Ričardas JAKUTIS

Visi žino, kad pirmadienis – sunki diena, bet ne visi suvokia, kad savaitės pradžia bus kur kas malonesnė, jei tinkamai praleisime penktadienį ir savaitgalį. Kitaip nebūtų tokios žiaurios statistikos: pirmadieniais ištinka 60 proc. infarktų, imamas trečdalis biuletenių. Tas pats anksčiau ar vėliau ištiks, jeigu neatostogausime.

Kaip pradėjai dieną, savaitę, mėnesį, tokia ir bus toji diena, savaitė, mėnuo. Tas pats, be abejo, ir su vasara. Kaip pradėjote šią vasarą? Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventės, atostogos, vasara... Netiesa, dar visas vasaros mėnuo, o dar ir rugsėjis. Praeityje sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog atostogoms ir kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą atostogauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtusieji arba tiesiog kvailiai. Tad jei per šią vasarą nieko nenuveikei, niekur nebuvai išvykęs, niekuo negali pasigirti, nebent kad pasiekei miego rekordą - miegojai apie 16 valandų, kad niekur iš miesto kojos nebuvai iškėlęs, kad net nė vienos knygos neperskaitei, jokios parodos, jokio koncerto nematei, visur dar gali spėti. Prieštaraujate, jog šiemet atostogauti jau vėlu. Jeigu tik taip mąstysite, atostogauti niekad neprisiruošite. Juk ne vienas tvirtina, kad maloniausias poilsis ir geriausios atostogos - rugpjūtį. Rugpjūtis (rugys ir pjūtis) lotyniškai pavadintas Augustus - Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesį turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje.

Šiandien daug yra tokių, kuriems atostogauti reikia prisiversti. Yra ir tokių, kuriems ne atostogos galvoje. Pasaulis yra daugiau negu kasdienis šurmulys, o neišlįsdami iš to šurmulio mes prarandame mums dovanotą laiką. Prisiminkime, kad Evangelijos aprašymuose Jėzus niekur neskuba. Atrodytų, jog į Jeruzale jis turėtų skubėti, o viskas priešingai – kalbasi su žvejais, pasakoja įvairiausias istorijas, užsibūna muitininkų namuose, pamedituoja ir vienas. Kaip kažkuris iš teologų yra pasakęs, „Jis nevartoja gyvenimo, o tiesiog gyvena“.

Amerikoje atliktas tyrimas skelbia neįtikėtinus rezultatus – daugiau nei du trečdaliai amerikiečių neišnaudoja jiems skirtų metinių atostogų. Tai aiškinama baime prarasti darbo vietą, nes apklaustieji sakė jaučia darbdavių spaudimą būti pasiekiami 24 valandas per parą. Pasaulį apskriejusi ekonominė krizė ne tik sumažino amerikiečių bankų sąskaitas, bet ir paveikė vasaros atostogų planus. Žmonės baiminasi, kad jiems poilsiaujant darbdaviai juos pakeis kitais, kurie gali atlikti jų darbą efektyviau. Panaši atostogų statistika ir kitose šalyse: 22 proc. prancūzų, 24 proc. vokiečių ir net 92 proc. japonų atsisako dalies metinių atostogų. Bet juk taisyklė turėtų būti tokia: „Jeigu norite jaustis reikalingi, tegul poilsis tampa jūsų tikslu.“

Lietuvoje viskas panašiai. Skaičiau, kad net ketvirtadalis lietuvių atsisako bent dalies atostogų, nes mano, jog jiems reikia dirbti. Dažnai kelionių ar kitais laisvalaikio malonumais nemoka džiaugtis net ir jaunimas dėl jį užvaldžiusio pragmatiško požiūrio į gyvenimą. Tiesa, statistika byloja, jog praėjusiais metais dauguma iš mūsų atsisakė dalies savo atostogų malonumų dėl negailestingos finansinės krizės rykštės. Todėl ir moksleiviams teko praleisti atostogas daugiabučių namų kiemuose. Nors, mano galva, teisingas pamąstymas, jog mes neturime atostogų džiaugsmo filosofijos.

Nebepamenu, kur buvau užtikęs apklausą apie didžiausius žmogaus malonumus. Respondentai pirmąją vietą skyrė aistringai meilei, antrąją – džiaugsmui dėl tirpstančių kilogramų, trečiąją – trokštamo daikto įsigijimui, ketvirtąją – atostogoms. Dėl pirmosios ir antrosios vietų gal ir nesiginčyčiau, bet štai trečiąja su ketvirtąja, mano galva, vertėtų sukeisti.

Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas apsilanko visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys - paraginimas keliauti. O štai ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“

Psichologai atkreipia dėmesį, kad labiausiai mums reikia įdomių atostogų tuomet, kai mūsų paprastas gyvenimo būdas sukelia mums daug streso. Aišku, išrankiesiems atostogų mėgėjams masinis turizmas jau seniai yra atgyvena. Viešbučiai panašūs, grupinis slankiojimas iš vienos vietos į kitą malonumo irgi nesuteikia. Tiesa, man paminklai patinka, nors girdėjau ne vieną svarstant, ar gali būti žavus žiopsojimas į paminklus. Estetai teigia, jog masinis turizmas padaro daug žalos tų šalių gyventojams. Pirmiausia kenčia jų autentiška kultūra, nes dažniausiai ji adaptuojama - pritaikoma tipiniam (daugiaserijiniam) turistui. Bet tai jau kita tema.

Įsivaizduoti idealias atostogas – sudėtingas dalykas. Sudėtinga, nes atostogų pramonės pasiūla didžiulė. Su kuo jums siejasi žodis „atostogos“? Tiesiog pasvajokite ir tas svajones užsirašykite. Psichologai aiškina, kad kai jau turite savo „svajonių atostogų“ vaizdą, juo remdamiesi atsakykite sau į klausimą, kodėl būtent tokios atostogos dabar jums atrodo pačios tikriausios. Ar dėl to, ką nuveiktumėte? (Sutvarkysiu apleistą sodą, aplankysiu šalį, į kurią planavau nuvykti jau keletą metų, pailsėsiu voliodamasis paplūdimyje...). Ar dėl to, ką patirtumėte? (Savo rankomis sodinsiu medžius, vaikščiosiu po tūkstančio metų senumo šventyklas ir muziejus su nuostabiais meno kūriniais, nardysiu jūros gelmėse ir iš arti pamatysiu povandeninį pasaulį...). O gal dėl to, kad galėtumėte vienaip ar kitaip pasijusti? (Atsipalaiduosiu, pamiršiu rūpesčius, „pasikrausiu“ energijos, nusiteiksiu darbui...). Lietuviui, atrodo, nedaug reikia. Kad galėtų kažką nematyto pamatyti ir kad būtų vanduo, saulė, smėlis, medžių ir pievų kvapas. Atostogos būtinos ir kūnui, ir sielai. Taip, taip - ir sielai, kuri mane tiek metų saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat turi atostogas, kurių jis nešvaisto vėjais. Be to, kas mums svarbiausia, sako, jog per jas jis labiausiai globoja atostogaujančius.

Be abejo, geroms atostogoms susikurti labiausiai reikia lakios fantazijos. Draugas sakė nevyksiąs į Palangą, o apsistosiąs kaimo turizmo sodyboje. Kokie įspūdžiai? Spjaudėsi: kaimynai triukšmauja, šašlykus be paliovos kepa, alų ar stipresnius gėrimus geria, nuo ryto iki vėlaus vakaro Radžio dainos skamba.

Girdėjau ir kitą nuomonę, jog būdamas net ir banaliausiame kurorte nors savaitę vis tiek persikeli į kitą būvį. To sieki sąmoningai, bet nutinka tai netikėtai. Tokios jau tos atostogos ir toks jau tas išvykimas iš namų (aplinkos pakeitimas). Sako, jog tas kitas būvis ir yra poilsis.

Kodėl mes keliaujame? Kodėl mėgstame keliauti? Keliaujame, kad atitrūktume nuo įgrisusios aplinkos, nuo kasdienių darbų ir rūpesčių, nes, pasak seno lotyniško posakio, „juodas rūpestis už raitelio sėdi“. Bet pagrindinis kelionių variklis, sako, yra smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinką, išlieka visą gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairiausias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose.

Jei yra didysis poilsis, kurį tokį padaro, tarkime, atostogos Kaprio saloje, tuomet yra ir mažasis poilsis, pavyzdžiui, laikas su knyga. Neseniai paskelbus sociologinį tyrimą apie Lietuvos gyventojų skaitymo įpročius, turbūt visiems labiausiai įstrigo mistinis „trečdalis“, tai yra, tiek žmonių išvis niekada neskaito knygų. Be abejo, negražus tai skaičius. Bet jei esame optimistai, tai pagalvokime – du trečdaliai skaito. Ir jiems perskaityta knyga sukelia emocijų. Tai puiku. Patiko kažkieno girdėtas pamąstymas, jog skaitymas - keistas procesas, daug kuo primenantis žiūrėjimą į debesis. Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra, tik su trumpikėmis, pasakysi? O rankose laikoma knyga viską apie jį pasako. Tad nesakykite, kad knygų skaitymo laikas – ruduo ir žiema, o vasara - tam labiausiai netinkamas metas. Niekad nesutiksiu. Vasarą knyga yra atostogos per atostogas. „Vasarą knygos keliauja, jos išvedamos pasivaikščioti. Į jų puslapius pripusto paplūdimio smėlio, pribyra žiedų, lapelių ir pienių pūkų. Jos markstosi, ištraukiamos iš kuprinės už tūkstančio kilometrų nuo gimtosios lentynos ar knygyno. Dažnai jos ir paliekamos joms nežinomos šalies parke ant suoliuko laukti naujų šeimininkų. Jų vietą užima kitos, pirktos keisčiausiose vietose, rastos traukiniuose, dovanotos, o dabar ramiai gulinčios visai kitose platumose tarp smalsių senbuvių...“ – pradedant atostogų metą portale bernardinai.lt rašo poetas, eseistas ir knygų apžvalgininkas Marius Burokas. Net nežinau, ar kas nors kada nors gražiau yra pasakęs apie vasarą ir knygas.

Žinia, žmonės myli lietuviškas vasaras. Bet jūs kokiam nors Lietuvos gale sėdite prie kokio nors ežeriūkščio ir nežinot ką veikti. Jums per šilta, o gal per šalta ir nuobodu. Ši vasara tokia, kad, atrodo, saulė kepins nesiliaudama arba lis kiaurą parą. Jei lietus sugriovė visus jūsų planus, tai taip jums ir reikia. Čia dievo kerštas už tai, kad nepasiėmėte knygos - laimės talismano, garantuojančio šilumą ir jaukumą.

Pagal tai, ką atostogaudami skaito skirtingų šalių žmonės, galima spręsti apie tai, ką galvoja ištisos valstybės, teigia britų dienraštis „The Times“. Vieni poilsiaudami nori pabėgti nuo tikrovės, kiti – pasiimti ją su savimi. Dar girdėjau teigiant, jog knygos, kurias skaito poilsiautojai, turint galvoje milijoną galimų pasirinkimų konkrečiu laikotarpiu, yra patikimiausias kultūros termometras. Anot „The Times“, galima išskirti du motyvus, skatinančius žmones rinktis. Pirmasis – tvirtas ryžtas staiga atsiradusį laisvą laiką, kurio visada taip trūksta, paskirti „iš tikrųjų svarbiam“ dalykui. Antrasis – visiška priešingybė - tai siekis kuo toliau nuo jo pabėgti.

Mano šios vasaros knyga - Makso Frišo „Montaukas”, pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusi puikaus šveicarų autoriaus apysaka. Kas nežino M. Frišo pjesių „Biografija: vaidinimas“, „Bydermanas ir padegėjai“, „Andora“, „Santa Krusas“, romanų „Štileris“, „Homo Faber“, „Tarkim, aš Gantenbainas“ ir kt. „Montauko“ rėmai tarsi nesudėtingi – savaitgalis, poilsis, meilės istorija, bet autorius čia pateikia ir asmeninio gyvenimo faktų bei savo apmąstymus apie darbą, kūrybą, senatvę.

„Montaukas“ ne tik idėjinė, bet net chronologinė ankstesnės šio Šveicarijos literatūros grando kūrybos tąsa. Rašytojas sakė, jog tai būsiąs paskutinis jo kūrinys. Taip neįvyko, bet dėlto galima tik pasidžiaugti. Ankstesniuose kūriniuose M. Frišui rūpėjo žmogaus tapatybės, gyvenimo variantiškumo problemos, „Montauke“ – jau savo paties būties autentiškumas. Rašytojas pripažįsta, kad visą laiką „viešuomenei teikė istorijas“, o „nutylėjo savo gyvenimą“ (p. 120). Savaitgalį indėnišką pavadinimą Montaukas išsaugojusioje vietovėje Long Ailando saloje herojus (neslepiama, kad tai jis pats, – Maksas Frišas) leidžia su moterimi, vardu Lina, bet iš atminties iškyla ir tai, kas buvo išgyventa su kitomis moterimis – buvusiomis dviem žmonomis: austrų poete Ingeborga Bachmann, žydų kilmės sužadėtine Kete.

Poreikis patirti dabartį per moterį ne vieno rašytojo troškimas. Kartais viskas paprasčiau negu paprasta: „Galima būtų eiti susikibus rankomis, kad abu tilptų po skėčiu“ (p. 118). Rašytojas sprendžia amžiną problemą: „Bėgti nuo jos ar pas ją?“ (p. 130). Be abejo, Maksas Frišas – tai gausybė užuominų, įspūdžių, išgyvenimų. Tiesa, jei ankstesniuose autoriaus kūriniuose daug klausimų, nuostabos ir nė vieno aiškaus atsakymo, tai „Montaukas“ jau aiškiau aprėpia aplinką ir herojaus būseną.

Apie knygas šiame tekste norisi šnektelėti ir todėl, kad šią liepą sukako 50 metų nuo skaudžios datos – vieno iš ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, vieno iš įdomiausių amerikiečių realistų - romantikų Ernesto Hemingvėjaus savižudybės. Jis buvo romantikas ne tik savo prigimtimi, bet ir į XX amžių sugrąžino amerikiečių romantikų tradicijas. Šiandien gi žodis „romantikas“ tapo primirštas. Todėl mielai nustebino spaudoje užtiktos žinutė, kad štai du kartus per metus Billas Gatesas susiplanuoja po savaitę trunkančias „skaitymo atostogas“, kurių metu neveikia daugiau nieko, tik skaito atidėtą tam tikslui spaudą ir knygas. „Skaitymo atostogos“ ypač išpopuliarėjo Didžiojoje Britanijoje, kur užsirašęs į Londone įsikūrusią Gyvenimo mokyklą asmuo gauna siūlomų knygų sąrašą. Jis sudaromas po specialių biblioterapeutų konsultacijų. Na, kad kuri mūsų kaimo turizmo sodyba siūlytų „skaitymo atostogas“ girdėti dar neteko.

Įstrigo M. Frišo romano „Tarkim, aš Gantenbainas“ eilutės:

„Žmogui atsitinka nelaimė, pavyzdžiui, jis patenka į autoavariją, veide pjautinės žaizdos, pavojaus gyvybei nėra, yra tik pavojus prarasti akių šviesą. Jis tai žino. Ilgą laiką guli ligoninėje aprištomis akimis. Jis gali kalbėti. Gali girdėti paukščius parke už atviro lango, kartais lėktuvus, taip pat balsus kambaryje, nakties tylą, apyaušrio lietų. Jis užuodžia: obuolių tyrę, gėles, higieną. Jis galvoja, ką nori, o jis galvoja... vieną rytą tvarstis nuimamas, ir jis mato, kad mato, bet tyli; nesako, kad mato, niekam ir niekada. Įsivaizduoju: jo tolesnį gyvenimą, vaidinat neregį, netgi prie keturių akių, jo bendravimą su žmonėmis, kurie nežino, kad jis juos mato, jam atsiveriančias visuomenines, profesines galimybes dėl to, kad jis niekada nesako, ką mato. Gyvenimas – žaidimas, laisvė, kurią suteikia paslaptis ir t. t. (taip toliau)?“

Ir dar keletas sakinių iš šio romano: „Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susikuria istoriją, kurią laiko savo gyvenimu, arba net daugybę istorijų“, „Praeitis jau nebe paslaptis, dabartis nyki, nes ji vis labiau dėvisi diena po dienos, o ateitis yra senėjimas... Ir didžiausias, pats sunkusis menas yra menas gyventi“. Gyvenime būna keistų dalykų. Bičiulis pasakoja sapnavęs, kad vaikšto po Keiptauną, nors ten niekad nėra buvęs. Kai internete peržvelgė to miesto nuotraukas – viskas kaip sapne. Iš kur tai? Prisiminiau animaciniame seriale „Pietų parkas“ skambėjusios dainelės parafrazę – „Blame Austria, because it‘s not a real country anyway“ („Kaltink Austriją, nes ji vis tiek nėra tikra šalis“).

Iš paskaičiusių šias eilutes, atsiras murmančių, girdi, kur čia paatostogausi, kai pinigų nėra. Negalima nesutikti, nors kažkokių resursų atostogoms vertėtų paieškoti, pasitaupyti. Gal paprasčiausiai nemokate saugoti pinigų? Juk, sako, norint išsaugoti pinigus visos kupiūros turi būti „veidu“ atsuktos į šeimininką.