Ričardas Jakutis

Prieš keletą dešimtmečių pokalbių temų, atrodo, nebuvo daug, bet žmonės buvo kalbesni: šnekteldavo autobuse, susėdę prie namų ant suolelio, stabtelėję gatvėje. Besikalbantys sudarydavo vieną darnų kolektyvą. Dabar žmonės tyli arba skundžiasi.

Štai sinoptikai sako, jog šiais metais stojo graži, tipinė žiema, bet mes vis tiek nepatenkinti. Žiemos pradžioje buvome nepatenkinti, kad žiema per šilta, vėliau, kad per šalta, nepatenkinti, kad nėra sniego, vėliau – kad reikia klampoti per sniegą.

Nors sinoptikai baisumų nebepranašauja ir sako, kad visi šalčiai jau praeina ir žiema begrįš tik nuotraukose, mums atrodo, kad dar bus nemalonių ciklonų, dar bjauresnių anticiklonų, pustymų, šlapdribos, plikšalos... It žiemos šalčiai, mus visus suspaudusi neviltis, netikėjimas, nemeilė. Problemų – iki kaklo. Tiek besiskundžiančių dar niekad nebuvo. Skundžiantis truputėlį palengvėja. Kiek šiandien mūsų šalyje nelaimingų žmonių ir visi jie nelaimingi savaip. Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Net mūsų meno kūriniams būdingas liūdesys: lėti muzikiniai opusai, verksmingos dainos (lietuviškos raudos stebina Europos folkloro tyrinėtojus), ašarą spaudžiančios rašytinės istorijos, tamsūs tonai ir tokie pat pustoniai paveiksluose, gedinčios skulptūros... Užsieniečio paklausiau, kas labiausiai jam patikę Lietuvoje. „Medžiai“, – atsakė.

Dažnai sapnuoju sceną ir save stovintį joje. Tuoj prasidės spektaklis, turiu vaidinti kažkokį vaidmenį, bet neatsimenu žodžių. Nemoku savojo teksto. Slogi ir nemaloni savijauta. Vis galvojau, kad tokie sapnai lanko tik mane vieną, bet neseniai perskaičiau dar vieno tokio paties ar labai panašaus sapno sapnuotojo prisipažinimą. Ir dar sužinojau, jog jeigu būtų apklausa, beveik kiekvienas žmogus prisimintų sapnavęs kažką panašaus. Sako, gali būti, kad taip reiškiasi mūsų kūrybingumo baimė. Viešumo baimė. Baimė susimauti scenoje, kuri vadinasi Gyvenimas ir kurioje mums skirta kažką suvaidinti.

Sutikę pažįstamą pasiteiraujame: „Kaip gyveni?“, „Kaip sekasi?“. Atsakymas: „Nieko“. O „nieko“ reiškia „neblogai“. Bet štai užklaustasis ima ir pradeda pasakoti, kaip jis gyvena, kaip jam sekasi. Mes nustebę klausomės – apie ką jis čia? Paklausėme juk mandagumo vejami, o tas kvailys... Ar jis nežino bendravimo taisyklių?

Šiandien temų pokalbiams begalė, tad ir rašyti komentarus nėra sunku. Krizė, emigracija, nedarbas, skriaudžiami pensininkai, Seimo narių kelionės ir jų kanceliarinės išlaidos, dar vis Kedys ir pedofilijos skandalas, nauji keistuoliai pasiruošę užimti seimūnų kėdes... Tie, švelniai tariant, keistuoliai įkūrė dargi žmonių partiją. Taigi partiją dabar turės ir žmonės. Ir dar visokiausių partijėlių pridygo. Nesupaisysi. Nors dauguma tų naujųjų, norinčių seimūnų kėdžių – dirbtinio kvailumo eksperimentai.

Įsiminė nugirstas klausimas-palyginimas, jog jei burleskos šokėja, seksekspertė ar kitos panašios asabos taptų chirurgėmis, ar mes gultumės ant jų operacinio stalo? O juk Seimo nariai vykdo visos šalies operacijas. Taip pat įgriso klausimas, ką aš manau apie Vienos balių Šiauliuose ir kam dera jame dalyvauti. Ilgai mąsčiau, kol nusprendžiau – Vienos baliuje gali dalyvauti visi, kurie neslepia mokesčių. O norintiems patekti į Seimą galiu patarti, jog tiesiausias būdas – pasiskelbti hermafroditu.

Dar labiau negu orais, esame nepatenkinti valdžia. Kai šiandien retai kas beginčija, kad mes ne dugne, o tik aiškinasi, ar tame dugne sėdime, ar jau iš jo ropščiamės (jau net premjeras rečiau sako, kad sparčiai kylame), man dingtelėjo šventvagiška mintis, jog mes į tą dugną dar vis ritamės. Be to, susimąsčiau, ar teisinga tai vadinti dugnu, ar neteisingiau būtų pavadinti aklaviete. Nes. Pirma, skurdo ir socialinės atskirties lygis Lietuvoje yra vienas iš aukščiausių visoje Europos Sąjungoje. Antra, itin mažai lėšų skiriama socialinei apsaugai, tik apie 13 proc., o tai perpus mažiau negu ES vidurkis. Trečia, Lietuva yra vargingųjų apmokestinimo čempionė. Visa mokesčių sistema yra nepaprastai regresyvi.

Pas valdžios funkcionierių kreipėsi senutė prašydama padėti, nes prastai šildomas jos butas. Sąskaitos didžiulės, o šilumos jokios. Jai aiškinta, kad kažkas su vamzdynu, bet niekas nieko netvarko. Funkcionierius pažadėjo išspręsti problemą, bet nei namo numerio, nei buto, nei senutės pavardės nepaklausė.

Valdžios nuostatos šiandien, švelniai tariant, keistos. Pavyzdžiui, Lietuvos pasiturintieji esą tokie pažeidžiami, kad net menkiausias mokesčių didinimas juos palauš ir todėl jie neliečiami, gi vargingesnieji Lietuvos piliečiai esą nepaprastai tvarūs, tad galima mažinti socialines išmokas ir didinti tuos mokesčius, kurie juos labiausiai paveikia.

Žūsta vidurinioji klasė. O juk ji yra didžiausias viso variklis – šalies patriotai. Jie ir visus savo uždirbtus pinigus palieka savo šalyje, kai turtingieji juos išleidžia kitur – ir taip turtingame Vakarų pasaulyje.

Darbo neturi kas dešimtas darbingo amžiaus Lietuvos gyventojas. Todėl gal ir nėra keista, kai dauguma verkia, jog Lietuva – nemielas kraštas gyventi. Kiekvienas norėtų gyventi draugiškesnėje, supratingesnėje ir protingesnėje valstybėje. Skaičiau, jog sausio mėnesį iš Lietuvos emigravo 3999 žmonės. Nustebino skaičius – it būtų kalbama apie prekes prekybos centruose. Nors suprantama - vis geriau toks skaičius nei 4000. Maždaug kas antras išvykęs – iki 30 metų (kaip rodo statistika, Lietuvos emigrantai yra vieni iš jauniausių Europos Sąjungoje).

Gaila, kad šiandien žmonės diskutuoja ne apie kultūrą, juo labiau ne apie moteris, bet apie skandalus ir politiką. Pokalbiuose kartojasi vis tie patys žodžiai: Seimas, vyriausybė, vagys. Minimos pavardės, pareigos, visuomenė, rinka, sovietinis mąstymas ir vakarietiškas požiūris.

Jau XVI a. buvo kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai. 45 procentai mirusiųjų smurtine mirtimi buvo pažįstami su savo žudikais. Išvada: kuo mažiau žmonių pažįsti, tuo esi laimingesnis. Šiandien likimas modifikuojasi ir reiškiasi per pinigus, ir, anot mūsų gyvenimo tyrinėtojų, tai pagonybės likmenų ir Mančesterio kapitalizmo mišinys, plikbajorio ir bankininko ideologija. Folkloro tyrinėtojai, apie kuriuos šiame tekste jau esu užsiminęs, teigia, kad lietuviai ypač mėgsta ubagų dainas. O juk dainuodamas tokias dainas turtų nesusikrausi. Pensininkai, žiūrėdami į saulėlydį piktinasi: „Tokiems dalykams pinigų turi, o didinti pensijoms neranda“. Europos Sąjunga mestelėjo dar vieną „perliuką“: informavo paskelbusi Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metus ir paragino „Dalyvaukite!“. Vieno iš oligarchų išmintis: „Pinigai tikrai nepadarys jūsų laimingesnių. Šiandien aš turiu 25 milijonus litų, bet aš toks pat laimingas, kaip ir tada, kai teturėjau vos 20 milijonų.“
Dar viena tema – taupymas. Tai, aišku, ne blogybė. Atsiranda net toks reiškinys, kaip taupymo kultūra. Išmokstame nebeužsukti į prekybos centrus. Jau suvokiame, jog prekybos centruose perki du, gauni tris, moki už keturis. Be to, juk tuose centruose yra tik dviejų rūšių prekės: šiukšlių maišai ir prekės šiukšlių maišams. Nebepaliekame naktį krautis mobiliojo telefono, vandens virinamės tiek, kiek sunaudosime. Pagaliau įsiklausėme į pateikiamus duomenis, kad Lietuvoje elektros energijos vienam žmogui sunaudojama triskart daugiau negu Europoje.

Statistiškai daugiausia lietuviai išleidžia maistui. Vidutiniškai šeimos išlaidos maistui Lietuvoje sudaro 40 proc. išlaidų. Išsivysčiusiose šalyse išlaidos maistui neviršija 13–15 proc. šeimos biudžeto. Būstui išlaikyti lietuviams reikia 25 proc. šeimos biudžeto (kaime mažiau, bet vidurkis yra toks). Transportui mes panaudojame 10, drabužiams, avalynei – 8, sveikatos priežiūrai – 5,5, laisvalaikiui – irgi 5,5 proc. savo pajamų. Šiose kategorijose Vakarų pasaulyje išlaidos būstui išlaikyti tokios pat, o visur kitur vakariečiai išleidžia daugiau, pavyzdžiui, laisvalaikiui jie skiria net dvigubai daugiau – 11 proc.

40 proc. lietuvių labiau patinka leisti pinigus nei taupyti. Tai būdinga ir rusams, indams, kinams. „Jei gavęs atlyginimą pasijunti turtingu – niekada nebūsi turtingas“, - verta dėmesio mintis. Svarbiausia gavus atlyginimą neužsukti į jokią parduotuvę. Lietuvoje pigiausias miestas – Tauragė. Čia ir komunalinės paslaugos, ir transportas pigiausi šalyje. Šiauliai – tarp brangiausiųjų.

Man vis norisi pasiūlyti pakalbėti apie moteris. Juk esame dviejų švenčių - Įsimylėjėlių dienos ir Tarptautinės moters dienos – tarpsnyje. Įsimylėjėlių diena tarsi skirta ir moterims, ir vyrams, tačiau tą dieną visgi daugiau kalbėjome apie moteris. O dėl Tarptautinės moters dienos viskas savaime aišku.

Arabų ir hebrajų kalbose Adomas reiškia „žmogus“, o Ieva – „gyvybės davėja“. Nors vyrams tereikia žinoti tik tai, kad geriausias auksas yra 24 karatų. Aktoriaus Melo Gibsono herojus kino filme „Ko nori moterys?“ tvirtino, jog žino, ko tos moterys nori. Jis žinojo, bet ne viską. Džeko Nikolsono herojus vėliau susuktame filme „Mylėti(s) smagu“ vėl kartojo, kad viską žino apie moteris. Tiesa, kad jis ypač daug žinojo, bet irgi ne viską. Remiantis naujausiu tyrimu buvo nustatyta, jog moterys geriau stato automobilius nei vyrai, praneša „telegraph.co.uk“.

Visi žinome garsiuosius dailininkų klasikų paveikslus: „Moteris (Madona) su kūdikiu“ (dažniausia tema), „Moteris su šermuonėliu“, „Moteris su verpste“ ir t. t. Šiandien gi atsiverti moterų žurnalus ir matai moterį su šuniu, moterį šalia automobilio, net regėjau moterį su smaugliu.

Teisiausias buvo Napoleonas XVIII–XIX a. sandūroje apeliuodamas į tradicinį moters vaidmenį. Anot jo, kiekvienas turi savas savybes bei pareigas. Moters savybės – grožis, malonumas, menas patikti. Jos pareigos – atsidavimas, ištikimybė. Nors moterys visad kažkuo žavios. Vienos patinka, kad ateina, kitos – kad išeina. „Neleiskite moterims verkti!“ - kažkoks poetas kreipėsi į visus vyrus.

Nenustebau sužinojęs, jog moterys geriau skiria kvapus. Ji tuoj užuos ant tavęs sekretorės kvepalus. Pasirodo, į atskirus kvapus moters smegenys reaguoja 8 kartus stipriau. Taip pat moterys geriau girdi, greičiau randa pamestus daiktus, išsiskiria subtiliu skoniu. Vyrų smegenų puselės, atsakingos už įvairius mąstymo tipus, mąstant tarpusavyje sąveikauja prasčiau nei moterų. Pasitelkdami už logiką atsakingą smegenų dalį vyrai beveik išjungia „abstraktaus mąstymo“ sritį, kuri vadovauja ir emocijoms. O moterys galvoja „pakaitomis“, emocijas kaitaliodamos su sveika logika. Todėl vyrai geriau žaidžia šachmatais, bet prasčiau naudojasi intuicija, kuri suvienija loginį ir abstraktųjį mąstymą.

Moterys pasaulį mato ryškiomis spalvomis. Daltonikių yra 8 kartus mažiau nei daltonikų. Bet degant raudonai šviesai jos važiuoja šiaip sau – iš principo. Nors va – moterys dažniau liūdi. Jos vidutiniškai tris kartus dažniau suserga depresija nei vyrai. Tiesa, savižudžių tarp jų keliskart mažiau negu tarp stipriosios lyties atstovų. O liūdinčią moterį vyras visad gali pradžiuginti: „Gerai, nupirksiu tau naujus kailinius“.

Šalia moters vyras turi būti pasitempęs, jai asistuoti. Džentelmenas yra tas, kuris pakelia merginos numestą nosinaitę, nors mergina ir negraži. Tiesa, dėl tos nosinaitės pakėlimo tiksliai nežinau. Yra teigiančių, jog vyras turi pakelti visus moters numestus daiktus, išskyrus nosinaitę. Be to, atrodo, vis dar neaišku, kam pirmam kilti laiptais ar įeiti į liftą. Kai nesutaria etikos specialistai, tenka remtis intuicija. Kaip ten bebūtų, vyrams gyvenimas pasisekęs, jei jie geria konjaką senesnį už moteris su kuriomis geria.

Girdėjau meilę lyginant su draugyste. Mano galva, toks palyginimas yra meilės naudai. Meilės aistros akivaizdoje draugystės ryšys atrodo lengvas, bespalvis ir nelabai rimtas. Meilę tūkstančius metų šlovina teatras, poezija ir romanai. Bet kai kada draugystė turi pranašumų. Negali būti vienpusės draugystės. Jūs nejausite draugiškumo žmogui, kuris nejaučia draugiškumo jums. Arba draugystė abipusė, arba jos nėra. O meilė be atsako, priešingai, gali maitintis savo skausmu. Taip pat negali būti draugystės be pagarbos. Jei jūsų draugas pasielgia niekšingai, jis nebėra jūsų draugas. O meilės įkarštis nepaiso mylimo žmogaus kvailumo, bailumo, menkystės. Be to, laikas kenkia meilei, o draugystei jis yra parankus. Vis dėlto daugelis tars – kaip be meilės? Ir jie bus teisūs. Gera turėti daug draugų, bet norisi turėti vieną, savą, patį artimiausią mylimą žmogų. Ir dar. Nors draugystė puiku, bet esu įsitikinęs ir ne kartą mėgstu tai pakartoti, kad negali būti draugystės tarp vyro ir moters. Prieštarausit, bet liksiu įsitikinęs.

Žiemos vakarai ankstyvi ir ilgi. Atsiguli vakare ant kanapos, apsikloji vilnoniu languotu apklotu ir skaitai arba tiesiog mąstai ir pirštu rašai ant lubų. Televizorius nieko gero nerodo. Pyksti, kad žmonės iš televizorių žiūri į tave, kaip į idiotą. Bet juk gali ir tu taip į juos žiūrėti. Kur lietuviai, nuvažiavę į Palangą pirmiausiai eis? Aišku, pasisupti į atrakcionus. Jūra amžina, ji palauks.

Išaušta nauja žiemos diena ir vėl svyra rankos, ir nieko nesinori veikti. O būtent šiuo metų laiku reiktų pasinerti į aktyvią veiklą. Tai vienas iš depresijos nugalėjimo būdų. Galima perstatinėti baldus. Dar padeda susitikimai su draugais, teatrų, parodų, muziejų lankymas. Tiesa, sakoma, jog tokiam laikui būdingesnė klasikinė muzika. Bet tyrimai byloja, jog restoranai, kuriuose grojama klasikinė muzika, geriau išsilaiko. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti, būti geresniu ir dosnesniu.

Sakote, nėra kuo užsiimti? Netiesa. Tik pamąstykite. Pavyzdžiui, siūkite šunims švarkelius, kelnytes ar net kojinaites, batelius. Užsakovų tikrai turėsite. Moterims siūlau kiek pasitreniruoti ir tapti apsaugos darbuotojomis. Protingas firmos vadovas atleis visus savo apsauginius vyrus ir samdys jus. Moterys ir merginos, patikėkite – ateitis jūsų. Nes kas iš tų apsaugos darbuotojų vyrų. Vieno paklausiau: „Ką tu darytum, jei tavo bosą nušautų?“. Šis tik atsakė: „Eičiau kito saugoti“.

Kai tokios liūdnos dienos, norisi kažkokio linksmesnio nuotykio. Sumąsčiau. Jei šiomis dienomis atsidursiu nepažįstamų žmonių perpildytame lifte, atsisuksiu į juos ir pasakysiu: „Jums turbūt įdomu, kodėl aš jus visus čia surinkau.“ Nors teisingiausiai dainavo Frenkas Sinatra: „Jeigu tau pasiseks Niujorke, pasiseks bet kur“. O vasario pirmosiomis dienomis mirusi nuostabi poetė Vislava Šymborska eilėraštyje „Babelio bokštas“ rašo: „Sakyk, kiek laiko? – Taip, esu laiminga“. Gyvenimo kelias: pakilti, nukristi ir toliau gyventi.

Į viršų