facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ričardas JAKUTIS

Nustebau sužinojęs, kad per metus lietuviai nuvažinėja 150 tūkstančių automobilių. Bet prisiminiau, jog dar sovietmečiu automobilių ir gyventojų skaičiaus santykiu mūsų respublika pirmavo, palyginti su kitomis. Šiauliuose, vadinamajame dviračių mieste, kur mano jaunystės laikais automobilių nebuvo tiek jau daug, šiandien įstrigę kamštyje Tilžės gatvėje ties „Saulės miestu“ ar sankryžoje ties katedra vairuotojai tarsi piktai, nors šiek tiek didžiuodamiesi (štai kokie Šiauliai!) burba: „Jau kaip didmiestyje!“ o tiems, kurie rimtai dėl šiaulietiškų automobilių kamščių pyksta, galima atsakyti, jog tikrų kamščių jie nėra matę.

Rašyti apie automobilius rudenį, kai ne vienas greitai juos statys žiemos poilsiui, gal nėra pats tinkamiausias laikas, be to, ir diena be automobilio jau praėjusi, bet kai netrukus prie kapinių nerasime vietos savo transporto priemonei, tema, nesakysi, kad neaktuali. Kapinės, apstatytos automobiliais sužadina net mintį, jog gal automobilių daugiau negu mirusiųjų. Ir nevertėtų nusiminti, jei taip būtų.

Nesakysi, kad žmonės važinėja be reikalo, kai kuras nėra pigus. Prie vairo dažnai pamatysi ir garbingo amžiaus vairuotojus. Man gražu, bet yra bambančių, girdi, kaip čia gali būti, kad pensininkai skundžiasi mažomis pensijomis, o automobilį ir kurą įpirkti gali - važiuoja ir kitiems trukdo. Žodžiu, ne didinti, bet mažinti jiems pensijas reikėtų. Man labiau nepatinka dideliu greičiu garsiai pasileidę muziką automobiliais lakstantys gezais vadinami vyrukai. Važiuoji autobusu Niujorke, sustoja jis sankryžoje, šalia sustoja automobilis, nuo garso kolonėlių apkrovų net purtosi, vairuotojo muzikinis skonis tragiškas, o pats vairuotojas, gali neabejoti, afroamerikietis.

O kiek dabar automobilių markių! Seniau būdavo žiguliai, moskvičiai, volgos, zaporožiečiai, viena kita pobieda. O šiandien: volvai, audi, opeliai, mazdos, hondos, fordai, tojotos, folksvagenai, škodos, nisanai, mitsubišiai, reno, pežo, sitroenai, sabai, alfa romeo, BMW, mersedesai...

Pirmasis statistinio Lietuvio vairuotojo įsitikinimas - automobilis turi būti nebrangus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis mūsų krašte jau ilgą laiką daugiausia užregistruojama 10-15 senumo metų automobilių. Antrojoje vietoje pagal registracijų skaičių lieka 5-10 metų senumo transporto priemonės, o tik trečiojoje visiškai nauji ar bent ne senesni kaip 5 metų automobiliai. Pagal šiuos skaičius vis dar labiau esame panašūs į vadinamas besivystančias šalis, kurių keliuose važinėja daug iš kitų šalių importuotų automobilių.

Keistai šalia viso šito atrodo nuomonė, jog automobilis yra įvaizdžio dalis. Nesvarbu, kad pajamos gali leisti nusipirkti naują vidutinės klasės automobilį, Lietuvoje vis tiek dažniau perkami prabangesni, tačiau senesni automobiliai. Ką darysi, mokslininkai jau seniai įrodė, kad socialinis statusas yra vienas iš pagrindinių laimės šaltinių. Taigi kalbant apie automobilius būtina pirkti geresnį automobilį nei vairuoja kaimynas, draugas, pažįstamas ar giminaitis. Tiesa, tai galioja ne tik Lietuvos vairuotojams. Visa tai žmogiška ir būdinga didžiajai daliai visų pasaulio žmonių.

Lietuva, žvelgiant į automobilių skaičių vienam gyventojui statistiką, 23 vietoje. Gi Monakas, antra nuo galo pagal dydį pasaulio valstybė, šiame sąraše pirmoji, palikdama antrojoje vietoje JAV. Išsivysčiusiose šalyse, kuriose gyvena 20 procentų pasaulio žmonių, yra 80 procentų automobilių.

Amerikietis filosofas Henris Davidas Tore knygoje „Voldenas” pasakoja apie savo pasirinkimą gyventi gamtoje ir apie tai, kad paprastas gyvenimas žmogui suteikia kur kas daugiau laisvės nei darbu uždirbti pinigai. Žinodami apie jo norą keliauti, visi klausia, kodėl jam neužsidirbus šiek tiek pinigų, nesėdus į traukinį ir neaplankius, pavyzdžiui, Fitzburgo? Tore siūlo pamąstyti, kuris ten atvyktų pirmas. Atstumas yra 30 mylių. Bilietas kainuoja kiek visas dienos uždarbis. „Jei išeičiau anksti ryte, Fitzburge būčiau vakarop, o tu tuo tarpu dar tebedirbtum, mėgindamas užsidirbti traukinio bilietui. Ir atvykti galėtum tik kitos dienos ryte”, - paaiškina filosofas.

Kaip tai atrodytų šiandien, kai kiekvienas, kuris pasirenka judėti savo greičiu, yra pasmerktas prarasti visas modernaus gyvenimo galimybes? Automobiliai žmogui nepalieka jokių galimybių judėti savo normaliu greičiu, nes visos erdvės yra organizuojamos taip, kad būtų patogios ratuotiesiems. Mitų griovėjai visa tai linkę paneigti, nes, anot jų, automobilis nėra greitesnis už dviratį. Štai važiuojate jūs automobiliu, o šalia dviračių taku mina dviratininkas. Jūs jį aplenkiate, bet netrukus patenkate į automobilių kamštį ir dviratininkas aplenkia jus. Taip kartojasi keletą kartų, kol dviratininko nebeprisivejate. Bet ką kalbėti apie dviratininkus, jei tokia pat istorija pasitaiko su šaligatviu einančiais pėsčiaisiais.

Ir dar. Paskaičiuokime. Tarkime, jūs perkate automobilį už 10 tūkst. litų. Na, turiu omeny dar padorų, galintį važiuoti. Arba jūs automobilio neperkate, o važinėjate taksi. Kiek jums kainuoja taksi? Būna dienų, kai jūs visai taksi paslaugomis nesinaudojate, būna, kad pravažiuojate 20 ar 50 litų, o gal net 300, jei vykstate į kitą miestą. Keista, kad 200 litų išleisti taksi jums brangu, o tiek pat mokėti už baką benzino normalu. Kaip ten bebūtų, net jei ir dažnai tingite paėjėti pėsčiomis, 10 tūkstančių per metus taksi nepravažiuosite. Bet tebūnie, jog per metus jūs pravažinėjote visą sumą, kiek kainavo automobilis. Toliau - kuras, draudimas, atsarginės detalės, atlygis automobilių meistrams, stovėjimo aikštelių mokesčiai... Vos ne 10 tūkstančių metams vėl reikės. Bet juk tiek jums kainuoja važinėjimas taksi. Ką dar laimite važinėdami taksi? Išvengiate galvos skausmo – kur parkuoti automobilį, įtampos vairuojant, avarijų tikimybės, nežinojimo, kaip grįžti namo išlenkus taurelę... Tiesa, šie mano pamąstymai tinka tik Šiauliams, ir kitiems panašaus dydžio miestams, Vilniuje, kur taksi kainos žvėriškos, viskas gal ir kitaip.

Bet neturinčių automobilių nėra daug. Diduma lietuvių juos turi. Atvyko draugas iš Vilniaus. Miesto gatvėse pamatęs automobilius nustebo: „Gerais automobiliais šiauliečiai važinėja. Yra kur ir Vilniuje retai išvysi. Vadinasi, verslas mieste klesti, miestas nėra miręs.“ Draugo išvados man, kaip Šiaulių patriotui, patiko (aišku, nesakiau, jog daugelis tokių automobilių savininkų juose įsirengę dujų įrangą). Štai kokių minčių apie žmones gali kelti mašinos.

Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas ir atsirado mafijozų, vienas iš sostinės mafijos vadų įsigijo prašmatnų automobilį. Parveža jį tas automobilis namo, apsaugininkai lydi, pakyla į savo butą blokinio namo penktame aukšte... Tik vėliau pasistatė namą. Bet va - pradėjo nuo automobilio.

Automobilis yra puikus būdas visiems pranešti apie save. Juk matėme net svarovskiais apsagstytą automobilį. Bet geriausiai dėmesiui į save atkreipti pasitarnauja kabrioletai. Štai mergvakariams labiausiai tinka ryškūs kabrioletai, simbolizuojantys paskutinių laisvės dienų džiaugsmą. Vestuvėms kabrioletai turi būti balti arba labai balti. Būtina, kad vykstantys jais vestuvininkai kartas nuo karto sustotų, visa svita išliptų iš automobilio ir šalia jo sustojusi gertų prabangų šampaną, nes jeigu tai darysi kabrioleto viduje, gali ne visi pagalvoti, kad šampanas šiose vestuvėse liejasi laisvai. Juk sakoma, kad prabanga, demonstruojama per vestuves, jaunai šeimai lems dar didesnius turtus.

Automobilių pasirinkimui laidotuvėms skiriame mažiau dėmesio. O be reikalo. Dar pamąsčiau, kodėl nėra automobilių skyryboms. Juk galėtų būti kabrioletų, siūlančių linksmas skyrybas.

Apie vairavimo kultūrą šiame straipsnyje nekalbėsiu. Kam gadinti savaitgalio nuotaiką, nes tuoj pasigirs balsų apie Vakarų pasaulio vairuotojų etiką. Tiesa, kalbant apie automobilius, apie greitį kalbėti, nori nenori, tenka. Dažniau net negu kalbėdami apie lėktuvus, traukinius, o kalbant apie laivus žodis „greitis“ beveik visiškai nevartojamas. Ir atsirado šis žodis drauge su automobiliais - XX amžiaus pradžioje, to amžiaus antrojoje pusėje paplito, XXI amžiuje įsitvirtino. Suprantama, greičiausi iš susisiekimo priemonių yra lėktuvai, kurie jau seniai pasiekė ir viršijo garso barjerą, dabar lekia šviesos greičio ribų link ir neaišku, kas bus, kai šią ribą pasieks (girdėjau juokaujant, jog taps tamsa), tačiau lėktuvai aukštai ir jų greičio žemės gyventojai nelabai mato. Automobiliai – kas kita. Sako, kaip tik automobiliai išugdė visuomenę, kuri visko nori greitai. Pagaliau automobilių greičiai ir blizgantys ratlankiai atperka vidinio greičio ir gyvenimo grožio stoką.

Pamąsčiau, jog šiandien autoavarijos kyla, nes: prie vairo sėda nesubrendėliai, apsikabinę alaus „bambalį“ ir panelę, prieš kurią nori pasipuikuoti greitu važiavimu; prie vairo sėda jauni verslininkai, taip pat nesubrendę, nors kiek kitaip nei anie jaunuoliai, tačiau įsivaizduojantys, kad prabangus automobilis kelyje leidžia kaip nori elgtis; prie vairo sėda kompiuterinių žaidimų aukos, pripratusios, kad virtualioje erdvėje su automobiliu galima atsitrenkti į kliūtį, nulėkti nuo kelio ir nieko neatsitinka.

Lietuviai vairuotojai – saviti. Važiuoji užmiesčio keliu. Priešprieša atvažiuojantys žibintų mirktelėjimu tave įspėja apie budinčius kelių patrulius. Perspėtasis kilsteli ranką padėkodamas. Kokia pagarba, rūpestis vienas kitu, pagalvoji. O mieste niekas tavęs neįleis į kitą eismo juostą, „pypsens“, jei užsidegus žaliai šviesoforo šviesai iškart nepajudėsi... Kur dingsta solidarumas, pagarba?

Sociologai, skaičiau, pagal avarijų skaičių išsiaiškinę, kad vidutinis vairuotojas amerikietis ar britas savo gyvybę vertina maždaug šešis kartus labiau negu pinigus, kuriuos galėtų uždirbti iki gyvenimo pabaigos. Pasirodo, remiantis šiais duomenimis, galima apskaičiuoti, kad Liuksemburgo gyventojo gyvybė kainuoja 5 mln. JAV dolerių, Jungtinių Valstijų – 2,6 mln., Švedijos – 2,4 mln., Didžiosios Britanijos – 2,3 mln., Portugalijos – 1 mln., o tadžiko – 13,3 tūkst. JAV dolerių. Lietuvio, paskaičiavau, – 2,25 mln. litų arba 900 tūkst. dolerių. Tik nežinau ar šis mano rezultatas teisingas, nes skaičiuoti buvo gan sudėtinga. Skaičiavimui sugaišau daugiau laiko nei visam šio teksto parašymui.

Taip pat yra paskaičiuota, jog kai 1987 metais Jungtinėse Valstijose buvo padidintas leistinas greitis, avarijų skaičius padidėjo 35 procentais. Paaiškėjo, kad kiekvieniems 125 tūkstančiams sutaupytų darbo laiko valandų teko viena mirtis kelyje. Vidutinė darbo valandos kaina 1987–1992 metais buvo apie 12 dolerių, vadinasi, žmogaus gyvybę tuo laikotarpiu buvo galima įkainoti 1,54 mln. dolerių. O štai remiantis tikimybių teorija ir rizikos įvertinimu, jeigu jūs pasirengęs papildomai sumokėti 100 dolerių už oro pagalvės įrengimą automobilyje ir įvertinate, kad tikimybė, jog ji išgelbės jums gyvybę, yra 1:100 000, savo gyvybę vertinate 10 mln. dolerių. Jeigu darytume prielaidą, kad tikimybė žūti po ratais, kai siekiant sutaupyti vieną minutę degant raudonai šviesai bėgama per gatvę, apytikriai yra tokia pati. Vadinasi, vidutinis pėstysis savo gyvybę vertina maždaug 7 tūkst. dolerių.

Ar sapnuojate automobilius? Sako, užkietėję vairuotojai juos dažnai sapnuoja. Pasirodo, sapne regėti automobilius reiškia keliones, likimo permainas, svarbias naujienas, susitikimus su artimais draugais. Važiuoti automobiliu – reikalai klestės, pasisekimas. Gerai prižiūrėtas, greitai važiuojantis automobilis – aktyvus, sėkmingas profesinis ir asmeninis gyvenimas. Per greitai važiuojantis automobilis – lengvabūdiškumas ir paviršutiniškumas. Sugedęs automobilis – nesėkmės. Apleistas, neprižiūrėtas, važiuoti netinkantis automobilis – laukiančios kliūtys bei nepasisekimai. Viskas logiška, paprasta ir aišku. Gal tik nustebino, jog susapnuotas ugniagesių automobilis reiškia galimybę pralobti.

Kokią knygą iš knygų lentynos išsitraukti apie automobilius? Be abejo, turiu omeny ne automobilio priežiūros vadovėlį, o kas tiktų ir sielai. Jau minėjau Henrio Davido Tore „Voldeną”. Ieškodamas populiaresnių knygų, traukiu Eriko Marijos Remarko „Tris draugus“. Nustebote? Bet juk trims pagrindiniams romano herojams mašinos ir draugai yra viskas. Kartu išgyvenę karą trys draugai įkuria automobilių dirbtuvę. Remarko kūrinyje yra visko: nuo alkoholizmo, gėrio ir blogio supratimo iki patarimų, kaip parduoti automobilį. Mačiau romano leidimą, kurio viršelyje pavaizduotas automobilis „Karlas“, į kurį trys draugai įdėjo savo širdį. Aišku, ši knyga gal kiek artimesnė vaikinams, nes joje minimi automobiliai, pokeris, romas, muštynės, be to, į viską žiūrima vaikino akimis. Tačiau jei knygą perskaitys merginos, jos susipažins su vaikinų pasauliu, manau, supras vaikinų jausmus ir tai, kodėl jie dievina automobilius, geria alkoholinius gėrimus bei mušasi. Nors ką aš čia pasakoju, juk negali būti, kad šio Remarko kūrinio jūs dar neskaitėte.

Pabaigai kiek nemalonesnė tema apie automobilių vagystes. Žinia, vagiami tik vertinti daiktai, tad vagys automobilius prie tokių priskiria. Tuo tarsi ir reikėtų pasidžiaugti. Kalėjime automobilių vagys – aukščiausia kasta. Jie net aiškina nieko blogo nedarą (čia nekalbu apie vagiančius magnetolas iš mašinų), nes tas, iš kurio pavagiamas prabangus automobilis, tuoj įsigys naują, o kad keletą dienų ir pavaikščios pėsčias, tai jam bus tik į sveikatą.

Ir linksmesnė istorija apie automobilius. Turėjau kadaise sostinėje draugą. Puiki buvo ir jo žmona, ir gyveno jie pasiturinčiai, ir, atrodo, viskas gyvenime jiems sekėsi. Bet ėmė tas mano bičiulis draugauti su jaunesne už save moterimi. Man, kaip draugui, pasipasakojo, jog jeigu užtrunka pas tą moterį, žmonai aiškina, kad taisė automobilį. Kartą kalbėjausi su jo žmona, ir ji man pasiskundė: „Žinai, Ričardai, juk mes visko turim, bet tas mano vyras taip prisirišęs prie savo automobilio. Jis senas, dažnai genda, puikiausiai galėtume nusipirkti naują, bet vyras tą duoda meistrams pataisyti. Negana to, stovi šalia to savo automobilio, žiūri, kad meistrai gerai jį sutaisytų, pats su meistrais geria ir grįžta namo tik paryčiais.“ Ką aš galėjau draugo žmonai pasakyti? Nebent paguosti: „Supraskit, ponia, daiktai, daiktai...“ O tie „automobilio taisymai“ baigėsi draugui tuo, kad jis galiausiai įklimpo su ta jauna mergina ir ją vedė. Po kiek laiko paskambinu kartą tam draugui į namus, atsiliepia jo jaunoji žmona ir jos klausiu, ar vyras namuose. „Nėra, – atsako ji. – Automobilį taiso.“ Tik tikri vyrai mane supras, kaip pagarbiai aš tuomet pamąsčiau apie tą savo draugą. Iki šios dienos vertinu jį todėl, kad savo meilužei jis nepasakojo, kaip teisinasi žmonai būdamas su ja.

Kiek ilgai važinėsime? Pasaulinė ateities draugija (World Future Society) nurodo, jog pasaulinių naftos atsargų pakaks ne daugiau negu keturiasdešimčiai metų. Reikia ieškoti alternatyvaus kuro. Gal tai bus vandenilis? Tik tos kuro paieškos yra labai brangios. Ar neatsitiks taip, kad dviračiui teks gelbėti pasaulį?

Policininkas sustabdo greitį viršijusį vairuotoją. Išrašo baudą, duoda vairuotojui kvitą ir taria:

- Šį kvitą išsaugokite.

- O kam man jis?

- Kai surinksite 10 tokių kvitų, galėsite gauti dviratį.

Į viršų