Ričardas JAKUTIS

Vasaris - žiemos pabaigos pranašas. Vasaris - nepaprastas mėnuo, nes jį sudaro 28 dienos įprastiniais metais ir 29 dienos - keliamaisiais metais. Tris kartus istorijoje vasaris turėjo 30 dienų. Sausis ir vasaris į kalendorių buvo įtraukti paskutiniai, nes romėnai žiemos į mėnesius neskirstė. Lotyniškas mėnesio pavadinimas Februarius kildinamas iš romėnų apvalymo dievo Februso vardo. Lietuviai šį mėnesį vadindavo barsukiniu, taip pat veršiniu (šiuo metu karvės veršius veda), ešeriniu (ešeriai gerai kimba), zuikiakoju, ragučiu (mešką ir vilką gali į ožio ragą suriesti). Žemiausia mėnesio temperatūra užregistruota Lietuvoje buvo 42,9 laipsnio šalčio (1952 m. vasario 1 d. Utenoje), aukščiausia 16,5 laipsnio šilumos (1990 m. vasario 22 d. Kybartuose).

Vasaris prasideda Švilpiko diena, gimusia JAV ir pažymima vasario 2-ąją. Tai diena, kai švilpikas išlenda iš savo urvo po ilgo žiemos miego, kad pasižiūrėtų į savo šešėlį. Jeigu jis jį pamato, tai reiškia, kad bus dar 6 savaitės blogo oro ir lenda atgal į urvą. Jei diena būna debesuota, taigi be šešėlio, jis tai priima kaip pavasario ženklą ir lieka išlindęs iš urvo. Amerikiečiai mažame miestelyje Punxsutawney, Pensilvanijos valstijoje yra subūrę Švilpiko Dienos Klubą. Visą jame vyksiančią ceremoniją galima stebėti internetu.

Taip pat vasario pradžioje net trys religinės šventės. Vasario 2 d. atšventėme Grabnyčias. Įdomiausia, kad iškilmingiausiai ši šventė švenčiama Pietų Amerikos indėnų. Apsilankę šiomis dienomis Peru, Bolivijoje ir šiaurės vakarų Argentinoje stebisi šventėje dalyvaujančių vietinių indėnų gausa ir maldininkais, atvykstančiais iš kaimyninių Pietų Amerikos kraštų ar net Šiaurės Amerikos ir Europos (didžiausi atlaidai Lietuvoje niekaip neprilygsta šitam pompastiškam šventimui). Grabnyčioms tenykščiai gyventojai pradeda ruoštis prieš kelias savaites: ištisos šeimos ir kaimai iš aukštikalnių ne vieną dieną pėsti keliauja į slėniuose esančias bažnyčias, kuriose iškilmingai švenčiami atlaidai.

Iš senų senovės žinome, kad namuose turėti „grabnyčinę“ žvakę buvo privaloma. Atėjus lemties valandai, mirštant artimam žmogui, uždegti „grabnyčią“ svarbu tebėra ir dabar. Menu pasakojimą apie vieną Šiaulių ligoninėje dirbusią slaugę, kuri sovietmečiu slapta visada uždegdavo „grabnyčinę“ į Amžinybę išeinantiems ligoniams.

Tiesa, pats šios dienos pavadinimas, susietas su „grabu“, nėra linksmas. Todėl norėtųsi, kad pagal lietuviškų švenčių pavadinimų darybą, ši diena būtų tituluojama Žvakine, kaip vadiname Šeštines, Sekmines, Devintines, Žolinę, Šilinę, Vėlines ir kt. 

Kitą dieną, vasario 3-iąją, bažnyčia pagerbė Šv. Blažiejų - vyskupą ir kankinį, kuris globoja žmones, sergančius gerklės ligomis. Šią dieną tikintieji aukodavo linus, tikėdami geresnio jų derliaus, saujelę linų šventindavo ir jais puošdavo eglės ar kadagio šakelę. Skaudant gerklei tais šventintais linais aprišdavo kaklą. Tą dieną bažnyčioje per apeigas kunigas prideda prie susirinkusiųjų kaklo dvi sukryžiuotas linais surištas žvakes ir palaimina.

Rytoj vasario 5-oji - kankinės šv. Agotos diena. Kartą išsiveržus Etnos ugnikalniui, žmonės patiesė priešais atitekančią lavą Šv. Agotos skraistę. Ugnikalnis nurimo. Nuo to laiko tikima, kad šv. Agota saugo nuo ugnies ir sunaikinimo. Šią dieną šventinama duona, tikima, kad ji apsaugo nuo gaisrų, nelaimių, perkūnijos. Jos įdėdavo kareivėliui, kad saugotų nuo kulkų. Tikintieji pasirūpina, kad namuose visuomet būtų Šv. Agotos dieną šventintos duonos.

Tiek religinių švenčių vasarį, kadangi dažniausiai vasarį būnančios Užgavėnės šiais metais bus kovo 8 dieną, nes šiais metais vėlyvos Velykos - balandžio 24 dieną. Žinia, Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmosios pavasarinės Mėnulio pilnaties (po kovo 21 d.). Vėlesnių Velykų nei balandžio 25 d. nebūna.

Bet švenčių vasarį pakanka. Tiesa, vasario 11-ąją pažymimą Ligonių dieną, kurią 1992 metais paskelbė popiežius Jonas Paulius II, nežinau kaip švęsti, nes nejaugi džiūgausi, kad esi ligonis.

Kas kita vasario 14-oji - Įsimylėjėlių diena. Lietuvoje šioji diena pradėta švęsti 1990-aisiais, nors meilei skirta šventė yra buvusi ir senojoje Lietuvoje – deivės Mildos diena gegužės 13. Apie amžinąją meilę svajoja daugelis jaunų (ir nelabai) žmonių. Bet štai neseniai skaičiau, kad negailestingi ispanų mokslininkai sugriovė mitą apie meilę iki „grabo“ lentos - jų teigimu, šis jausmas gyvuoja tik ketverius metus, o vėliau nuslopsta (gi anot Beigbederio, meilė tetrunka trejus metus). Tyrimo vykdytojai sako, kad reikia skirti meilę nuo simpatijos, seksualinio potraukio ir prisirišimo. Kai jausmas tik užgimsta, žmogaus smegenys ima gaminti ypatingus cheminius junginius, dėl to suaktyvėja emocijas reguliuojantys centrai. Kol individo kaukolėje verda aistros, apie nieką, išskyrus geismų objektą, individas negalvoja. Tačiau žmogaus organizmas taip sutvertas, kad ilgiau nei ketverius metus minėtos cheminės reakcijos trukti negali. Net pačiu romantiškiausiu atveju pozityvių emocijų resursai baigiasi sulig tuo terminu.

Girdėjau meilę lyginant su draugyste. Mano galva, toks palyginimas yra meilės naudai. Meilės aistros akivaizdoje draugystės ryšys atrodo lengvas, bespalvis ir nelabai rimtas. Meilę tūkstančius metų šlovina teatras, poezija ir romanai. Bet kai kada draugystė turi pranašumų. Negali būti vienpusės draugystės. Jūs nejausite draugiškumo žmogui, kuris nejaučia draugiškumo jums. Arba draugystė abipusė, arba jos nėra. O meilė be atsako, priešingai, gali maitintis savo skausmu. Taip pat negali būti draugystės be pagarbos. Jei jūsų draugas pasielgia niekšingai, jis nebėra jūsų draugas. O meilės įkarštis nepaiso mylimo žmogaus kvailumo, bailumo, menkystės. Be to, laikas kenkia meilei, o draugystei jis yra parankus. Vis dėlto daugelis tars – kaip be meilės? Ir jie bus teisūs. Gera turėti daug draugų, bet norisi turėti vieną, savą, patį artimiausią mylimą žmogų. Ir dar. Nors draugystė puiku, bet esu įsitikinęs, kad negali būti draugystės tarp vyro ir moters. Prieštarausit, bet liksiu įsitikinęs.

Knygų apie Bridžitą Džouns autorė Helen Fielding kritikuoja moterų troškimą turėti viską - sėkmingą karjerą ir idealų šeimyninį gyvenimą. Rašytoja, savo romanuose besišaipanti iš moterų įpročio vadovautis gyvenimo būdo žurnalais ir savipagalbos knygomis, tvirtina, kad begalinis savęs tobulinimas yra tapęs šių laikų liga. Pagrindinė rašytojos kūrinių herojė - 32 metų moteris, besistengianti surasti meilę ir pradėti kontroliuoti savo gyvenimą ir karjerą. Pokalbio metu Fielding tai pat išreiškė nuomonę, kad Didžiosios Britanijos moterys, augusios karo metais, yra mažiau sutrikusios nei šiuolaikinės, iš kurių reikalaujama ir sėkmingos karjeros, ir šeimyninio gyvenimo. Kaip pavyzdį ji nurodė kitą knygos heroję - Bridžitos Džouns motiną, kuriai netrūksta pasitikėjimo savimi ir landumo. „Bridžitos motina iš tiesų užtikrinta savimi, nes augo karo laikais, kai nebuvo kvailos reklamos. Ji žino, kas ji yra, kokios jos vertybės. Ji nekvaršino sau galvos dėl to, kad vieną minutę turi būti moteris, kitą - karjeros moteris, o trečią - motina. Ji nesijautė sutrikusi. Pažvelkite, kiek daug savipagalbos knygų yra parduodama, ypač Amerikoje, kur jos dažniausiai būna perkamiausių dešimtuke. Tai tapo savotiška religija“, - kalbėjo Fielding.

Norite, kad meilėje viskas būtų kaip romane – su meiliais žvilgsniais, posmais? Šaunu. Bet ar jūs pats vertas eilių? Apskritai - ar jūs vertas meilės? Neseniai iš moters lūpų išgirdau vyro įvertinimą: „Padorus“. „Padorus“ - kažkas labai seno ir didingo, kažkur girdėta, bet šiandien nevartojama, na, kaip žirgų traukiama karieta. Supratau, kad pasakyti „padorus“, vadinasi, pasakyti viską. Nieko daugiau nepriduriant.

Kaip pasitikti Valentino dieną? Su meiluže pavakarieniaukite būtinai tos dienos išvakarėse, o vasario 14-osios vakarą sėdėkite sau namuose su žmona. Ir jei siunčiate moteriai gėlių, siųskite jas ne į jos namus, bet į biurą, kad bendradarbės matytų. Bet nebūkite ir priekabūs. Vis prisimenu, kaip kartą viena moteris yra taikliai mane įspėjusi: „Ta mūsų kūno dalis yra šiek tiek aukščiau, nei įsivaizduoji ją esant“.

O štai apie vasario 15-ąją gal mažai kas ir žino. Gi skaičiau, kad vasario 15-osios naktį visas

vanduo tampa stebuklingas. Manoma, kad toks vanduo gali išgydyti ir sunkiausias ligas.
Kelioms valandoms stebuklingų savybių įgyja bet koks vanduo - jūros, ežero, upės ir net vandentiekio. Linksma sužinoti, kad tuo metu stebuklingų savybių įgauna ir alus bei kitokie gėrimai.
Tačiau jokiu būdu čia nebandau propaguoti alkoholio, nes niekas nėra atlikęs eksperimentų, kaip toks „stebuklingas vanduo“ veikia žmogų. Siūloma vasario 15-osios naktį kad ir iš čiaupo į stiklainį prisileisti vandens ir jo išgerti, kai susirgsime ar tiesiog bus bloga nuotaika. Be to, vasario 15-osios nakties vandens mažai beturint, galima jo įpilti į indą su paprastu vandeniu ir taip padauginti „stebuklingo“ vandens.

Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Metuose yra keturios šventės, kai nelabai įsivaizduojame, kaip jas švęsti. Tai būtent ši diena, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena kovo 11, Mindaugo karūnavimo diena liepos 6 ir Žolinė rugpjūčio 15. Liūdėti ar linksmintis, teikti ar neteikti dovanas? Nenusiminkime, jei kartais supainiojame vasario 16-osios ir kovo 11-osios prasmes, jei vis tiek abi dienos jums šventės. Nors galvoje vertėtų pasidaryti tokį mini „įrašą“: kovo 11-oji - tai čia tai, ką mes atgavom ne taip seniai, 1990 m. po sausio 13-osios įvykių. Atgavom nepriklausomybę. O štai vasario 16 - oji reiškia Lietuvos valstybės atkūrimą. Žodžiu, pasiskelbėm, kad esam niekieno dalis, esam atskiri, turim savo valdžią, savo teritoriją, nuolat gyvenančius gyventojus. Šiuo 1918 m. pasirašytu aktu vėliau buvo remiamasi pasirašant kovo 11-osios aktą.

Sako, vasario 16-ą ir kovo 11-ą reikia švęsti rimtai. Nesąmonė. Reikia linksmintis. Nors dienų, kurias dera rimtai paminėti, likimas Lietuvai suteikė. Štai draugai diskutavo, ar jie dori lietuviai, ar ne ir netgi ar geri žmonės, ar netikėliai jei sausio 13-ą žiūrėjo ne tos dienos liūdnus minėjimus iš Seimo ir kitų vietų, bet Senųjų Naujųjų metų koncertus per Rusijos televizijas. Be abejo, sausio 13-osios įvykių pamiršti nedera, nors žmonės yra tokie kokie yra ir nelabai ką čia pakeisi. Kaip į klausimą: „Kaip tu žiūri į Chodorkovskio kalinimą“ pateikiamas atsakymas: „Taip pat, kaip jis žiūrėtų į mano kalinimą“. Šiaip jau žmonės yra geri, tik jie šito nežino. Ir Seimo nariai yra geri, bet kadangi šito nežino, tai ir mano, kad jie tokie nėra ir jiems galima meluoti bei pirmiausiai rūpintis savimi. 

Noriu pasidžiaugti, jog gan įdomų būdą švęsti vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją sumąstė „Laiptų galerija“. Tomis dienomis miesto maršrutiniuose autobusuose skaitoma lietuvių autorių poezija, vyksta festivalis „Literatūrinis žiemkelis“. Tik įlipę į autobusą keleiviai atrodo abejingi, bet greitai juos sužavi skambantys poezijos posmai. Labiausiai visus nustebina, kad dažniausiai neigiamus herojus daugiaserijiniuose filmuose vaidinantis Rolandas Dovydaitis skaito lyrinius eilėraščius.

Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Šventajame rašte teigiama, kad žmonės senais laikais kalbėję viena kalba. Jų kalbas sumaišęs Dievas, kai tie užsimanę pastatyti Babelio bokštą, kuriuo galėtų Dievą pasiekti. Kalbininkai taip pat tvirtina, kad visos dabartinės pasaulio kalbos išsirutuliojo iš vienos kalbos - prokalbės. O nuo pat skirtingų kalbų paplitimo, žmonės siekė rasti bendrą kalbą, kuria būtų galima susikalbėti atsidūrus bet kuriame pasaulio krašte. Tam buvo du būdai: paskelbti pasauline kalba kurią vieną iš egzistuojančių ar sukurti visiškai naują, dirbtinę. Pirmuoju atveju po pasaulį plačiau paplito anglų kalba, tačiau daugybė tautų nenori nusileisti ir bendrauti svetima kalba. Buvo bandyta kurti dirbtinę kalbą - esperanto. Tačiau ji, nepaisant to, kad lengvai išmokstama, nelabai paplito.

Vasario 24-oji - Vieversio diena. Pavasario pranašas, lietuvių artojų draugas vieversys – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas. Su šia diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų - bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit - atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“. Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal.

Kodėl negalima nemylėti vasario? Tai klausimas, į kurį nereikia net atsakyti. Visiems viskas aišku. Meilę vasariui byloja ir tai, kad Vasarės ir Vasario vardai žmonėms suteikiami ženkliai dažniau nei kitų mėnesių.

Sudariau vasario horoskopą. Juk būna horoskopų visiems ženklams. Prisiskaičiau ir sujungiau. Visiems tiks.

Gyvenimo būdas: gali imtis, ko tik nori. Viskas seksis puikiai. Žinoma, neužsibrėžk per daug didelių ir ambicingų planų. Stresas - prastas palydovas.

Draugai: nebūkit per daug griežti bičiuliams. Jei kažkas vėluoja į susitikimą, pamiršta, ką buvo pažadėjęs, - tai dar ne pasaulio pabaiga. Prisiminkit, kiek kartų patys sulaužėte duotą žodį.

Meilė: esate labai nekantrūs. Jums sunku sulaukti, kol kita pusė prabils apie savo jausmus. Neprabils ir nieko čia tokio, rodančių jums dėmesį netrūks ne tik šį, bet ir kitus mėnesius.

Pastaruoju metu kiekvienas mėnuo turi savo topus. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį ėjo Garliava ir Brazauskienė. Spalio mėnesį dar išsilaikė Brazauskienė ir prisidėjo genetiškai modifikuotas maistas, lapkritį - nesveikas vanduo ir Irma Jurgelevičiūtė, gruodyje - vėl Irma Jurgelevičiūtė ir srutomis maitinamos pangasijos, o šiemet sausyje visiems į kaulus davė Radžis ir mėsa su dioksinais iš Vokietijos. Kas topų viršūnėje bus vasarį?

Vasaris nėra ilgas. Greitai prabėgs ir žiema atsisveikins iki kito karto. Atšils, nebeliks plikledžių, baltų sniego plotų ir nemalonaus šalto vėjo. Tiesa, ši žiema ir taip šiltesnė nei kitos. Net keista, kad šito nežino šildantieji mūsų pastatus. O šiaip jau vasaris primena dar vieną gyvenimišką taisyklę - viskas kažkada baigiasi.  

Į viršų