facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Matyt, atvės, nes visi prisitaikė prie karščių – nebedūsta. Namie vyras išsitraukė ar ne penkiolikos metų senumo bermudus ir jais vienais tevilki. Rainiukė įsitaisė prieškambario kamputyje ir net nebelekia prie šaldytuvo, pradėjus jo dureles varstyti. Na, nebent strykteli į virtuvės plautuvę, kai atsuku šalto vandens čiaupą.

Darbe dar geriau – dingo visi tikrintojai. Ar jiems atostogų metas prasidėjo, ar skundų rašytojo fantazija išsisėmė, kas žino. Panašu, kad ir pats bosas nežino, jau nekalbant apie jo sekretorę Reginą.

Tačiau galų gale atlyginimus išmokėjo ir didžiojo kabineto naujokė (nors dirba jau čia du mėnesius) surengė prirašytuvių balių. Atsinešė braškių, ledų, butelį šampano ir po darbo visi sulėkę gurkštelėjome, po braškę murktelėjome, ledus pavarvinome.

Tik vyriausiajam buhalteriui prirašytuvės nepatiko: tiek žmonių, o butelis vienas ir dar šilto šampano. Tad jis bambėdamas, kad jau daugiau niekada niekada į bobiškus balius neisiąs, pirmas išskrido lauk...

Iš paskos - dar keli bobiškų vaišių nemėgstantys. O jau tada gudriai šypsodamasi naujokė su Regina atitempė iš šaldytuvo tikrąsias vaišes.

Jau ko vertos buvo vien kaimiško rūkyto kumpio pliauskelės su namine duona! O dar tikri pomidoriukai, šviežiai parauginti agurkiukai!

Didysis skaidriosios butelis nespėjo net sušilti, kai vis dar perregimais lašiukais pasidengęs ištuštėjo...

Tada atėjo eilė naujokės uošvio pagautai ir parūkytai žuviai su kažkokia karčia namine užpiltine, paskui burnoje tirpstantiems lašinukams su svogūnų laiškais ir ruginuke...

Visi tiek atsipalaidavo, tiek reiškėsi, tokius dalykus išsipasakojo, kad nu... Bet vis gražiai, padoriai, nors ir labai jau užkaušę buvo...

Buvau ir aš nusiteikusi šioje linksmoje kompanijoje likti iki pergalingos pabaigos, jei ne skambutis.

Išlėkiau į koridorių, nes telefono numeris buvo nežinomas, o laikas vėlus. Kiek išsigandau – gal kas maniškiams atsitiko.

Bet ne, skambino jau senokai bematyta Kristina, buvusi sūnaus bendraklasė – mirtinai reikia jai su manimi susitikti būtent dabar, nes iki ryto reikalas negali laukti. Žodžiu, gyvybės ir mirties klausimas... Ji atvažiuosianti manęs pasiimti, nors dar neprivažiavusi Radviliškio.

Gal kiek liežuvis pynėsi, kad nesugebėjau atsikalbėti, tad grįžusi į kabinetą pasiėmiau rankinę ir išėjau į kiemą laukti Kristinos, kartu ir kiek atsigauti.

Bet neilgai buvau viena – po kelių minučių pasirodė bosas.

- Nekviesk taksi – parvešiu, - pasakė ir atsistojo šalia.

- Ačiū, nereikia – manęs atvažiuoja, - kuo mandagiausiai atsisakiau ir porą žingsnių paėjau į priekį jau tikrai laukdama Kristinos pasirodymo, nes nenorėjau matyti, kaip girtas bosas sėda prie vairo.

- Na tada aš tik sau išsikviesiu, - kiek nepatenkintas tarstelėjo bosas ir išsitraukė telefoną.

Apsidžiaugiau, kad jis neprarado orientacijos, tad baigusį pokalbį su taksi operatore pakalbinau:

- Tai kur šiemet vyksite atostogauti? Į kokius egzotiškus kraštus?

- Velnio čia išvyksi, tuoj kas nors ir teks grįžti, - kažkaip irzliai atsakė ir čia pat lyg ir sudejavo: - Užteks man visko – tų egzotikų, tų darbų, tų draskymųsi... Viskas, išeinu į pensiją ir nors tegul pasaulio pabaiga!

Jūs – į pensiją?! - apstulbau. - Jūs - ką???

- Nusiramink, nusiramink – ne šiandien... Dar ne šiandien... - lyg ir pabandė raminti, lyg ir juokauti bosas. - Dar aš vyras - oho ho ho!..

- Aš taip ir sakau – oho ho ho.... - visai sutrikusi sumurmėjau ir, pamačiusi, kad į kiemą įsuka dvivietis geltonas automobiliukas, puoliau prie jo: man visai nebesinorėjo tęsti to beprasmio pokalbio.

Tačiau kaip mat įsėsti man nepavyko – Kristina, pamačiusi, kad kieme yra vyriškis, instinktyviai iššoko iš savo automobiliuko ir lyg katė iš miego pradėjo rąžytis. Deja, deja, bosas į ją nesureagavo – matyt, nebuvo toks „oho ho ho“, kaip sakė.

Kristina dar kiek pasikraipė, bet taip ir nesulaukė atsako, tad kelyje iki mano namų tylėjo.

O aš ir džiaugiausi – būtinai reikėjo išgerti kavos ir susikaupti, kad galėčiau Kristinai tvirtai pasakyti: „Ne, nepaskolinsiu!“

Bet tų žodžių taip ir neištariau, nes tik automobiliukui sustojus prie laiptinės Kristina atsisuko ir paprašė:

- Būkite mano teta.

Aš tik porą kartų be garso žioptelėjau – pasijutau nerealiai. Na, kaip patekusi į seną vodevilį...

Lilitė

Į viršų