa tai jau rusai pasipraktikavo: viskas buvo nukreipta į tai – degtinės, „šnapsai“, koncertai, įvairiausi rusų finansuoti renginiai. Kai tik būdavo Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Liepos 6-oji, tai visada atvažiuodavo Filipas Kirkorovas arba Ala Pugačiova.
Tai mes pastebėjome ir pradėjome rėkti, tad dabar mėnesio spinduliu vis tiek atvažiuoja. Dabar ir kitus pradėjo varyti atlikėjus. Vykstant vienam tokiam koncertui Vilniuje, prie arenos, pravažiuoju ir matau – daugybė automobilių. Šiauliuose 2011 m. į F. Kirkorovo koncertą 8 tūkst. žiūrovų susirinko, čia buvo pilna mašinų. Aš viliuosi, kad visgi didžioji dalis žiūrovų buvo atvažiavusi iš Latvijos.“

Media priemonės
„Media priemonės – sukurti baisiausi Rusijos projektai. Rašomi įvairūs straipsniai, kuriamos televizijos laidos, kurių biudžetas kaip Lietuvos kariuomenės. Amerikoje, pavyzdžiui, pamatysi „Russian Day“ kanalo reklamą. Kas dirba? Žurnalistai britai, amerikonai, baigę mokslus, jie tik „speakeriai“ (angl. speak – kalbėti), šneka be jokio akcento ir kalba A. Dugino ideologijos, Dmitry Rogozin knygų mintimis. Visą tą šlamštą pateikinėja pasauliui tam, kad iš tikrųjų suskaldytų visus.
Praktiškai visa Baltarusija žiūri rusiškus kanalus. Apskritai baltarusiai iš tiesų yra tiek nusivažiavę, kad mūsų istoriją yra pasiėmę: Lietuvos nebuvo, Lietuva – tai tiktai maža dalelytė Žemaitijos, o visa kita – jų. Dabar jie gi pilis rekonstruoja, pasiėmė mūsų didingus kunigaikščius Vytautą, Mindaugą, Gediminą, Algirdą. Mūsų nėra nė vieno.
Taip jau yra kartos užaugusios ir jie ateis pasiimti savo žemės: ko jūs čia gyvenate, čia gi mūsų viskas. Tai yra labai baisu.
Visa istorija Rusijoje yra perrašinėjama šimtus metų, viskas yra klastojama. Po 1917 metų revoliucijos apskritai tiesos niekur nebuvo. Tai žinokite, kiek paskaitysite rusiškų istorinių knygų, tai viskas yra jose suklastota, visiškas melas.
Štai nuotraukos su užrašais: „JAV, NATO pasauliniai teroristų okupantai, lauk iš Lietuvos“. Štai ką reiškia propaganda. Šiais metais darytos nuotraukos „Rusai, eik namo“. Patys viską ištepė, lygiai taip pat matėme prie Pabradės užrašus.
O tai daroma tam, kad kariai, pravažiuojantys su tankais ir šarvuočiais, matytų – lauk iš čia, lauk. Maždaug – mums jūsų nereikia čia, laukiame savų.“

Trys ideologijos dalys
„Iš tikrųjų visa ideologija yra suskirstyta į tris dalis. Viena eina į Rusijos dalį, t. y., kad lietuviai yra naciai, fašistai, o ukrainiečiai lygiai tokie patys ir pan. Lietuviai – Amerikos pakalikai, nevykdo savo užsienio politikos ir t. t. Taip visur rašoma. NATO auga, artėja grėsmė prie jų sienų ir pan.
Per savo kanalus rodo, kad čia maždaug mes esame viena tauta – visa Tarybų Sąjunga, Eurazija, apskritai, kad mes esame vienis. Tokia žvejų, žemdirbių tauta. Agituojama, kad mes nekovotume. O į pasaulį yra specialiai išleistos knygos – žydšaudžiai. Taip daroma tam, kad parodytų, jog lietuviai visgi yra niekšai, jie niekada nepasikeis. Tai yra užsakomi dalykai.
Ukrainos pavyzdys. Paveikslėlis: jeigu balsuoji už Maidano ukrainiečius, tai gausi smogiką, balsuosi už rusų atstovus – gausi šviesų rytojų. Daugybė klastočių, paimti siužetai iš filmų. Štai paimtas siužetas, kuris niekuo nėra susijęs su įvykiais Ukrainoje: užmuštas vaikas ir verkia močiutė – parašyta, kad ukrainiečių kariuomenė žudo Donbaso vaikus.
Kitas epizodas – ukrainiečiai žiauriai elgiasi, spardo žmones, o nuotraukos iš 1993 metų Bosnijos įvykių. Štai tokios yra kuriamos klastotės.“

Antrasis etapas: kiršinimas
„Antras etapas – informacinės operacijos, kombinuotos su diplomatiniu spaudimu, kibernetinėmis atakomis. T. y. klaidinimas, papirkinėjimas tuo metu vyksta, šalyje susipina ekonominiai potencialai, sabotažai. Pavyzdys – mūsų laivas arba kažkoks mūsų šnipas ten sulaikomas. Dabar gi išvis akibrokštas – Rusija nagrinėja, ar Lietuva teisėtai atsiskyrė. Tokių visokių provokacijų bus ir jų daugės.
Kai Prezidentė pasisakė šiek tiek aštriau, kad Rusija turi teroristinės valstybės požymių, tai per vieną savaitę net keturios žinutės išėjo apie tai – bent jau tiek įžvelgėme praėjusių metų pabaigoje. Išspausdinta knyga „Red Dalia“ („Raudonoji Dalia“) anglų kalba ir išdalyta Europos Parlamente pačių lietuvių. Tikrai tų pačių lietuvių, nes niekas kitas taip nepadarė. Vėlgi aišku, kad yra grupuotės, tam tikros partijos ir tam tikri judėjimai Lietuvoje.
Premjero skandalas apie kalėjimus – suorganizuota tam, kad Lietuva ir Amerika turėtų blogus santykius. Neringos Venckienės ir Drąsio Kedžio byla – visuomenės suskaldymas. Praktiškai šitas skandalas Lietuvą padalijo labiausiai į dalis – padarytas skandalas ir eskaluojamas po šiai dienai.
JAV karys mirė nuo Ebolos viruso – maždaug supraskit, kad tai lėmė pats likimas. Visa tai daroma, kad žmonės bijotų.“

Trečiasis etapas: suaktyvėjimas
„Trečiasis etapas – tai yra atskirtų ekstremistinių organizacijų atsiradimas arba suaktyvėjimas. O jeigu tokių organizacijų nėra, juos atveža. Gali atvežti ir specialiųjų pajėgų karių, kurie yra persirengę sporto turistais. Jie gali būti tolimųjų reisų vairuotojai ar vyras su žmona pasiprašo leidimo gyventi Lietuvoje, įkurti firmą.
Paprastai ateina specialiosios pajėgos ir jos ateina įvairiai. Vienos per ilgą laikotarpį: jie čia viską iššnipinėja. Kitos ateina prieš pat didesnius įvykius. Taigi jeigu pamatote mieste daug vienodai ar panašiai apsirengusių ir maždaug vienodo amžiaus žmonių, tai skambinkite į saugumą – ypač jeigu jie rusiškai šneka. Žinokite, kad tai gali būti specialių pajėgų kariai, kurie po truputį integruojasi.
Tuo metu suaktyvėja ultradešiniosios organizacijos, „skinhedai“ atsiranda, kartais su kažkokiomis neaiškiomis emblemomis. Padažnėja visokių jų pareiškimų, kad reikia nesusitvarkančią valdžią nuversti, kažkur langus padaužo ir t. t.
Pavyzdys nuotraukoje – geležinis vilkas, Gedimino stulpai raudoname fone. Atrodo viskas gerai: Vilniaus simbolis, nacionaliniai simboliai. O iš tikrųjų slypi kas? Slypi Kremlius, Kremliaus pinigai. Kokia bobutė eidama pro šalį gali labai gražiai užkibti.
Daili, simpatiška mergina nuotraukoje. Kas čia galėtų būti? Sako – plaštakė, o aš sakau, kad taip, gali ateiti ir toks metas plaštakėms. Taip atrodo rusų specnacas. Jie gali persirengti ir prisitaikyti labai klasiškai. Praėjusiais metais ji buvo sučiupta Ukrainoje, kai kurstė nacionalinės gvardijos maištą. Apsimetė vieno kario pana: padaužykime langus, meskime Molotovo kokteilius – juk minią reikia užvesti kažkam. Tai iš tikrųjų tokių prikepta daug – ne vienas ir ne du.“

Ketvirtasis etapas: karinė konfrontacija
„Ketvirtas etapas – karinės konfrontacijos pradžia. Visi tie, kurie susiintegruoja, pradeda aktyvėti. Pirmiausiai galėtų atsirasti spec. pajėgos, kurios būtų persirengusios ir čia inicijuotų konfliktus, susprogdintų kažką, atimtų ginklus iš policijos, padalytų vietiniams visiems – snaudžiantiems ir laukiantiems. Toliau – paima vieną pastatą, kitą pastatą, savivaldybę, išlaisvina kalinius, padalina ginklus ir žiūrėk – jau jų yra 35 arba net 200. Čia priklauso, kaip pasisekė. O mes – nebespėjame, sprendimo nėra, įsakymai „nesuvaikšto“ ir pan. Tada prašome kitos šalies pagalbos.
Ukrainos pavyzdys – vienu atveju tai persirengėliai kariai, kitu – samdiniai ir visi kiti.
Kas organizuoja maištą arba tokį negražų užėmimą? „Grušnikai“. Žvalgybos valdyba, kuri ir yra tam ruošiama, daryti perversmus ir t. t. Būtent taip Pietų Ukrainoje ir nutiko. Kas yra tas Igor Girkin (Rusijos karininkas, žurnalistas, buvęs separatistų karinių pajėgų organizatorius ir vadas Rytų Ukrainoje, – red. pastaba) – karo rekonstruktorius? Rekonstruoja jis vieną Rusijos pulką ir pan.“

Penktasis etapas: karinė invazija
„Ir paskutinis etapas – karinės invazijos pradžia. Kai pamatome tankus, šarvuočius, tada yra paskutinis etapas.
Karinio konflikto etapai gali būti trumpi – mėnuo, pusė metų, ilgi – dveji metai, net 10 metų.
Akivaizdu, kad visa tai yra daroma, lygiai taip pat veikiama, kaip ir prieškaryje, kaip ir Gruzijoje, kaip ir Čečėnijoje – visur eskaluojama, žmonės kiršinami tarpusavyje. Pavyzdžiui, Vilniaus krašto lenkai sukiršinti su lietuviais. Tai yra Kremliaus darbas.“

07-10-2015 13

L. Idzelis užtikrintas – Rusija ruošiasi karui, o jos scenarijus jau išbandytas. 
Artūro STAPONKAUS nuotr.



 

Į viršų