facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kai mamos grįžimo iš Italijos išvakarėse nusprendžiau nueiti į jos namus prašluostyti grindis ir nuvalyti dulkių (o po remonto tai vienas juokas), keliautoja tik cakt prisijungė skype ir še tau: „Dar negrįšiu - keliauju tiesiai į Vieną. Iki!“

Nespėjau nė parašyti - kaip keliauji ir kiek užtruksi, ėmė ir išsijungė.

Iš nuostabos tik žioptelėjau ir padariau kvailystę - nuėjau tokios naujienos pranešti vyrui į svetainę.

- Ką??? Visai išprotėjo! Viena pati ir į Vieną... Ir kaip nebijo? - subaubė vyras ir perjungė vieną sporto kanalą į kitą tuo parodydamas, kad mano buvimas toje pačioje patalpoje nepageidaujamas.

Nutylėjau ir nuėjau į virtuvę jau nebe nervus raminamosios arbatos plikytis, o tabletės nuryti. Nervai nebelaikė, nes vyras kuo toliau, tuo labiau darėsi piktesnis ir irzlesnis - niekas jam nebeįtiko.

Štai kai mama iš Italijos pradėjo skype siuntinėti dešimtis spalvingų nuotraukų (pastatai, pastatai, fontanai, parkai...), jis tik užmetė akį man pro petį į monitorių ir suurzgė:

- Ji ką, ten naują loptopą nusipirko ar nusivežė? Geriau pinigus taupytų pagrabui...

Nutylėjau ir tąsyk, nors ir norėjau pasakyti, kad mamos reikalas, kur savo pinigus leisti, juolab kad vargu ar dar ji į kokią kelionę beišsirengs - juk jau septyniasdešimt treji.

Ir daugiau nuotraukų neberodžiau - pati grožėjausi ir pavydėjau...

Nuo tabletės man nustojo drebėti rankos, kojos, tik galva kiek padūmavo. Nusprendžiau - išeisiu kokiam pusvalandžiui pasivaikščioti apie namą, vakaras tai gražus...

Vyras pro praviras svetainės duris pamatęs, kad velkuosi paltuką, o šiukšlių maišo nesiimu, šūktelėjo:

- Kur dabar?

- Pasivaikščiosiu aplinkui, - atsakiau vangiai, be jokių emocijų, nes ir liežuvis kažkoks tingus pasidarė.

- Tau galvoj negerai, drąsuolė matai, atsirado! - prapliupo vyras. - Naktį čia visokie banditėliai bastosi - apiplėš, sumuš.

- Tegul, - išspaudžiau  uždarydama duris.

Nė vieno bandito, žinoma, aš nesutikau, na jei tokiu nelaikyti pašėlusio rudo takso, kuris pribėgęs pirma apuostė mano batus, o paskui kuo įžūliausiai pakėlė koją - matyt, kad permuštų katės kvapą. Vos spėjau atšokti. Čia pasirodė visiškai uždusęs takso šeimininkas, burbtelėjo kažką panašaus į „atleiskit“ ir nusivijo augintinį į kitą vaikų žaidimų aikštelės pusę.

Štai kas ką vedžioja, mintyse nusijuokiau, ir ar nuo juokingo vaizdelio, ar nuo gaivaus oro galva prašviesėjo.

Prisiminiau, kad paskutiniu metu vyras gan dažnai pradėjo vartoti žodį „bijoti“.

Žiemą ar pavasariop, kai nerijoje praėjo eiti stintos, jį draugai pradėjo kalbinti važiuoti kartu pažūklauti. Iš pradžių vyras lyg ir ruošėsi: peržiūrėjo striukę, kuprinę, internete ieškojo kažkokių ypatingų batų.

O išvakarėse suskydo: nebeatsiliepė į draugų skambučius, ir kai tie vos ne po vidurnakčio atvažiavo jo pasiimti, visai maloniu balsu manęs paprašė (tikrai paprašė, o ne suurzgė):

- Pasakyk jiems ką nors - nenoriu važiuoti, dar atsitiks kas...

Na, aš ir pasakiau kažką, o vyras vis tiek liko nepatenkintas, nes jam mano melo ekspromtas pasirodė žeminantis jo vyrišką orumą.

Todėl, kai visai neseniai vėl toji pati kompanija susiruošė žuvis gaudyti kažkur užsieniuose, vyras sukosi iš padėties pats - pasakė, kad namuose yra rimtų darbų, su kuriais žmonai vienai nesusitvarkyti...

O paskui išraudęs, suprakaitavęs lyg ir nusprendė pasiteisinti, nors aš to ir neklausiau:

- Tu ką, nori mano mirties? Kelias tolimas, vietos nežinomos.

- Na, ne... - patraukiau pečiais tada nesuprasdama, ko iš manęs norima.

Dabar jau lyg ir suprantu - jis bijo. Nelaimių, ligų, mirties... Kodėl? Juk kas tie penkiasdešimt su uodegyte, jei sveikata lyg ir nesiskundžia. Na, padidėjęs kraujospūdis, šiek tiek antsvorio ir daug riebaus maisto su alumi...

O gal tai susiję su darbu? Jokių karjeros perspektyvų ir krizės apgraužta alga. Gal...

O gal tai genai.

Juk puikiai prisimenu, kaip prieš dvidešimt metų jis pats juokėsi iš savo tėvo: girdi, nuo visko slepiasi už mamos sijono...

Kažin ar verta tai priminti...

Lilitė 

Į viršų