facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ričardas JAKUTIS

Šie senos estradinės dainos žodžiai labai tinka šiam rugsėjui. Atsisveikiname su vasara, sudužo krepšinio svajonės, viltys išbristi iš krizės vis neišsipildo... Štai ekonominiame gyvenime blogų rugsėjo naujienų daugiau nei per kitus visus metus ar net keletą metų, nes, sako, antroji pasaulinės krizės banga – jau nebe spėlionių objektas, o realybė. Ar pagalvojome, kad galėtų taip pradėti šlubuoti JAV ekonomika, jog beveik kas dešimtas amerikietis neturi darbo, pramonės užsakymų mažėja, nekilnojamojo turto rinka merdi. O ką jau bekalbėti apie Europą. Pirmiausiai problemos Graikijoje, po to Ispanija, Italija, savų bėdų turi ir prancūzai... Vokietija juk nesugebės ištraukti už ausų viso žemyno. Premjeras A. Kubilius, tiesa, teigia, kad „esame pasiruošę naujoms finansų negandoms”, bet tiki tuo, atrodo, tik jis vienas. Na, gal dar Šimonytė. Nors pastaroji karščiausiu momentu išsisuka; „Aš šito nesakiau“. Ar sugebėta sumažinti išlaidas biurokratijai? Kur tau! Valdininkai už mokesčių mokėtojų pinigus būriais ir kaip niekad intensyviai skraido po visą pasaulį, pasiekdami net tokius tolimus kampelius, kaip Naujoji Zelandija, Malaizija, Indonezija, Korėja, Alpių kurortai, JAV ir Japonija. Seimo nariai, jeigu nieko didesnio nepajėgia, tai bent atsuka kraną ir dešimtis kubų vandens išleidžia (tarpuvartės mintis – dėjome mes ant tautos).

Kas artėjant rinkimams Vyriausybei belieka? Tik viena iš dviejų – arba pripažinti realią padėtį, arba meluoti, kad viskas gerai ir pasiskolinti dar keletą milijardų eurų.

Kai Lietuva 1918 metais paskelbė nepriklausomybę, šalis po truputį atsigavo, nes ją valdė valstybės patriotai. Įsivyraujantį normalų gyvenimą ir laimėjimus greitai buvo galima išvysti. Netruko, o mūsų tauta ir to meto Vyriausybė turėjo kuo didžiuotis ir džiaugtis: Lietuva turėjo tvirtą nacionalinę valiutą, Valstybės bankuose buvo sukaupta nemaža atsarga gryno aukso, 1930 metais Kaune Vytauto Didžiojo jubiliejui surengta paroda parodė milžinišką Lietuvos progresą. Šiandien viskas atvirkščiai - per du dešimtmečius valstybė nuskurdinta, praskolinta, emigracija siaubinga (sako, artėjame prie įspūdingo skaičiaus milijonas – tiek žmonių greitai bus palikę Lietuvą), pramonės nebėra. Ir tai vien todėl, kad valdžioje daugybė savanaudžių, kuriems tik asmeninė nauda rūpi. Mūsų Seimas ir Vyriausybė nuo prieškario skiriasi tarsi naktis ir diena. Tada valstybę kūrėme, dabar ją naikiname. Ir niekas nepatikės dabartinių šalies vadovų aiškinimais, kad stipriai valstybei sukurti dabar nepalankios sąlygos. Tegul pasklaido istorijos vadovėlius - ir 1918-aisiais niekas gerovės ant lėkštutės nepateikė. Ji uždirbta kruvinu ir sąžiningu prakaitu.

Tai ne mano mintys. Apie tai daug kas kalba ir rašo. Įdomu, kad kalba taip net patys Seimo, Vyriausybės nariai, politikai ir kiti valdininkai, tačiau elgiasi priešingai. Prisiminiau kažkurio iš didžiųjų pasakytą, vėliau tapusia garsia, frazę, kuri skamba maždaug taip: „Per visą žmogaus gyvenimą pasitaiko kokie 3–4 atvejai, kai gali tapti didvyriu, o per visą kasdienybę svarbiausia netapti parazitu…“

Kalbant apie tų, kurie prie lovio machinacijas, įsiminė nuomonė, jog visa tai todėl, kad pradingo gėdos jausmas. Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų. Gėda – kai veiksmais ar žodžiais pažeidi moralės reikalavimus. Jei žmogus susivokia, ką netinkamo padaręs ar pasakęs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima veikti ir kalbėti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja...“

Nenoriu būti juodu pranašu, bet kažkodėl galvoju, kad esame išskirtinė karta – toji, kuri sulauks pasaulio pabaigos. Aišku, vaizdelis turėtų būti ne koks, bet antra vertus – neeilinis įvykis. Na, jeigu jau mes nesulauksime, tai mūsų vaikai tikrai sulauks. Taip jau susiklostė gyvenime, kad išstudijavau Biblijinę Apokalipsę, perskaičiau Mikaldos, Nostradamo ir kitų, mažiau garsių orakulų pranašystes ir visi ženklai rodo – pasaulio pabaiga visai čia pat. Netgi nenustebčiau, jei egzistuoti mums likę truputėlis daugiau negu metai, tai yra iki garsiosios 2012-ųjų gruodžio 22-osios.

Bet vykime šalin tokias siaubingas mintis, tebūnie šis pokalbis dar kartą tik apie krizę, nes juk jau geriau ji, nei pasaulio pabaiga. Be to, mylimas skaitytojau, man malonu šnekučiuotis su maloniais žmonėmis net apie nemalonius dalykus.

Nors prieš pradedant kalbą apie krizę, keli žodžiai apie pasibaigusį Europos krepšinio čempionatą. Nes jei dėl krizės ir reikia jaudintis, tai dėl lietuvių pasiektų rezultatų tame čempionate tikrai ne. Šviesiu protu pagalvojus – juk tikrai iškovojome vietą pagal savo jėgas, nei daugiau, nei mažiau. Laimėti - žūtbūt - čempionatą būtų buvę neetiška. Mes juk buvome šeimininkai. O kaip atrodytų, jeigu susirenka svečiai, bet prie stalo puola šeimininkai ir viską išgeria bei suvalgo.

O štai dėl krizės visai kas kita. Kai prieš 40 tūkst. metų mūsų protėvis trogloditas (mąstantis urvinis žmogus) išlindo iš savo urvo, sutiko kromanjonietį, kuris buvo daug labiau pažengęs į priekį ir jau buvo išvystęs kalbą, meną, o savo prigimtimi buvo taikus. Mūsų agresyvus, savanaudis protėvis, be abejo, jį tuoj išstūmė ir sunaikino. Tada ir atėjo pirmoji krizė.

Kiek kartų nuo 2008-ųjų pabaigos girdėjome žodį „krizė“? Nesuskaičiuosi. Kaip apibrėžti žodį „krizė“. Manau, jog labai paprastai: krizė – kai ko nors trūksta. Kiekvienas žodis turi vienokį ar kitokį poveikį, tačiau vieni žodžiai stipresni, kiti silpnesni. „Krizė“ – stiprus žodis, taikliai sugalvotas: lengva ištarti, greitai pritampa bet kurioje kalboje, smegenys greitai pripranta prie šio termino. Didieji teologai aiškina, kad „krizė“ yra biblinė kategorija, reiškianti „teismą“. Anot jų, jau antikinėje kultūroje krize buvo laikoma nuomonė ar sprendimas, įvardijantis gėrį ir blogį, tiesą ir neteisybę, nekaltumą ir kaltę. Žmogų ar tautą krizė ištikdavo akistatoje su teisingumu, o jos baigtis priklausė nuo to, ar tam tikri poelgiai bus pripažinti dori, ar ne. Krikščionys ir šiandien krizę apibūdina kaip kritinį „lūžio tašką“, nulemiantį gyvenimą arba mirtį, pavyzdžiui, ligos atveju.

Kodėl krizė vienus baudžia, o kitus ne? Iš krikščioniškojo mokslo išplaukia, jog jeigu atpildas už kiekvieną nuodėmę ateitų iš karto, neliktų ko teisti paskutinio teismo metu; kita vertus, jeigu nė viena nuodėmė nesulauktų dieviško teismo dabar, padarytume išvadą, kad apskritai nėra Dievo apvaizdos. Žemiškos krizės yra tik amžinybės teismo atšvaitai. Jėzaus pasakojimai moko, jog iki amžinybės teismo mes dar galime atgailauti, pasimokyti, pasikeisti.

Krizės atsiranda iš mūsų egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juoda ir balta, teigiama ir neigiama, minus ir plius. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus viskas ima žlugti.

Kas labiausiai kalti dėl krizės? Manau, neklysiu teigdamas, jog oligarchai. Politinės ekonomijos vadovėliuose skaičiau, kad oligarchija pagal klasikinį apibrėžimą yra politinė santvarka, nusakoma trimis savybėmis. Pirma - tai turtingos ir pinigauti linkusios mažumos valdžia. Antra - godumas yra šios santvarkos varomoji jėga. Trečia - tai visuomenės vertybių hierarchijos padarinys, kai labiau už viską vertinamas turtas, o sėkmingai pinigaujantys žmonės laikomi verčiausiais valdžios. Dar skaičiau Platono „Valstybėje“, kad esant oligarchinei santvarkai, ambicingieji ir garbėtroškos tampa godūs pinigams ir trokšta turtų, jie giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina. Lietuvos oligarchai vadovaujasi liaudies išmintimi: pastatyti namą (pageidautina - prabangų, už gautus kyšius ir aferų pinigus, neleistinoje vietoje), užauginti sūnų (pageidautina - pasidvigubinus atlyginimą prieš pat motinystės atostogas) ir pasodinti medį (pageidautina - plynai iškirtus toje vietoje buvusį gražų mišką ir pelningai pardavus medieną).

Kai 2009-aisiais Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano buvo paklausta, kada pasaulyje baigsis ši ekonominė krizė, žymus amerikiečių ekonomistas gūžtelėjo pečiais: „Aš ne Dievas, kad tai žinočiau“. Dar girdėjau pamąstymus, jog ir pasaulio šachmatų čempionai nežino, kokia padėtis šachmatų lentoje bus po 24 ėjimų. Iš tiesų tai sunkus galvosūkis netgi genijams.

Tai ar baigėsi krizė, ar sulauksime naujos krizės bangos, jei sulauksime, ar esame jai pasiruošę? Mūsų finansų ministrė, premjeras, o dabar jau ir prezidentė sako, jog krizė baigėsi, o jei sulauksime naujos jos bangos, esame pasiruošę. Tarsi viskas aišku. Bet štai išeini į gatvę, o ten žmonės guodžiasi, jog viskas brangsta, atlyginimai nedidėja, žodžiu, krizės pabaigos dar nesimato. Įdomiausiai elgiasi bankai. Vienu atveju jie aiškina, kad krizė baigėsi, kitu – kad tęsiasi. Priklausomai kaip jiems reikia ir kiek naudos jie vienaip ar kitaip sakydami turi. Kažkaip keista, kad būtent labiausiai nuo krizės nukentėję, kaip jie patys skelbiasi, bankininkai, investitoriai ir finansininkai kažkodėl nerengia masinių protesto demonstracijų. Kažkoks absurdas: vyriausybė paskutinius valstybės pinigus atiduoda pensininkams, o šie – savo bedarbiams anūkams. O krizė tikrai baigsis tada, kai žmonės patikės, kad ji baigėsi.

Krizę pergyventi padeda ironija. Juk ironija atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Kartais visą pasakojimą ar net didelės apimties kūrinį suprantame kaip ironišką žvilgsnį į pasaulį. Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės. Kiekviena tauta turi pokštų susijusių su jų politikų nevykusiais sprendimais, istoriniais laikotarpiais, nacionalinėmis šventėmis, tos tautybės žmonių papročiais, žalingais įpročiais, galiausiai – su mėgstamu patiekalu, aprangos stiliumi ir t. t. Be abejo, turi ir pokštų susijusių su krize. Ironija nuslepia net figūros trūkumus ir dar daug ką, tad sugebės nuslėpti ir krizę. Ironija verčia krizėje ieškoti ko nors linksmo. Pavyzdžiui, trijų kambarių bute – keturi televizoriai (ketvirtas virtuvėje) ir visi įjungti. Gyvena trys žmonės. Susvetimėję. Krizės metu tokiame bute pakaks vieno televizoriaus. Kiek elektros energijos susitaupys, žmonės šalia susėdę, žiūrėdami ir komentuodami tą pačią laidą, taps artimesni. Tiesa, esu matęs televizorių tualete. Tai dar pateisinčiau – kai televizijos mums siūlo tokias laidas, iš kur jas bežiūrėti. O štai svetainėje du žurnaliniai staleliai, abu kitokio stiliaus. Šeimininkai aiškina, jog antrasis labai patikęs ir todėl jį pirko, bet pirmąjį nejau išmesi. Esu matęs viename kambaryje dvi sofas, penkis fotelius. Visi irgi skirtingų stilių. Miegamajame net kelios spintos ir, reikia manyti, visos kažko prikištos. Jautiesi tarsi spintų parduotuvėje. Krizė patuštins ir namų šaldytuvus. Atveri šaldytuvo dureles po šeštos vakaro, o ten tuščia ir eini miegoti nevalgęs. Gi dažnai mūsų butuose net keli šaldytuvai. Kam tas antras reikalingas?! Gydytojas man patarė po šeštos valandos vakaro nebeatidaryti šaldytuvo durelių. Aš teisinuos, jog tik noriu pasižiūrėti, ar niekas nedingę. O ar nebuvo tau, mielas skaitytojau, taip, kad nusiperki kokį nors daiktą, o vėliau graužies, girdi, kam man jo reikėjo, kur jį padėti, juk ne vieną panašų jau turiu? Krizės metu pirksi tik tai, kas reikalingiausia ir jokia graužatis nebekankins. Dažna bėda – vonios kambaryje begalė visokiausių flakonėlių, tūbelių, buteliukų. Vieni artipilniai, kituose skysčių vos ant dugno likę. Nustebino tokių dalykų gausa viengungio bičiulio bute. Šeimininko būta atviro ir jis teisinosi esąs gėjus. Tiesa, apie savo orientaciją jis drąsiai aiškindavo kiekvienoje kompanijoje. Kartą man tai atsibodo ir įsikišau: „Koks tu gėjus, jei tavo rankų pirštai be manikiūro“. O galiausiai, kas man kažkiek susijusiam su menu patinka, jog įstaigos prieš šventes nebesukrapštys 5 tūkstančių litų muzikantams užsakyti. Ir anokia čia bėda. Ar ką prarasime? Neskoningo popso kratinį. Tokiems muzikantams nė lito negalima skirti, kad jie pagaliau išnyktų iš mūsų padangės ir nebegadintų klausos bei skonio.

Kad ir krizė, lietuviai vis tiek toliau puikuojasi savo turtais reikia ar nereikia. O štai Anglijos bažnyčia išplatino maldą darbą dėl finansų krizės prarandantiems britams. „Išgirsk mane šaukiantį sumišime, padėk man aiškiai galvoti ir nuramink mano sielą“, - siūloma melstis. Skaičiau, kad nuo 1929 metų, kai pasaulyje prasidėjo pirmoji visuotinė finansų krizė, žmonija išgyveno dar 13 sunkmečių. Vieni truko vos metus ir stipriai paveikdavo tik po kelias valstybes, kiti sutrikdydavo daugelio šalių ekonomiką. Sovietmečiu buvo stengiamasi, kad gyventojai krizės nepajustų. Baltosios butelis parduotuvėje sovietmečiu kainavo 4,12 ar 3,62 rublio, šampanas – 3,17 rublio. Šiandien populiarios diskusijos, katrie laikai geresni – „anie“ ar dabartiniai. Štai neseniai šešiasdešimtmetį šventęs bičiulis tvirtina, kad tokių dalykų, jog namie būtų tuščias šaldytuvas, ar nėra iš ko užmokėti už butą, anais laikais negirdėjęs, nors ir nebuvo ponų vaikas. Pripažįsta, jog daug ko nebūdavo pirkti, tačiau sako, šiandien kai kurių dešrų rūšis išmainytų į tvarką, padorumą, užuojautą, ramybę ir perspektyvą. O jei dar apie anuometines krizes, tai, pavyzdžiui, ar pajutome 1982 metų krizę? Tiesa, kaip ją reikėjo pajusti, jei visą pusę amžiaus buvo krizė? Krizė krizėje nelabai ir jaučiasi. Kitaip su krize dabar.

Kaip pagelbėti krizę išgyvenančiam žmogui? Norint tokį paguosti, papasakokite apie panašius išgyvenimus, jei tokių patyrėte. Kiekvienam malonu žinoti, kad ir jums sunku kaip ir jam. O geriausi vaistai nuo krizės, kaip minėta, – humoras… Jei tokio turite. Pavyzdžiui, kaip padaryti, kad uošvė taptų gera, nuolanki bei taupi? Bičiulis pasakojo pasiūlęs uošvei įsistatyti dantis už 5000 litų ir net pats pinigais prisidėjęs. Anot jo, dabar uošvė ir mandagi, ir gera pasidarė, nebesiginčija, nepriekaištauja… Tinka krizėje ir šmaikšti paguoda, jog lietuvis kaip katinas, iš kokio aukšto nemestum, vis tiek ant kojų nusileidžia. Nes gyvenime viskas yra kaip ir turi būti.

- Sakykite, kas yra tas šlykštus prie sienos sėdintis žmogus?

- Na, žinote, tai mano brolis.

- Oi, atleiskite. Turėjau suprasti iš karto.
Į viršų