Ričardas JAKUTIS

Minios žmonių turguje ir prie kapinių. Svarbiausias klausimas - po kiek chrizantemos ir kuriame prekybos centre didesnė nuolaida žvakutėms? Didžiausias rūpestis - koks bus oras: gal nebus vėjo ir šlapdribos, gal dar nebus šalnų?

Sunkiausia kalbėti apie mirtį. Be abejo, geriausiai apie mirtį papasakotų mirusieji, deja... Kada dar, be artimo žmogaus mirties ar Vėlinių, yra tinkamas metas pamąstyti apie mirtį? „Apie mirtį visada reikia galvoti“, - pasakys koks nors uolus kunigas. Nesakysi, kad jis neteisus. Tarytum galėtum sakyti: „Man ir mano artimiesiems taip neatsitiks. Tai nutinka tik kažkur toli.“ Bet reikia nutilti. Mirtis nesirenka. Ji visada netoliese. Niekada negali žinoti, ką pasirinks – tave, tavo artimąjį ar tavo draugą. Ir niekas nežino, kas laukia už paskutinės ribos. Nejau kraupi tuštuma? Paradoksalu, kad net šiuolaikinis mokslas, atrodytų, atsakęs į visus klausimus, nesugeba apsispręsti, atriboja mus nuo žinojimo pertekliaus, kurio žmogaus psichika nebegalėtų pakelti. Gi gyvenimas paprastai į mirtį rimtai nežiūri. Jis juokiasi, šoka ir žaidžia, jis stato, kuria ir myli, o tik tuomet, kai susiduriame su viena konkrečia mirtimi, viskas pasikeičia. Suprantame, kad laikas bėga atverdamas Amžinatvės vartus. Išėjus artimiems žmonėms iškart pasidaro šalčiau. Kai gyvenimo kelias baigiasi, lieka gyvenimas žmonių atmintyje. Prisiminiau Šventojo Rašto žodžius: apaštalo Pauliaus mintis gyvenimo saulėlydyje. „Baigiau kovą, baigiau bėgimą“ – sako apaštalas. Tik tuoj priduria: „Bet nugalėjau“. Kaip būtų džiugu, jei ne apie vieno žmogaus gyvenimą taip galėtų pasakyti. Gyvenimo kova ir tas pašėlęs bėgimas baigti, bet, drąsiai galima tarti, ir nugalėta. Nugalėta savo šviesumu, gerais darbais. Šviesūs žmonės tokie ir išlieka mūsų atmintyje. Gyvenimo rankraščiai sudegė, o gražūs prisiminimai išliko. Jų gyvenimo neįveikė mirtis.

Keistas ir naivus dalykas yra žmogaus tikėjimas, bet ar gali kas nors kitas atsilaikyti prieš logišką ir racionalią mirtį, sudedančią mūsų gyvenimo rankraštyje visus skyrybos ir jungties ženklus?.. Buvo žmogus – ir nėra žmogaus… Skaitiklis tiksi atgal, kas sekundę primindamas šviesias akimirkas su išėjusiais, vėl apšviesdamas jų gražaus, doro gyvenimo krislus, vėl sugrąžindamas mums mūsų jaunystę, mūsų vaikams – vaikystę. Šventasis Pranciškus Asyžietis sakė, kad mūsų kūnas – tai celė joje gyvenančiai dvasiai. Ir mirtis tėra sesuo, kuri atidaro celės duris.

Jau net nepamenu, kuris iš didžiųjų pastebėjo, jog mirusieji atgyja tuomet, kai juos prisimename. Deja, dažniausiai prisimename juos tik šiomis dienomis. Nešame gėles, degame žvakutes tarsi norėdami atsipirkti prieš mirusiuosius: nepasakiau, nepadariau to, ką privalėjau. Net brangaus juodojo marmuro paminklas, atrodo, pirmiau reikalingas mūsų sąžinei prieš mirusįjį nuraminti. Besididžiuojantiems artimiesiems pastatytais prašmatniais paminklais siūlyčiau iškalti paminkluose jų kainas. Mane šiomis dienomis aplanko keista mintis – ar gyvenimo teatrą mes tik nebandome perkelti Anapus?

Teko dalyvauti diskusijoje, kur vienas iš jos dalyvių aiškino, kad mirusieji ir laidotuvių procesijos labai gadina gyvųjų nuotaikas, todėl siūlė numirėlius laidoti slaptai. O geriausiai būtų, kad artimiesiems laidoti savo mirusiojo visai nereikėtų – pasamdei lydėtojus, šie viską gražiai ir atlieka (tokių lydėtojų paslaugas siūlančių firmų bemat atsirastų). Populiarios taptų ir virtualios kapinės. Susiradai kompiuterio ekrane reikiamas kapines, jose norimą kapą, spustelėjai ties juo „pelę“ ir uždegei žvakelę. Dar girdėjau pasvarstymus, jog kai kuriems iš mūsų tiek ir tetrūksta - nusipirkti Amžiną gyvenimą. Tokių atsirastų nemažai. Ir tuomet negadintų kapinių vaizdo kičiniai sulig medžiais dydžio paminklai. Tada mažuose tėviškės kalneliuose žemėmis užberti ilsėtųsi tik vargšai.

Esu optimistas, tuo džiaugiuosi ir pamąstymai apie mirtį man nėra malonus dalykas, bet vis tiek kartais susimąstau, kas yra ta mirtis ir kam mes gyvename? Pati poetiškiausia tema pasaulyje yra gražios moters mirtis. Gaila man žmonių, kurie nusižudo, nors, prisipažinsiu, esu apie tai pagalvojęs ir aš. Kas būtų, jei pats nutraukčiau savo gyvenimą? Masina mane smalsumas, bet žinoma susilaikau, nes esu įsipareigojęs savo artimiesiems, sau, bet svarbiausia, pačiam gyvenimui.

Ką žmonės mąsto per laidotuves? Vieni galvoja apie savo laikinumą, kiti apie kalijų brangumą, bet niekas niekada per laidotuves nežiūri į dangų. O ką mąsto patys mirusieji? Net idiotui žinoma, kad mirusieji viską mato, viską žino ir šneka visomis kalbomis. Girdėjau teigiant, kad žemėje viskas paprasčiau, nes kai čia blogis rungiasi su blogiu, vieną jų vadiname gėriu. Nors ir sudėtingiau, nes kai pamanai, kad blogiau būti jau nebegali, būtinai pasidaro blogiau.

Garsusis Paul Coelho pasakoja istoriją apie žmogų, kuris sutiko dykumoje angelą ir davė jam vandens. „Aš mirties angelas ir atėjau tavęs“, - pasakė angelas. „Bet tu buvai man geras. Aš tau paskolinsiu Likimo knygą 5 minutėms. Gali keisti ką panorėjęs“.

Ir davė angelas žmogui knygą. Bevartydamas knygos puslapius žmogus pradėjo skaityti apie savo kaimynų gyvenimus… Ir užsimiršo...

„Šie žmonės nenusipelno tokių mielų dalykų“, - pasakė jis. Ir turėdamas rašiklį rankose pradėjo bloginti jų gyvenimus.

Galiausiai jis pasiekė puslapį, kur buvo aprašytas jo paties likimas. Jis pamatė tragišką savo gyvenimo pabaigą, kai tik pakėlė ranką keisti tai, kas parašyta... knyga dingo. Penkios minutės buvo jau praėjusios.

Mūsų etnografai pasakoja, jog jau nuo giliausios senovės apie mirtį žmonės stengdavosi spėti per svarbiausias kalendorines šventes atlikdami įvairiausius burtus. Kūčių vakarą slapčiom stebėdavo kitų šešėlius. Jei kieno nors šešėlis be galvos – ateinančiais metais mirs. Po Kūčių vakarienės iš po staltiesės traukia šieną. Kas ištraukia ilgesnį šiaudą, tas ilgai gyvens, jei trumpą – trumpai. Degindavo suglamžytą popierių, iš susidariusių figūrų spręsdavo apie ateitį. Jei išeina karstas – greitai mirsi. Kūčių naktį gyvuliai šneka, bet žmonės labai bijodavo tai išgirsti, nes tada, sako, numirs. Per Kūčias mesdavo batus, jei atsisuko į duris – išeis iš šių namų.

Senieji pranašautojai sako, kad kai miršta žmogus, danguje atsiranda žvaigždė. Jei šviesesnė žvaigždė – tai turtingesnis žmogus, jei ne tokia šviesi - tai tas neturtingas. Čia vėl kaip tuose pasvajojimuose apie Amžinybės nusipirkimą.

Pasirodo, kad sužinojus, ar lydės sėkmė, akylam reikia būti ir santuokos metu, ir net per pačias laidotuves. Jei tuoktuvių metu žvakė silpnai dega, kažkuris iš besituokiančių, o gal ir abu, greitai mirs, o jei gerai dega – ilgai gyvens. Jeigu pavėlavai į laidotuves, greitai mirsi. Jei laidojant sutiksi pirmą vyrą, tai po šių laidotuvių mirs pirmas vyras, o jei moterį – moteris. O lydint mirusįjį į kapines negalima stovinėti, nes prie kurio namo katafalkas sustos, tame name kažkas mirs.

Štai kiek visokiausių dalykų, tai ką jau ten bekalbėti apie sapnus. Tik sapnų apie mirtį gali būti ir džiugių. Pavyzdžiui, jei sapnuojate, kad mirštate arba jau numirėte, vadinasi, - jūsų laukia ilgas gyvenimas. O jeigu dar susapnavote, kad mirėte ir atgijote – tai tikrai viskas jūsų gyvenime klosis kuo puikiausiai. Būti mirtininku - sulauksi didelės laimės. Blogiau, jei sapnuojate mirties bausmę – patirsite įžeidimą, neteisybę.

Sapne dažnai laidojame tuos žmones, su kuriais mūsų santykiai nėra draugiški. Žodžiu, sapnuojame teisingus sapnus ir todėl tokie sapnai irgi reiškia džiaugsmą. Bet štai jeigu sapne kažkas iš mirusiųjų jums pasirodo linksmas ir žvalus, vadinasi, jūs neteisingai suplanavote savo gyvenimą, galimos kažkokios rimtos klaidos, kurios turės neigiamos įtakos jūsų likimui, jeigu nesukaupsite valios ir nepakeisite gyvenimo iš esmės. 

Jei sapne kas šaukia ar pasibeldžia, niekad nereikia atsiliepti, nes prisišauks iš šio gyvenimo. Mirtį pranašauja, jei sapnuoji: vandenį, mėšlą, duobę, lentas, purvinas uogas, juodų siūlų ritę, medžius, ypač nupjautus, kai šluojamas darželis, einama per šiukšles, vaikštoma po kapines, puotaujama. Žodžiu, šansų nemirti nėra daug. O juo labiau kai sužinai, kad mirtį pranašauja gyvuliai, paukščiai, žvėrys, augalai.

Jei šuo kaukia, prišaukia nelaimę arba mirtį. Jeigu šunys staugia į žemę žiūrėdami, tai numirs kas iš giminės ar iš savų, o jei į viršų – irgi nieko gero nelauk, nes tuomet, girdi, jie gaisrą išpranašauja. Gi prieš nelaimę savas šuo į koją įkanda.

O visi žino, jei per kelią perbėga juoda katė, neik tuo keliu, nes ištiks nelaimė, o gal net mirtis. Katė atsitūpusi ant palangės žiūri į tamsą, ženklas, pranašaujantis laidotuves. 

Jei snapeliu į langą pasibaladodavo paukštelis, tai mirs kas iš artimųjų. Senesni žmonės, išgirdę pirmą kartą pavasarį gegutę kukuojant, skaičiuoja, kiek dar metų ji išskaičiuos gyventi.

Kai kam juokingai skamba diskusijos apie pomirtinio gyvenimo buvimą ar nebuvimą. Kaip jo gali nebūti? Net teologai (bent jau modernesnieji) sako, kad viskas ten yra: ir šventės, ir barniai, ir svaigalai, ir seksas... Juk teko skaityti apie rojaus vynuogynus? Gal tik pagirių ten nėra. O šiaip yra visi giminės, draugai, priešai, norai, polinkiai... Kur jie dėsis? Skaičiau, jog jeigu šiame pasaulyje esi mergišius, po mirties pateksi tarp dailių merginų, jei mėgstantis stiklelį, - būsi įmestas į geriausių gėrimų sandėlį su neišsenkančiais resursais ir galėsi nors ir dešimt tūkstančių metų mėgautis įvairiausiais gėrimais... Dešimt tūkstančių metų? Šimtą tūkstančių? Dar ilgiau? Fui!

Rašytojai – mirties tyrinėtojai - išskiria kelis priešmirtinius etapus. Pirmasis – žinia apie artėjančią mirtį ir dilema, ar sakyti ligoniui tiesą apie mirtiną ligą. Vis dėlto pirmasis etapas, kai ligonis sužino. Antrasis etapas – ligonio pyktis, įsiūtis, pavydas, pagieža. Kodėl jis? Bet juk iki šiol televizoriaus ekrane stebėdamas mirtį jis pats ramiausiai gurkšnojo alų. Trečiasis etapas – derybos. Ligonis bando pasiderėti su Dievu, primindamas jam savo gerąsias savybes, už kurias, jo nuomone, Aukščiausiasis jam turėtų pratęsti gyvenimą. Ir paskutinis etapas – susitaikymas. Dingsta apmaudas, pyktis, depresija. Tai įvyksta, tiesa, tik prieš pat mirtį.

Kokios būna mirtys? Gajus Petronijus Arbitras (mirė 66 m.). Romos rašytojas, laikomas „Satyrikono“ autoriumi. Gimė kilmingoje šeimoje, valdė vieną provinciją, tarnavo konsulu, buvo imperatoriaus Nerono patikėtinis. Tikras estetas, pramintas „elegantiškumo teisėju“ (iš čia ir kilo pravardė Arbitras). Pavyduoliai apšmeižė Petronijų imperatoriui dėl sąmokslo prieš jį. Nelaukdamas nuosprendžio, Petronijus pasitraukė iš gyvenimo. Jo mirtis buvo tokia pat graži kaip ir gyvenimas. Sukvietęs artimus draugus į prašmatnų pokylį, persipjovė abiejų rankų venas ir apsitvarstė žaizdas, kad ne per greitai ištekėtų kraujas. Keletą valandų praleido malonioje draugijoje, šnekučiavosi, klausėsi muzikos ir eilių, paskui ramiai užmigo amžinu miegu.

Adeline Virginia Woolf (1882-1941). Žinomiausia pirmosios XX a. pusės anglų rašytoja. V. Woolf romanai išversti beveik į visas pasaulio kalbas. Jos namai Londone, kur antrajame XX a. dešimtmetyje rinkdavosi literatai, filosofai ir dailininkai, garsėjo kaip vienas iš britų intelektinių centrų. Silpni rašytojos nervai vertė jos gyvenimą svyruoti tarp ilgų baisių depresijų ir trumpų išgijimo periodų. 1941 m. jai ne be priežasties pasirodė, kad iš proto išėjo visas pasaulis. Kare Ispanijoje žuvo jos mylimas sūnėnas - jaunas poetas, į Woolf namus pataikė bomba, kilo gaisrais ir buvo sunaikinta didžiulė biblioteka, jos vyras Leonardas buvo žydas, todėl abu paniškai bijojo nacių okupacijos. Rašytoja prisikrovė suknelės kišenes akmenų ir šoko į upę.

Marina Cvetajeva (1892-1941). Rusų poetė, kurios biografija atspindi visą XX a. rusų literatūros tragediją. Jos gyvenime buvo daugybė įvykių: kūrybinė sėkmė, nesutarimai su valdžia, emigracija, šeimyninės tragedijos, konfliktai su policija, lemtingas sugrįžimas į stalininę Rusiją, artimųjų areštai, badas ir nepriteklius, izoliacija, pakrikę nervai ir viską vainikuojanti savižudybė. Pirmą kartą poetė bandė pasikarti būdama 17 metų. Emigravusi į Paryžių, išgyveno dvi artimųjų mirtis - pasikorė jos vyro brolis ir motina. Nelaimės tęsėsi ir sugrįžus į Rusiją. Areštavus vyrą ir dukterį, poetė liko be pragyvenimo šaltinio. Persikėlusi į provinciją, M. Cvetajeva nesėkmingai prašėsi indų plovėjos darbo, už gabalėlį muilo ir rūkalus siūlėsi versti iš totorių kalbos į rusų. Galų gale ji pasijuto niekam nereikalinga, netgi savo penkiolikmečiam sūnui. Kai kartą ji vėl norėjo kažkur keliauti, atėjo Pasternakas padėti susiruošti kelionei ir atsinešė virvutę, kuria norėjo perrišti lagaminą. Jis gyrė virvutės tvirtumą, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viską, nors karkis ant jos. Vėliau Pasternakas sužinojo, kad Cvetajeva pasikorė būtent ant šitos virvutės, ir niekada negalėjo sau to atleisti.

Jozsef Attila (1905-1937). Vengrų poetas. Gimė neturtingoje šeimoje, skurdo ir badavo visą gyvenimą. Talentingas jaunuolis baigė gimnaziją ir universitetą, mokėsi Vienoje ir Paryžiuje, būdamas 17 metų išspausdino pirmuosius eilėraščius. Sirgo psichikos liga, kuri nulėmė iracionalumą ir melancholiškas jo kūrybos nuotaikas. Būdamas 30 metų bandė nusižudyti. Atsigulė ant bėgių, bet traukinio taip ir nesulaukė. Pasirodė, kad tam sutrukdė kitas savižudis. Poetas tada rašė: „Kažkas numirė vietoj manęs“.

Keturios istorijos. Skirtingos ir panašios. Jeigu kas galvoja apie mirtį, norėtųsi, kad jo istorija būtų ketvirtoji. Bet kiekvienas savo nelaimes renkasi pats, o gyvenimo dėsnis: ateini – išeini, nes amžina tiesa, jog visa, kas suteikta žmogui – jaunystė, meilė, sveikata, grožis, paženklinta laikinumo. Tiesa, daug tiesos ir Epikūro žodžiuose: „Mirtis nieko mums nereiškia, nes kol mes gyvename, jos dar nėra, o kai mirtis ateina, tada mūsų nebėra. Taigi, ji nieko nereiškia nei gyviems nei mirusiems, nes vieniems jos nėra, o kitų pačių jau nebėra“. Nors labai norėtųsi, kad kiekviename mūsų būtų mažytės kapinės, kuriose ilsėtųsi tie, kuriuos mylėjome.

Šiomis dienomis prie bendro stalo susirenka tėvai, broliai, seserys, kiti giminės, bičiuliai ir, nors jų visų jau ir nebėra tarp gyvųjų, atsiranda jie prie to stalo labai paprastai. Apsilankai kapinėse, uždegi ant artimųjų ir draugų kapų žvakutes, pamąstai, prisimeni, jei moki - pasimeldi, jei nemoki – irgi. Grįžti namo, jie parlydi tave, pabūna šiek tiek svečiuose (tai tarsi atsakomasis vizitas, nes tu aplankei juos) ir vėl palieka tave, nes regi, kad tu skęsti kasdienybėje ir nebeturi laiko jiems. Tai ritualas, kurio prasmės iki galo niekada nesuvoksi, kurio reikšmė skendi kasdienėse smulkmenose ir drauge ne menkesnė nei gamtos cikliškumas, tegul ir akimirksniu šmėstelėjantis pasaulio sandaros suvokimas, visko, kas nuolatos prarandama, ilgesys.

Į viršų