Ričardas JAKUTIS

Nežinau, ar tai Merfio dėsnis, ar ši sentencija kieno kito sugalvota, nes daug ironiškų gyvenimo dėsnių šiandien priskiriama JAV oro korpuso karininkui Edvardui Merfiui. Kas nežino Merfio ir jo dėsnių? Mano galva, tokių net nėra. Tiesa, yra manančiųjų, kad tokio Merfio išvis nėra buvę ir Merfio dėsnius kūrė visi, kas tik netingėjo. Reikia manyti, kad tų dėsnių autorių tikrai yra daugiau, bet toks šmaikštuolis Merfis irgi tikrai gyveno. 

Edvardas Aloyzas Merfis (Edwardas Aloysius Murphy) gimė 1918 m. sausio 11 d. Panamos kanalo zonoje. Jis buvo pirmas vaikas penkiavaikėje šeimynoje. Baigęs Niudžersio vidurinę mokyklą Edvardas nutarė mokytis karo meno - 1940-aisiais baigė West Pointo karo akademiją. Iškart po to jis įstojo į JAV ginkluotąsias pajėgas. 1941 m. karininkas oro korpuso pilotus ruošė koviniams skrydžiams. Antrojo pasaulinio karo metais Merfis nesėdėjo mokykloje sudėjęs rankų - jis pabuvojo Indijos regione, Kinijoje ir tuometinės Birmos teritorijoje. Kariškio nuopelnus valdžia įvertino majoro laipsniu. Pasibaigus karo veiksmams, Edvardas Merfis prisijungė prie JAV oro pajėgų Technologijos instituto ir tapo mokslinių tyrimų karininku. Būtent tada jis įsidarbino Wright-Patterson oro bazės tyrinėjimų centre, kur 1949 m. gimė pirmasis jo dėsnis. O jis po nepavykusių bandymų buvo toks: „Jeigu ką nors galima padaryti neteisingai, tai taip ir bus padaryta“.

1952 m. Merfis iš JAV oro pajėgų atsistatydino. Tiesa, po to jis dar padirbėjo prie testų Hollomano oro bazėje, vėliau persikėlė į Kaliforniją ir prisidėjo prie privačių užsakovų lėktuvų dizaino. Darbo metu jis kūrė ir tobulino įgulos gelbėjimosi sistemas. E. Merfis dirbo su tokiais žinomais lėktuvų modeliais kaip „F-4 Phantom“, „XB-70 Valkyrie“, „SR-71 Blackbird“, „B-1 Lancer“ ir eksperimentiniu lėktuvu su raketiniais varikliais X-15. 1960 m. Edvardas rūpinosi „Apollo“ projekto saugumo ir gyvybės palaikymo inžinerija, o karjeros pabaigoje dirbo su „Apache“ sraigtasparnio saugumo ir kompiuterinio valdymo sistemomis. Edvardas Merfis mirė 1990-aisiais.

Pirmasis Merfio dėsnis tapo labai populiarus. Kiti apaugo aksiomomis, pasekmėmis, taisyklėmis, kitais dėsniais, postulatais ir dilemomis. Kai kurie iš jų jau beveik neturėjo nieko bendra su pradiniu Merfio dėsniu (žinoma, išskyrus požiūrį į daiktus ir galimybes), technika ir pačiu Edvardu Merfiu. Daugelio tokių dėsnių autoriai yra žinomos asmenybės, užimančios atitinkamus postus. Ir, žinoma, daugybės naujų dėsnių autoriai lieka nežinomi.

Knygos forma Merfio dėsniai pasaulį pirmąkart išvydo 1977 m. Knygą lydėjo sėkmė. Ji patiko skaitytojams ir kartu paskatino naujų dėsnių atsiradimą. 2003 m. rašytojas Nickas Sparkas parašė knygą „Merfio dėsnio istorija“, kurioje smulkiau narplioja garsiojo dėsnio atsiradimo aplinkybes. Leidinių būta ir daugiau. Įvairių sričių ir įvairiomis kalbomis. Tai neturėtų stebinti - juk Merfio dėsniai tokie žavūs.

Nors Merfio dėsniai skamba šiek tiek nerimtai ir dažniausiai naudojami norint pasilinksminti, tačiau kartu jie atspindi ir rimtą požiūrį. Iš tikrųjų, kodėl oras blogesnis dažniausiai savaitgaliais, kodėl gatvėse kamščiai, kai jums atsirado skubus reikalas? Kodėl sumuštinis visada krenta sviestu žemyn? Galima sakyti, kad Merfio dėsniai atspindi inžinierių požiūrį į gyvenimą. Beveik niekada naujai suprojektuota sistema nepradeda iškart dirbti. Dažniausiai to net nesitikima. Daromi bandymai, sistema stebima, nustatomos problemos, kurias vėliau teks šalinti. Edvardo Merfio sūnus sakė, kad jo tėvas nebūtų ramiai stebėjęs, kaip sumuštinis krenta sviestu žemyn. Jis arba būtų privertęs jį kristi sviestu į viršų, arba visai neleidęs jam nukristi.

Beje, Merfio dėsnių tyrimai, remiantis matematika ir fizika, patvirtino, kad dauguma dėsnių turi mokslinį pagrindą. Pats Edvardas Merfis anaiptol nesidžiaugė savo dėsniais ir vadino juos kvailais, lėkštais ir net klaidingais. Jis netgi stengėsi, kad žmonės į visą reikalą žiūrėtų rimčiau, tačiau džinas buvo išleistas iš butelio ir sėkmingai gyvavo. Merfio dėsniai išsiplėtė, pasidaugino, buvo suklasifikuoti į daugybę dalių: biurokratijai, gydytojams, technikos kūrėjams ir prižiūrėtojams, ekspertams, sportininkams ir t. t.

Maži mūsų gyvenimo nemalonumai nėra jau tokie atsitiktiniai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio: gamta dažnai veikia prieš mus. Ar mažai kam sumuštinis iš rankų ar nuo stalo yra nukritęs ant nešvarių grindų sviestu ar medumi žemyn? Ar mažai kam parduotuvėje, vaistinėje, banke ar kitur, atsistojus į vieną iš eilių prie kasos, paaiškėdavo, kad ta eilė juda lėčiausiai? Ar tai tik atsitiktinės nesėkmės, ar kažkas tokio, kas sunkina mūsų gyvenimą?

Šis gamtos veikimas prieš mus liaudies išminties ir pavadintas Merfio dėsniais. Kalbant apie įvairias nesėkmes, jie vis dažniau minimi jau ir Lietuvos žmonių. Kad ir paprasčiausias: „Jeigu kažkas bloga gali atsitikti, tai ir atsitiks“. Nors dauguma žmonių neabejoja šio dėsnio tikrumu, mokslo žmonės pašaipiai žiūri į jį kaip į mūsų selektyviosios blogų atsitikimų atminties išdavą (blogis prisimenamas ilgiau, negu gėris). Tačiau atrodo, kad mokslas skubotai atmeta šią liaudies išmintį. Robertas Matju (Mathews), baigęs fizikos mokslus Oksfordo universitete, tyrė Merfio dėsnį, remdamasis sudėtinga matematika ir fizika, pradedant tikimybių teorija ir baigiant kietojo kūno dinamika. Pasirodė, kad dauguma Merfio dėsnio pasireiškimų, kurie žinomi jau keletas šimtmečių, turi mokslinį pagrindą.

Kiekvienas gali įsitikinti, kad ant stalo autoriaus vardu ir pavadinimu į viršų gulinčiai knygai nuslydus nuo stalo, ji nukrinta ant grindų pavadinimu į apačią, t. y. ji apsiverčia, tarsi norėdama išpurvinti autoriaus vardą. Lygiai kaip nukrinta ir sumuštinis. Regis, knygai tas pat nukristi pavadinimu aukštyn ar žemyn. Tačiau jei bandymą kartosite ilgai, pastebėsite, kad knygos nukritimas pavadinimu žemyn visai ne atsitiktinis. Tai priklauso nuo sukimosi greičio kritimo metu. Jis iš tikrųjų per mažas, kad knyga visiškai apsisuktų ir nukristų ant nugaros. Gravitacijos jėgos sukeltas sukimosi momentas knygai ar sumuštiniui krintant nesukuria pakankamai didelio sukimosi greičio. Tiesioginiai matavimai ir dinaminiai skaičiavimai, laikant knygą ar sumuštinį kietu kūnu, atskleidė, kad kritimas visai nesusijęs su aerodinamika. Plonas ar storas sviesto ar medaus sluoksnis ant duonos taip pat niekuo dėtas: sviestuota (meduota) pusė atsitrenkia į nešvarią žemę tik dėl gravitacijos ir stalo paviršiaus trinties. Daugelis fizikų žino šį reiškinį ir jį yra tyrę, tačiau ne visi žino, kad esama ryšio tarp krintančio sumuštinio dinamikos ir fundamentaliųjų fizikos konstantų. Žinoma, sumuštinis nukristų medumi aukštyn, jei kristų nuo pakankamai aukšto stalo. Tad kodėl stalai yra tokio aukščio? Kad būtų patogūs žmonėms. O kodėl žmonės yra tokio aukščio? Todėl, kad mes, dvikojai, esame gana neatsparūs griuvimui. Prisiminkime griuvinėjančius vaikus arba senus, lazdomis besiramstančius žmones. Jei būtume daug aukštesni, kiekvieną kartą griūdami (o kam to nepasitaiko) susižeistume galvą arba dažniau ką nors susilaužytume. Šis pavojus susižeisti reiškia, kad gamta ar Dievas nustatė žmogaus aukščio ribą, priklausančią nuo kūną sudarančių molekulių cheminio ryšio stiprumo ir mus veikiančios gravitacinės jėgos balanso. Cheminių ryšių stiprumas ir gravitacinė jėga priklauso nuo fundamentaliųjų fizikos konstantų, pvz., elektrono krūvio, kurio dydis yra pastovus nuo Visatos gimimo maždaug prieš 15 mlrd. metų. Šios fundamentaliosios fizikos konstantos lemia, kad didžiausias žmonių aukštis galėtų būti apie 3 metrus. Bet ir toks aukštis per mažas, kad sumuštinis iš rankų ar nuo stalo kristų medumi aukštyn. Taigi atrodo, kad sumuštinis nukrinta ant grindų sviestu ar medumi žemyn todėl, kad taip prieš mus veikia fizikos dėsniai.

Kai R. Matju tokius rezultatus paskelbė Europos fizikos žurnale, jie sukėlė žmonių susidomėjimą. Visiems parūpo suprasti kitus Merfio dėsnio pasireiškimus, pvz., kodėl savaitgaliais oras dažniau pablogėja, arba kodėl į avariją patenkama dažniausiai važiuojant svarbiais reikalais? Tačiau dažnai tai būna ne Merfio dėsnio pasireiškimas, o tik žmonių selektyviosios atminties vaisius. Vis dėlto gyvenime gausu ir tikrų šio dėsnio apraiškų. Vienas tokių yra Merfio dėsnis žemėlapiui: „Jei vieta, kurios ieškote, žemėlapyje gali būti sunkiai pastebimoje vietoje, ji ten ir bus“. Čia veikia įdomi optinės iliuzijos ir tikimybių kombinacija. Kitas Merfio dėsnis skirtas eilėms: „Greta jūsų esanti eilė dažniausiai pasibaigs anksčiau“. Kad ir kiek eilių prie kasų parduotuvėje, vaistinėje ar banke būtų, visos jos juda maždaug tuo pačiu vidutiniu greičiu. Yra vienoda tikimybė, kad bet kurios kasininkės aparatas suges, ji bus pakviesta prie telefono, užsinorės į tualetą ar irzlus klientas ją ilgiau sulaikys. Bet stovint eilėje mums nerūpi vidurkiai. Mums rūpi, kad mūsų eilė judėtų greičiausiai ir stovėtume joje trumpiausiai. Ir šansas, kad mes atsistojome į lėčiausiai judančią eilę yra 1/N, kur N yra eilių skaičius. Net jei blaškysimės iš vienos eilės į kitas dvi gretimas eiles, šansas bus 1/3. Kitaip tariant, 2/3 laiko eilė kairėje arba dešinėje lenks tavąją.

Tikimybių teorija paaiškina ir Merfio dėsnį lietsargiams: „Jei pasiėmei lietsargį, kai prognozavo lietų, jo tikriausiai nebus“. Jei meteorologai numatytų lietų 80 proc. tikslumu, lietsargio paėmimas 4 kartus iš 5 pasiteisintų. Tačiau jei įskaitysime tai, kad vasarą kartais lietus lyja retai, tai taip nebus. Kai lietus retas, dauguma teisingų prognozių 80 proc. tikslumu reikš, kad lietaus nebus. Taigi, sprendžiant imti lietsargį ar ne, reikia numatyti lietaus tikimybę valandos bėgyje, kai, pvz., einame į darbą, o ta tikimybė gana maža. Tai, kad valandos bazinis lietaus dažnis yra 0,1, reiškiantis, jog 10 kartų labiau tikėtina, kad tą valandą, kai einate į darbą, nelis nei lis. Tikimybių mokslas sako, kad net tokiu dideliu tikslumu prognozuojant lietų, du kartus mažesnis šansas, kad jums einant į darbą lis, nei kad nelis. Taigi du kartus dažniau jūs nešiositės lietsargį be reikalo. Esmė ta, kad net ir gera oro prognozė nėra pakankama patikimai prognozuoti retus įvykius.

Tai, kad daugelis Merfio dėsnio pasireiškimų turi tam tikrą pagrindą, rodo, jog mes neturėtume skubėti milijonų žmonių ilgametės patirties aiškinti vien atsitiktinumais ar iliuzijomis. Tačiau galbūt svarbiausia Merfio dėsnio pamoka yra linksma demonstracija, kad išties trivialūs gamtos reiškiniai ne visada yra trivialiai paaiškinami. Ir tai ne toks jau blogas Kūrėjo sumanymas.

Tiesiog poilsiui prisiminkime keletą Merfio dėsnių. Daikto neįmanoma surasti, kol vietoje jo nenupirksi kito. Išmetus pakankamai ilgai laikomą daiktą, jo iškart prireiks. Prekės reklamavimo šurmulys atvirkščiai proporcingas jos tikrajai vertei. Žmonės nepasimoko iš istorijos pamokų - ir tai svarbiausia istorijos pamoka. Pavojingais laikais išmintingi žmonės tyli. Kuo toliau keliaujate, kad pamatytumėte užtemimą, tuo didesnė tikimybė, kad viską uždengs debesys. Jums reikalingus miestus stato labai toli vieną nuo kito.

O štai naujesni, gimę jau kompiuterių amžiuje. Kad ir kokį lengvą ar saugų slaptažodį besugalvosi, vieną dieną jį vis tiek pamirši. Jeigu programa gera ir naudinga, būtinai kūrėjams ją reikia „atnaujinti“. Nesvarbu ko ieškai - rasi pornosvetainę. Jeigu įrenginys gali sugesti, tai jis ir suges pirmą garantijos pabaigos dieną. Netyčia nuspaudus du klaviatūros mygtukus, ekrane visada atsiranda tas simbolis, kurį užkliudėte netyčia. Kur beimtum nešiojamąjį kompiuterį (mobilųjį telefoną, barzdaskutę ir kt.), kroviklis lieka kitame krepšyje.

„Apie ką ruošiesi penktadienį rašyti?“ - paklausė viena pažįstama. Atsakiau, jog apie Merfio dėsnius. „Rašyk ir žinok, kad visi gali paliudyti, jog tie dėsniai veikia ir pavadinti juos dar galima kiaulės dėsniais“, - tęsė pašnekovė ir papasakojo, jog visai neseniai Merfis jai įrodė, kad jei ateisi į darbą spausdintis konspektų - printeryje nebus popieriaus. Kitą dieną tas pats dėsnis dar kartą suveikė ir, nors situacija su popieriumi buvo išspręsta, jis vėl įrodė savo - jei ateisi į darbą spausdintis konspektų ir atsineši savo popieriaus - darbe sėdės šefas.

Ar Merfio dėsniai tinka šiauliečiams? Be abejo, tinka.

Pasirodo, Šiauliuose iš visų Lietuvos miestų mažiausi atlyginimai, tačiau mokesčiai už būstą, transportą – vieni didžiausių. Televizijos laida „Pinigų karta“ pabandė išsiaiškinti, kas - vilniečiai, kauniečiai, klaipėdiečiai, šiauliečiai ar panevėžiečiai - sutaupo daugiausiai. Tyrime lyginamas vidutinis uždarbis, degalų kainos, komunaliniai mokesčiai. 

Nustatyta, kad didžiausią vidutinį atlyginimą gauna vilniečiai - 1 tūkst. 824 litus į rankas. Tik 42 litais mažiau gauna klaipėdiečiai, o kauniečiai nuo sostinės atsilieka 254 litais. Dar mažiau gauna panevėžiečiai ir šiauliečiai - atitinkamai 1 tūkst. 480 litų ir 1 tūkst. 454 litus. Atkreiptas dėmesys į dyzelino kainas. Pigiausiai jis atsieina panevėžiečiams - 3,69 lito už litrą. Brangiausiai už jį moka šiauliečiai - 3,73 lito už litrą. Dujos vėlgi pigiausios Panevėžyje - 2,09 lito. Vilnius ir Klaipėda moka po 2,11 lito, o Šiauliai ir Kaunas - po 2,12 lito.

Didžiausių didmiesčių gyventojai sutaupyti gali iš komunalinių mokesčių. Už karštą vandenį pigiausiai moka klaipėdiečiai - 16,70 lito už kubinį metrą. Kiek daugiau vilniečiai - 17,36 litai. Kauniečiai dar šiek tiek aplenkia uostamiestį ir sostinę - už karšto vandens kubą moka po 18,83 litus. Pastebima, kad mažiausiųjų didmiesčių gyventojai už karštą vandenį moka brangiausiai: Panevėžyje jis kainuoja 20,10 lito, o Šiauliuose - 20,16 lito. Panaši situacija, rodo tyrimas, ir su šaltu vandeniu. Pigiausiai iki šiol už jį moka sostinės gyventojai - po 4,22 lito. Laikinosios sostinės gyventojai atseikėja po 4,46 lito už kubinį metrą, klaipėdiečiai - po 4,74 lito. Panevėžiečiai priversti už šaltą vandenį mokėti po 5,87 lito, o šiauliečiai - net 6,63 lito.         

Šildosi kol kas pigiausiai klaipėdiečiai - po 19,63 lito už kilovatvalandę. Panevėžiečiai moka už šildymą po 22,56 lito, vilniečiai - po 23 litus, šiauliečiai sumoka po 24,2 lito.

Nežinau, ar šis anekdotas tinka tekstui apie Merfio dėsnius, bet, manau, kažkiek juos pailiustruoja.

Sėdi ant suolelio žmogus. Labai jau liūdnas. Pro šalį eina bičiulis ir klausia:

- Kodėl tu toks liūdnas? 

- Sėsk, pasakysiu, suprasi, - atsako sėdintysis.

Bičiulis atsisėda:

- Tai sakyk.

- Suolelis šviežiai dažytas.

Kartais norisi sukurti kokį dėsnį ir prijungti jį prie merfiškų. Nors sako, Merfio dėsnius kuria ir apie juos rašo tik nelaimėliai. Bet aš į Merfio dėsnius linkęs žvelgti optimistiškai, todėl jei reikėtų rinkti labiausiai patinkamą ir artimą, išskirčiau štai šį: „Kas vyksta, vyksta į gerą“. Tiesa, apie Merfio dėsnius irgi yra taiklių posakių. Kad ir toks: „Aštuntąją dieną Dievas tarė: „Gerai jau, Merfi, tavo viršus!“ O keisčiausia visame tame, kad Merfio dėsniai pačiam Edvardui Merfiui nesukrovė turtų. 

Į viršų