Sakoma, kad jei dvi moterys kalbasi, vadinasi, apkalba trečiąją. Norit tikėkite, norite – ne, bet tai tiesa. 

Jei ne minus trisdešimt lauke ir vis dar prisukti radiatoriai darbe, būčiau ir neprisiminusi tos barzdotos tiesos. Taigi kai rytą po pusvalandžio darbo kompiuteriu pradėjo darytis šalta, spjoviau į viską ir dailius batelius persiaviau į aulinukus su avikailiu. Vaizdas, aišku, nekoks, bet iškart padidėjo darbingumas. 

 

Taigi einu koridoriumi savo avikailiniais tylut tylutėliai ir matau - stovi Žabtukai su viena jaunikle iš didžiojo kabineto. Šnekučiuojasi abi, nieko aplink nemato, o ir manęs ateinančios negirdi. 

 

Pamaniau – pajuokausiu: prieisiu iš už nugaros ir riktelsiu: „O ką čia darot!“

 

Bet neriktelėjau, nes išgirdau minint savo vardą.

 

Jauniklė sako: „Jau ta Lilė tai kad puošiasi, kad puošiasi, drabužius tik maino, maino – mano, kad kas nors į tokią senę dar žiūri...“

 

Žabtukai jai atsako: „Lilitė tai visada tokia buvo – skudurai jai svarbiausias dalykas“.

 

„Ir tas jos idiotiškas vardas – Li-li-tė. Kas tokį ir sugalvojo...“ - nusišaipė jauniklė.

 

Aš akimirką pastovėjau be kvapo ir tylutėliai apsisukau nueiti.

 

Moteriškės tęsė pokalbį, o aš vis spartindama žingsnį praėjau pro savo kabinetą ir įpuoliau į tualetą. Gerai, kad ten nieko nebuvo, nes apsipyliau ašaromis. Buvo apmaudu, kad vadinamoji mano draugė Žabtukai su mūsų firmos naujoke nerado geresnės pokalbio temos nei mano vargšė persona.

Juolab kad aš tikėjausi sulaukusi tokio garbingo amžiaus, kai niekas į mane nebekreipia dėmesio ir nebeapkalba.

 

Deja, deja... 

 

Jau vaikystėje užteko man erzinimų: Lilitė-Lėlytė, Lilitė-Lėlytė...   Paskui viskas kaip ir aprimo, nes arba aš nieko nebepastebėjau, ar žmonės aplink protingesni atsirado. Tačiau vis tiek kiekvieną kartą, kai susipažindama ištardavau savo vardą, matydavau ištįsusius žmonių veidus.

 

Vieni nuspręsdavo, kad Lilitė – tai mažybinė Lilijos forma, kiti – iškart pradėdavo mane vadinti Lile arba pavarde.

 

O man negi vardą keistis?  

 

To mano mano velionis tėvas nebūtų atleidęs, juk tai jo dėka aš pavadinta Lilite, o mano sesė – Ieva. Tėvai sutarė, kad jei gims mergaitė – tėtis rinks vardą, jei berniukas – mama.

 

Gimėme mudvi su sese ir tėtis davė valią savo fantazijai. Tiesa, abu vardai bibliniai, senoviški, tačiau bent jau maniškis nelabai įprastas.

Nors ne kartą tėčio klausiau, kodėl man tokį, o ne kitokį vardą parinko, tėtis vis kitokias istorijas pasakodavo. Gal ir pats jau neprisiminė tokio pasirinkimo priežasčių.

Ko gero, teisi buvo tėčio sesuo, kuri kartą prasitarė, kad čia buvusi keista tėvo vyresniojo brolio įtaka.

 

Pagal giminės tradiciją tas tėvo brolis turėjęs stoti į kunigų seminariją, tačiau bebaigdamas gimnaziją jis pajutęs savyje poetinę gyslelę. Ir nors tuo metu pats dar nelabai eiliavo, bet labai mėgo deklamuoti įvairiausius eilėraščius vokiečių ir prancūzų kalbomis čia pat ekspromtu juos gan vykusiai išversdamas į lietuvių kalbą.

 

Pasakojo teta, kad mano tėtis mažas būdamas labai mėgo tų vertimų ir kai kurių išgirstų žodžių aiškinimų klausytis. Tikriausiai tada ir išgirdęs apie tą mitinę Lilit – Ievos pirmtakę...

 

Ir tetai neatrodė, kad man vardas tinkamas parinktas, nes jai priminė brolį, taip ir netapusį kunigu, ir jos pačios sugriautą gyvenimą. Juk ji nuo mažens buvo ruošiama savo brolio kunigo „gaspadinės“ pareigoms, todėl kai brolis po poros metų universitete neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, liko ant ledo: per sena ir tekėti, ir kitos profesijos mokytis.

 

Tad teta visą gyvenimą glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus giminaičius, kol ten reikėjo auginti vaikus ar slaugyti ligonius.

 

Nemėgo ji nei vokiečių, nei prancūzų kalbų, nors abi neblogai mokėjo, nes tų kalbų garsai jai primindavo ir jos pražudytą jaunystę, ir netikėlį brolį, todėl reikalaudavo išjungti radiją ar televizorių, kai tik pasigirsdavo daina tomis kalbomis.

 

Ir apskritai keista ta buvo teta: tulžinga ir kartu geraširdė, darbštuolė ir namisėda. O įdomiausia, kad jos mėgstamiausias posakis buvo - „Ar šunys, ar bobos loja – vis iš savo nelaimės“.

 

Taip prisiminusi tetos žodžius ir aš nusiraminau, nes koks gi gali būti vargšas žmogus, kad šaipytųsi iš kito žmogaus vardo.

Lilitė