facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ričardas Jakutis

Neseniai pravažiavau Trakų gatve. Tardymo izoliatoriaus arba, kaip įprasta sakyti, kalėjimo tvora. Šiurpas. Man atrodo, kad miestelėnai stengiasi pro šiuos pastatus kuo greičiau pravažiuoti ar praeiti. Gal dėl posakio apie lazdą, terbą ir „tiurmą“.

Kiek už tos tvoros istorijų. Už kiekvienos stovi gyvas žmogus – su savo jausmais, išgyvenimais ir džiaugsmais. Prieš sėsdamas prie šio teksto, prisiminiau ir vienos vienišos moters griežtą teiginį, jog ji geriau liks vieniša, bet su teistu nedraugaus. Todėl pažinčių skyreliuose regime prašymus, kad teisti norinčioms susipažinti nerašytų. O ir darbdaviai nelabai noriai teistus darban priima. Ar tos moterys ir tie darbdaviai teisūs? Deja – teisūs. Nors išimčių, aišku, yra.

Vienas kalinys pasakojo, jog vaikystėje tėvai jį vesdavę į muzikos mokyklą mokytis groti fleita. Tačiau tapo aišku, kad jeigu esi linkęs nusikalsti, jokia fleita nepadės. Tai pesimistinė mintis kaip ir „Kuprotą tik karstas ištiesins“. Tačiau gali būti ir optimistiškesnės: „Kiekviena duobė turi savo dangų“, nes į klausimą ar kalėjimas pataiso žmones, vienas tardymo izoliatoriaus-pataisos namų auklėtojas antai atsakė: „Ne! Bet visada toliau gyvenime lieka galimybė pasirinkti“.

Kiekvieno kalinio gyvenimas – paslaptis, kurią reikia suvokti, išgirsti pradžių pradžios, gimimo, vaikystės, paauglystės aidus. Tiesa, ne visad jie būna atviri. Veik visi pasakoja esą nekalti ir neteisingai nuteisti. Tiek nekaltų kaip įkalinimo įstaigoje vienoje vietoje dar nebuvau matęs.

Gal daugelis, išgirdę apie sulaikytą nusikaltėlį, nudžiunga manydami, kad gyvenime truputį sumažės blogio. Tik labiau įsigilinę suprasime, kad ši problema ne tokia paprasta, kaip atrodo. Didysis Mokytojas Jėzus Kristus šventraštyje kalba apie meilę kaliniams. Ne vienas pamąstėme, jog Kristus greičiau kalbėjo ne apie šiandieną: anksčiau buvo kitokie žmonės, lengvesni nusikaltimai Dabar gi tik nužudymai, išprievartavimai, didžiausios vagystės, jau nekalbant apie paplitusį chuliganizmą. Kartais atrodo, kad būtų labai gerai visus nusikaltėlius išbraukti iš gyvenimo arba išsiųsti juos kad ir į Mėnulį, idant ramiai galėtume gyventi. Girdėjau pasiūlymą, jog jeigu nebegalima visam laikui įteisinti mirties bausmės, reikėtų bent dienai tai padaryti, per tą dieną visus didžiuosius nusikaltėlius sušaudyti ir tegul toliau tas mirties bausmės atšaukimas vėl galioja. Mirties bausmės norintiems aš pasakysiu, jog ir dauguma nuteistų iki gyvos galvos jos nori. Taip jiems būtų lengviau. Lengva pasmerkti kitą žmogų už jo klaidas, bet... Retas pripažins – šioje pasaulio nusikaltimų grandinėje dažnai randu pats save.

Uždarytas, netekęs laisvės žmogus jaučiasi nevisavertis, nes labai dažnai niekam nerūpi jo gyvenimo drama. Toks nelaimėlis atsiduria neįtikėtinai šaltoje aplinkoje: pesimizmas, nusivylimas veržiasi į sielą, ir žmogus tampa tarsi vilkas, pertekęs keršto. Į nusikaltimus linkusio žmogaus gyvenimas – tai tikra drama, kupina kilimo ir klupimo. O juk kiekvienas žmogus nori būti laimingas, laukiamas, mylimas.

Raimondas gimė šeimoje, kur girtavimas buvo gyvenimo norma. Gimė nelauktas, nereikalingas, nemylimas. Galima tik įsivaizduoti tą landynės gyvenimą... Pradėjo savo liūdną gyvenimėlį kūdikių, vaikų namuose, iš vienų vežamas į kitus, lyg niekam nereikalingas daiktas. Paveldimumas ar kas, bet Raimondas, kaip ir jo gimdytojai, įniko į alkoholį. Jo nusikaltimas, palyginti su tais, kuriuos jis patyrė gyvenime, gal ir nėra didelis, tačiau vis tiek tai nusikaltimas: pritrūkę alkoholio, jis ir sugėrovai, įsilaužė į privatų kioską. Tiesa, tai nebuvo alkoholio kioskas, tačiau alaus jame buvo, o pigiai pardavę saldainius, kramtomąją gumą, sultis vyrai nusipirko stipresnių gėrimų. Lėbavimas tęsėsi kelias dienas, kol juos pagal kioske rastus pirštų antspaudus, nes tarp jų buvo seniau teistų ir jų pirštų antspaudai buvo įtraukti į policijos kartotekas, atsekė policija. Raimondas nuteistas pagal 178-ąjį Lietuvos Respublikos Bau­džiamojo kodekso straipsnį – vagystė. Jis turi savų vaikų ir skaudžiai dėl jų sielojasi. Išgyvena ir dėlto, kad žmona taipogi mėgsta alkoholį ir per mažai dėmesio skiria vaikams. Labai bijo, kad jo istorijos nekartotų vaikai, kaip jis kartoja savo tėvų klaidas.

Mečislovas po kolonijas, vėliau po kalėjimus pradėjo klajoti nuo penkiolikos. Augo išsiskyrusių tėvų šeimoje. Namie praleido tik ankstyvąją vaikystę, paskui gyveno internate. Ten įgijo gyvenimo „patirties“. Tiesa, jos kiek suteikė ir iš Panevėžio – moterų kolonijos grįžusi vyresnioji sesuo. Baigėsi viskas sunkiu nusikaltimu – žmogžudyste. Sunku Mečislovą ir pateisinti. Apvogtas ir nužudytas nepažįstamas žmogus. Pirmas sutiktas gatvėje, kai su sėbrais ieškojo pinigų išgėrimui. Nors, kad nužudė žmogų, Mečislovas ir sėbrai gal ir nežinojo, gal atimti gyvybę iš sutiktojo ir nesiekė. Bet kas iš to, lengvinančių aplinkybių nėra – suspardė žmogų ir leisgyvį paliko gulėti gatvėje.

Dvi istorijos. Galima dar daugiau jų pasakoti ir visos jos bus panašios. Tiksliau – panaši pradžia, nuo ko viskas prasideda. Išsiskyrę tėvai, girtavimas, meilės stoka... Aišku, yra ir išimčių. Kai inteligentų, atrodytų labai padorių tėvų atžala padaro sunkų nusikaltimą. Kaip tai komentuoti? Psichologai atsakys – irgi kažkur kažkas buvo pražiūrėta.

Mano galva, gyvenime yra viena bloga tendencija. Tai, kad kai padaręs nusikaltimą žmogus nuteisiamas, vis tiek dar ir dar kalbama apie tą jo nusikaltimą. Nesakau, kad reikėtų viską pamiršti, kaip tik tai, kas padaryta blogo, turėtų būti apmąstyta ir taptų pamoka nebesuklysti, tačiau daugiau dėmesio reikėtų skirti ateičiai. Kaip žmogus gyvens iš kalėjimo išėjęs, ką ir kur dirbs, gal mokysis. Gi, žiūrėk, zulinama ir zulinama toji praeitis, kad atrodo niekad iš jos nebus lemta išsivaduoti. Niekam neįdomios vaikinukų svajonės tęsti mokslus, įgyti mielą specialybę. Daug įdomiau sužinoti, ką ir iš kur jie vogė, ką primušė, nužudė.

Norėčiau klysti, bet man atrodo, kad iš visų vertybių mažiausiai džiaugiamasi laisve. Kai kam „laisvė“ dargi nelabai aiški sąvoka. Todėl labiausiai laisvę imi vertinti jos netekęs. Kalėjimas yra toji vieta, kuri atsako į klausimą, kas yra laisvė. Tiesa, kai kas aiškina, kad iš žmogaus negalima atimti laisvės ir kalėjimus ima vadinti pataisos namais.

O dėl posakio apie lazdą, terbą ir „tiurmą, kuris kaliniams didelė paguoda bei pasi­teisinimas aplinkiniams, manau, tik dalinai galima sutikti, tai yra kai kalba eina apie lazdą ir terbą, o atsidūri­mas „tiurmoj“, drįsčiau teigti, – nebūna be žmogaus kaltės. Juk ne anais caro laikais gyvename, o ir disidentų laikas jau praeityje. Betgi visko pasitaiko. Dargi teisinėje visuomenėje.

Šiaulių tardymo izoliatorius panašus į tokį pat esantį sostinėje, Lukiškių aikštėje. Abu yra miesto centruose, o ne kur užmiestyje, kaip kad dažniausiai būtų užsieniuose. Abu statyti veik vienu metu. Šiaulių kiek jaunesnis. Kažkiek panaši ir jų išvaizda. Tik dydžiu skiriasi. Vilniškiame – trys korpusai, Šiauliuose – tik vienas. Vilniuje kali apie 2 tūkstančius tardomųjų ar nuteistųjų, Šiauliuose – tris kartus mažiau. Vilniuje – ne tik tardymo izoliatorius, bet draug ir kalėjimas, nes ten kali nuteistieji iki gyvos galvos. Šiauliuose – tik tardomieji. Tiesa, Šiauliuose yra ūkio būrys. Esantys ūkio būryje drauge atlieka ir bausmę, ir dirba.

Atliekantys bausmę visais būdais tai slepia. Štai siųsdami laiškus į pažinčių skyrelius, savo adrese parašo miestą, gatvę, pastato numerį, o toliau nerašo kameros numerio, o tiesiog po pastato numerio deda brūkšnelį ir kameros numeris tampa it buto. Kartą vienam tokiam susirašinėjimo draugė sugalvojo padaryti netikėtą staigmeną ir nieko nepranešusi atvyko. Niekur nepatekusi ir nieko nesupratusi, grįžusi ji parašė laišką klausdama kaip čia yra. Vaikinukas išsisuko aiškindamas, kad yra santechnikas ir kalėjime keletą mėnesių keičia santechniką, o dėl patogumo čia esančiuose spec. patalpose gyvenantis. Nors kiek ilgai tu čia išsisuksi. Tiesa, atliekantys bausmę meluoti moka puikiai. Kaip vyriškis žmonos užtiktas lovoje su meiluže, dar gali aiškintis: „Kuo tu labiau tiki: ar savo akimis, ar mano žodžiu?“

Kai kas sako, jog geriausiai rastis pirmajame Šiaulių tardymo izoliatoriaus aukšte esančiose kamerose, nes pro langus tematai kiemą ir tvorą, apraizgytą spygliuotomis vielomis. Žodžiu, nematai laisvės ir jos neilgu. Iš kitų aukštų jau regi ar aną Šiaulių pusę, kur buvusio „Elnio“ fabriko pastatai, Salduvės kalnas, Talšos ežeras, ar miesto centrinę dalį su tiesiu Šv. Petro ir Povilo katedros bokštu. Jei nušiurę buvusio „Elnio“ pastatai kažkokių nostalgiškų prisiminimų ir nekelia, tai pro grotuotus langus katedra, kitų pastatų stogai jautrina ne vieno širdį.

Atrodo, pagrindinė pokalbių tema už šių storų sienų ir spygliuotos vielų tvoros turėtų būti apie laisvę. Deja, kalbama čia apie neskanias košes, apie mažas maisto porcijas, dar apie kažką neesminio, o apie laisvę – ne per daugiausiai. O kai viskas košėmis prasideda, košėmis ir baigiasi. Čia ypač ryšku, jog per keliolika pastarųjų metų žmonių sąmonėjimas nelabai tevyko. Prisiminiau, vokiečiai pasakoja apie savitą Vokietijos imigrantų rūšį – vadinamuos vokiečius, atsikėlusius iš buvusios Sovietų Sąjungos. Iš tiesų, kaip žinome, tie vokiečiai surusėję jau prieš keletą kartų, daugelis ir vokiškai nemoka. Šių rusiškų imigrantų atžalos, jauni vyru­kai, dažnai būna nelinkę mokytis, verčiasi kokiais nors šešėliniais verslais arba organizuotu nusikalstamumu, mėgsta nutrūktgalviškai važinėti automobiliais, neretai išgėrę, kartais padaro baisių avarijų, per kurias iš karto žūsta keletas žmonių. Ar nieko mums visa tai ne­primena?
Būna, kad pro šalį praeina laimė, meilė, bet kad praeitų laisvė... Deja, būna, kad praeina ir laisvė. Ir tai, nors gal mums taip neatrodo, yra skaudžiausia.

Viename Tardymo izoliatoriaus fligelyje kameros skirtos nepilnamečiams. Kaip ir visos kitos izoliatoriaus kameros, taip ir šios – perpildytos. Keista čia regėti visiškai jaunus veidus. Kiek peržvelgiau leidinių apie nepilnamečių nusikalstamumo priežastis (užsienyje tokių leidinių daug, nes problema aktuali), jaunieji nusikaltėliai visų kriminalistikos tyrinėtojų ir psichologų skirstomi į panašias grupes, kurių pagrindinės: protiškai atsilikę (angliškai – The Dull) ir socialiai apleisti (angliškai – The Neglected).

Man atrodė, jog dauguma tokių nusikaltėlių turėtų priklausyti socialiai apleistų grupei. Pasirodo, kad ne. Anot užsienio specialistų, dauguma – protiškai atsilikę. Štai, kriminalisto Sirilo Berto teigimu, tik vienas iš penkių nusikaltėlių būna pasiekęs tokį protinio išsivystymo lygį kaip kiti to amžiaus vaikai. Šis kriminalistas psichologas protiškai neišsivysčiusius vaikus dar skirsto į agresyvius ir apatiškus. S.Berto kolega Deividas Abrahamsenas sako, kad paauglys tampa nusikaltėliu dar neatėjęs į šį pasaulį, nes tėvų polinkis į nusikalstamumą ir agresiją neišvengiamai persiduoda vaikams. Jo nuomone, didžioji dauguma teisės pažeidėjų padaro nusikaltimus įveikiami tam tikrų paslėptų jėgų (paveldimumo, įgimtų būdo bruožų ir t.t.), ir tik 17 procentų tų pažeidėjų yra sveikos psichikos ir paveldėję sveikus polinkius vaikai. Be to, jis pabrėžia, kad agresyvumas – vienas iš tvirčiausių įgimtų charakterio bruožų.

Tiesa, nuo tada, kai Čezarė Lombrozas, atlikdamas italų gangsterio Vilelo lavono skrodimą, aptiko jo kaukolėje nemažai požymių ir net atavizmų, būdingų žemesniesiems gyvūnams, daugybė tyrinėtojų savo darbus skyrė lambrozianizmo kritikai. Pavyzdžiui, anglų kalėjimo gydytojas psichiatras Čarlzas Goringas beveik visą savo gyvenimą paskyrė Č. Lombrozo teorijos, tapusios XX amžiaus pradžios sensacija, nuvainikavimui. Ir nors Č. Goringas bei kiti tyrinėtojai išspausdino daugybę darbų, nors Oskaras Vaildas savo „Doriano Grėjaus portretu“, pasak anglų psichologo, „sudavė Lombrozui taikliausią ir, atrodytų, mirtiną smūgį“, bet Č. Lombrozo pažiūros gyvuoja ir šiandien. Su­prantamas dalykas, jos truputį pakito, „psichologizavosi“, tačiau esmė liko ta pati.

Kenetas Vudenas, populiarios knygos apie nusikaltėlius paauglius „Jie verkia, kai kiti juokiasi“ autorius, pasakoja vieno vaikinuko istoriją. Kenas lankė gimtojo Berlingtono (Njū Džersio valstija) miestelio mokyklą. Auklė laikė jį protingu berniuku, bet pradėjęs lankyti mokyklą, jis pamažu nustojo tuo tikėti. Ypač bendraamžiai pašiepdavo jo kalbos defektą. Patyčios vertė Keną vis labiau užsi­sklęsti savyje, kol galop jis buvo perkeltas į atsiliekančiųjų klasę. Mokytojai skųsdavosi berniuko tėvams, kad vaikas negabus, o dvejetai jo pažymių knygelėje tai patvirtindavo. Bendraamžių kaimynų ir mokytojų psichologinis spaudimas tik didino berniuko neviltį ir priešiškumą aplinkiniams. Ilgainiui jis tapo klasės juokdariu. Dažnai buvo kviečiamas pas direktorių, paliekamas po pamokų. Jis plėšė knygas, gadino baldus, išdaužydavo mokyklos langus. Septintoje klasėje mokytojas pasakė, kad šitaip chuliganiškai elgdamasis jis tiesiu keliu eina į kalėjimą. Tėvai buvo įspėti, kad berniukas gali būti pašalintas iš mokyklos. Jis taip prilupo bendraklasį, kad tas buvo nuvežtas į ligoninę. Jo agresyvumas išsiveržė ir į gatvę. Jis laužė ir gadino viską, kas pasitaikydavo po ranka parke, kino teatre, žaidimų automatų salėje. Galiausiai pavogė kaimynų automobilį ir buvo suimtas nedideliame skersgatvyje prie namų.

Toliau autorius berniuko likimą pasuka kita linkme. Deja, taip gyvenime nebūna. O jeigu ir būna, tai labai labai retai. Būtent Keneto Vudeno herojus, tegu su dideliu vargu, bet perskaito pirmąją savo gyvenime knygą. Po to – dar vieną, ir dar. Galop su pagyrimu baigia Glasboro koledžą. Kaip minėjau, tokia vaikinuko Keno istorijos pabaiga sunku patikėti, bet optimistinės istorijų pabaigos visad malonesnės: o gal...

Žmoguje visada slypi senelių, prosenelių genai, kuriuos esant jis pats net nežino. Ir net ciniškiausias, bent jau tokiu apsimetantis žmogus, atvirumo valandą prisipažįsta, kad perskaitęs Joną Biliūną nusisuka į sieną ir slapčia apsiašaroja. Nes yra ne tik biografinė ir intelektualinė, bet ir dvasinė atmintis, kuri perduodama pirmiausiai su kalba, su tarme, su intonacija. Kiek kartų teko patirti, kai žmogus, abejingiausiai žiūrėjęs į kokią nors žmogžudystę, pagaliau į artimo žmogaus ligą, staiga ima ir susigraudina dėl kilniadvasiško mažai pažįstamo žmogaus poelgio. Jonas Mekas Vytauto V. Landsbergio dokumentiniame filme „Niujorkas – mano šuo“ pasakoja: „Dabar aš turiu pasakyti, koks yra skirtumas tarp manęs ir šventojo Pranciškaus. Maždaug kas šeši mėnesiai aš vis pasitikrinu, ar esu padaręs kokią nors pažangą gyvenimo progrese į šventuosius. Tai einu gatve į parką, ištiesiu ranką ir sakau: „Ei, paukščiuk, nutūpk ant mano rankos“. Ne, velniukai netupia, ir tiek“. Taigi jokio progreso dar nepadariau, bet štai pagaliau – va, jau musė eina prie manęs. Aišku, didelis skirtumas tarp musės ir paukščiuko, bet... Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp švento Pranciškaus ir manęs“.

Į viršų