facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Darbe - skandalas: apipuolė tikrintojai iš mokesčių, iš įvairiausių inspekcijų... Įtariami visi, kad rašė skundus, kad nenulaikė liežuvio, kad...

Sekretorė Regina, kuri visada viską žino, šįkart nežino nieko, tad kelia versijas. Vieną dieną - kad skundikas yra kažkuris iš buvusių darbuotojų, kitą - kad iš tebedirbančių...

Atrodo, blogiausia padėtis buhalterijoje: vyriausiasis tik rėkauja ant buhalterių, kad tos nespėja einamųjų darbų atlikti, kad vis reikia ieškoti archyvinių dokumentų ir jam, niekuo dėtam, atsiskaityti už pirmtakės darbelius...

Visi nusiminę - pervedė tik avansus, o atlyginimų taip ir nepaskaičiavo, tad ieško kaltininkų ir riejasi tarpusavy. Bosas juodesnis negu juodas - nebekalba, tik dantimis griežia.

Sėdžiu savo kabinetuke - pustrečiokart pustrečio metro, ir nosies lauk neiškišdama stengiuosi savo darbus atlikti, kol koks tikrintojas dar neužėjo.

Tik nelabai pavyksta: tai atlekia kuri iš buhalterių išsiverkti, nes tualete tam nebėra vietos, tai kolegė iš didžiojo kabineto prašo paskolinti dvidešimtinę - reikia vaikams nupirkti pieno, tai boso sekretorė įkiša galvą, kad per skubėjimą nurydama žodžius supažindintų su nauja skundiko versija...

Galop pasirodo tikrintojas ir pareikalauja seniai archyvuotų dokumentų - kad, sako, ryt iki pietų jie būtų ant jo stalo. Aš traukiu diskelį ir pradedu spausdinti. Po dušimtojo puslapio spausdintuvas tik mirksi žaliai raudonai, ir nė iš vietos.

Keliauju su diskeliu pas sekretorę - jos spausdintuvas galingesnis, bet, deja, užimtas: tikrintojai daro kopijų kopijas... Pati sekretorė raudonu veidu tik spėja atsakinėti į telefono skambučius, tad net nesureaguoja į mano klausimus. Grįžtu su diskeliu atgal, išnarstau savo spausdintuvą ir, o Dieve gailestingasis, jis pradeda veikti.

Nunešu popierius į pasitarimų salę, kur tikrintojams sustatyti stalai - padedu priešais jų užsiprašiusįjį. Tas spokso į mane nebeprisimindamas, ko prašė, ir pareikalauja kitų...

Vienintelė laimė, kad tikrintojai penktą vakaro visi dingsta ir aš jau galiu padaryti tuos darbus, už kuriuos man moka atlyginimą. Tai yra, mokėjo.

Išeinu apie pusę devynių ir dar nepriėjusi iki savo mašinytės suprantu: važiuoti tokiai apkvaitusiai - tikra savižudybė.

Pusvalandį pralaukusi taksi pėdinu autobusų stotelės link, kai prie šaligatvio pričiuožia mažytis žalias automobiliukas ir kviečiančiai atsidaro jo durelės...

Spoksau nustebusi ir į automobiliuką, ir į jo vairuotoją - kažkur lyg esu tą merginą mačiusi...

- Mam, greičiau lipk - čia stovėti draudžiama! - šūkteli vairuotoja dukros balsu ir aš automatiškai puolu ant keleivio sėdynės skaudžiai susitrenkdama galvą į lubas.

- Aš taip ir sakiau tėvui, kad tavo antikvarinė subyrėjo, - girdžiu sakant dukterį, bet pati nė žodžio  neįstengiu pasakyti: jau ne tik karštos srovės po galvą sklando, bet ir sutrenktas viršugalvis karščiu pulsuoja.

Namie lyg robotas dar nueinu į vonią, bet taip nebaigusią praustis kojos nuneša į lovą.

Atsibundu dar neprašvitus - galva tuščia tuščia, drabužiai suglamžyti suglamžyti...

Einu į virtuvę kavos virtis, o iš paskos atslenka dukra, susisupusi į mano vonios chalatą.

- Na, kaip? Geriau? - paklausia ir įsitaiso ant palangės. - Ir man puodelį.

Neatsakau, nes bandau suprasti, kaip mano atžala čia atsirado ir kodėl liko nakvoti. Tik karšta kava pusiplikiusi gomurį išgergždžiu:

- Kas tau atsitiko?

- Na, kaip čia pasakius... - dukra lyg ir kuklinasi: - Dar neatsitiko, bet...

- Sakyk tiesiai, kas blogai, - dar kartą išsiplikiusi burną pareikalauju.

- Kodėl manai, kad kas nors bloga? - nustemba dukra.

- Todėl, kad jei būtų gerai, eitum pasigirti tėvui, - nevynioju žodžių į vatą. - O jei jau kreipiesi į mane - vadinasi, blogai. Na?!

- Bloga tai, kad per anksti ištekėjau, - iš tolo pradeda dukra.

- Ne penkiolika tau buvo, - nenusileidžiu. - Ką, vėl su vyreliu susipykai?

- Ne-a, - sako nuo palangės nušliuožusi ir sėsdamasi priešais dukra. - Nesusipykau, bet jis mane spaudžia - sako, noriu tikros šeimos, noriu vaikų... Na, aš ir sakau: dar reikia pagyventi, neskubėti, o jis...

- Teisingai sako - jei jau ištekėjai, tai ir gimdyk, - atsakau ir pabandau pakilti, nes laikas jau ir ką pusryčiams gaminti.

Tačiau dukra man atsistoti neleidžia ir vėl vaikišku balseliu guodžiasi:

- Vaikams aš dar per jauna...

- Ištekėti nebuvai per jauna? - pradedu pykti. - Vaikytis jo po visą Europą nebuvai per jauna? Tai ir vaikams ne per jauna. Apskritai, tau laikas suaugti ir suprasti, kad gyvenimas, šeima ne žaidimas!

- Ai, mam, kokia tu... m-m-m... teisuolė... - dukra nepatenkinta, kad aš ne jos pusėje. - O aš tikėjausi, kad tu mane suprasi...

- Aš ir suprantu - tau patogu būti maža mergaite ir vis tikėtis visų užtarimo. Suauk! - pasakau kiek galėdama griežčiau ir bandau padėti ant stalo puoduką.

Bet nepataikau ir fajansas garsiai sudūžta ant virtuvės grindų. Dukra, pažiūri į šukes, į kavos tirščius, ištiškusius prie jos kojų, ir piktai pasako:

- Nori, kad būčiau tokia, kaip tu? Nori, kad neturėčiau savo gyvenimo, būčiau vyro verge?

Nespėju atsakyti, nes triukšmo, matyt, prižadintas tarpduryje pasirodo vyras:

- Judvi čia ką? Mušatės?

- Oi ne, tėveliuk - šnekamės apie mano mašinytę. Matei kokia? - akimirksniu iš pikto balso perėjusi prie vaikiško entuziastingai prabyla dukra.

- Nepakankamai gera mano mergaitei, - dukrai susuokia vyras ir kaip mat pakeitęs toną kreipiasi į mane: - O tu ką pavydi, kad indus daužai?

- Aha, - atsakau, - tad teks, dukrele, mane šįryt į darbą nuvežti, kad ir kiti imtų pavydėti. Tai imk ir paskubėk.

Deja, deja, niekas prie mano darbo jos naujos mašinytės net nepastebėjo - kolegos dar tik lipdami iš savo automobilių jau svarstė, kas naujo skundo autorius ir kada gi košmaras baigsis.

Aš prie jų neprisidėjau, nors mano spėjamasis labiausiai tiko pagal tikrintojų naršomą laikotarpį.

Lilitė

Į viršų