facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ričardas JAKUTIS

Kažkada, gal prieš keturis dešimtmečius, Lietuvos kino studijoje buvo susuktas kino filmas „Laimingas laimės neradęs“. Jei gerai pamenu, pagrindinį vaidmenį jame atliko aktorius Česlovas Stonys. Didelio populiarumo šis kino kūrinys neturėjo (ne „Niekas nenorėjo mirti“), tad bent mano atmintyje išliko tik jo pavadinimas. Tiesa, dar prisimenu, jog šis filmas apie vienatvę, pasirodęs laikmečiu, kai apie vienatvę visuomenėje, kurioje pagrindiniu turėjo vyrauti žodis „draugystė“, nebuvo skatinama kalbėti.

Šiandien kitas laikmetis ir „vienatvė“ vienas iš populiariausių žodžių. 7 milijardai žmonių. Nejau įmanoma būti vienam? Pasirodo, įmanoma ir daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Imk ir sukviesk visus į vieną vietą, kad rastų bendraminčių.

Stengiuosi, kad mano tekstai būtų optimistiniai, tačiau rašydamas apie dabarties žmonių tarpusavio santykius daug optimizmo išspausti nepajėgiu. Prasti tie santykiai. Dabartinis pasaulis tampa vienišųjų pasauliu. Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti - telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja. Vaikštai po miestą, aplink žmonės, o esi vienišas. Dirbi didžiausiame kolektyve, gyveni šeimoje, bet ir čia esi toks pat vienišas. Aišku, dera nepamiršti – gimei vienas ir mirsi vienas, niekas kitas už mus to nepadarys. Gali būti, kad vienišo vilko gyvenimą pasirinkai pats, svajojai gyventi vienas ir prisijaukinai vienatvę. Tačiau jei tave išdavė, jei svajoji būti su žmonėmis, nori turėti artimų draugų, o jų vis nėra...

Mano galva, vienišumą labiausiai skatina skirtingos vertybės, kai tenka gyventi pagal kito vertybių skalę. Vienišas gali jaustis, kai nėra bendraminčių draugijos. Tiesa, vienas ir vienišas yra ne tas pats. Be abejo, tai visiems suprantama. Vienišas gali jaustis ir negyvendamas vienkiemyje. Kažkokiame psichologijos vadovėlyje skaičiau: „Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.“ Tai tiesa, bet duoti pamokymus visad lengviau. Nors štai toks psichologų patarimas įsiminė. Atėję pas juos, žmonės dažnai sako norį atsikratyti baimės, nuobodulio, liūdesio, paimti lyg kokius atsibodusius daiktus ir išmesti. Psichologai teigia, kad tai nerealu, bet realu yra išmokti su tuo gyventi, nes šių jausmų mes neišvengsime, kol būsime gyvi. Senovės išminčiai eiti į dykumą siūlė ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad juos atrastum.

Antra vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir gero. H. Ibseno pjesės „Tautos priešas“ herojaus Tomo Stokmano išvada: „Stipriausias žmogus pasaulyje – tas, kuris yra labiausiai vienišas.“ Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairiausių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Girdėjau klausimą „Ką daryti, kai jautiesi beprotiškai vienišas?” Nustebino atsakymas: „Pakeisk vienišumą vienatve”.

Deja, rudenį ir žiemą išryškėja vienatvė. Viengungių nusiskundimai vienodi: „Užeinu į kambarį. Matau – guli dulkės ant sofos, guli dulkės ant televizoriaus, guli dulkės ant spintelės. Stoviu ir galvoju: „Kam čia man stovėti, eisiu ir taip pat pagulėsiu“.

Daugelis daugiabučiuose gyvename dešimtis metų, bet neturime kaimynų, su kuriais galėtume išgerti kavos puodelį ar vyno taurę. O sako, būdavo laikai, kai galėdavai kaimynų paprašyti parnešti iš parduotuvės pieno, paskolinti druskos, kartu švęsti įvairias šventes, žinoti, kad vieni kitų pagalbos galite paprašyti net ir naktį. Atrodo, tokių laikų reikėtų ilgėtis, tačiau dauguma žmonių dabar prisipažįsta visai netrokštą bendrauti su kaimynais ir džiaugiasi galimybe pasukę raktą namų durų spynoje atsidurti savo namuose – savo tvirtovėje. Kiek šiandien regime užrašų „Jus stebi vaizdo kameros“, „Saugo apsaugos tarnybos“, o juk paprasčiausias ir pigiausias būtų: „Kaimynai stebi“. Berods Vaižgantas rašė apie du kaimynystėje buvusius vienkiemius: viename uždainuoja, kitame atitaria. Veiklus ir idėjų nestokojantis bičiulis sakė norėtų organizuoti namo šventę, bet bijo, kad kaimynai kvailiu palaikys.

Žinoma, nebendravimas su kaimynais dar nėra baisi vienatvė, bet nuo to daug kas prasideda. Vienatvių yra daug - vyrų vienatvė ir moterų vienatvė, vaikų vienatvė ir senių vienatvė, ligonių vienatvė ir sveikųjų vienatvė, mylinčiųjų ir nekenčiančiųjų vienatvė, išvytųjų ir pabėgusiųjų, nusikaltėlių ir aukų... Tačiau iš tikro vienatvės tėra dvi: vienatvė, kurioje jautiesi vienišas, ir toji, kurioje – ne. Vienas iš didesniųjų pasaulio poetų Georgas Traklis, gyvenęs 1887-1914 m. Austrijos-Vengrijos imperijoje ir rašęs vokiečių kalba, - žymiausi jo eilėraščiai „De profundis“ ir „Grodekas“, - buvo nepaprastas vienišius. Net kai draugas nusivedė G. Traklį iš banko paimti pinigų, jis iš ten pabėgo, nes bijojo žmonių. Jis bijojo važinėti transporto priemonėmis, bijojo eiti į restoranus - bijojo padavėjų. Čia prisiminiau posakį, kad net dievai kūrė pasaulį išsigandę savo vienišumo.

Vakaruose jau seniai žinoma, kad vienišumas yra grėsmingai plintanti problema. Skaičiau mokslininkų mintis, kad vienišumas susijęs ir su prasta saviverte, ir su nepasitenkinimu savo gyvenimu, bet labiausiai – su nuoširdaus atviro santykio vengimu. Mokslininkai ėmėsi tirti, dėl kokių priežasčių žmonės, nors ir jaučiasi vieniši, vengia artimo santykio. Pasak jų, yra mažiausiai keturios skirtingos priežastys: 1) paprasčiausiai nemokama elgtis su kitais, nes kažkada nebuvo artumo su tėvais; 2) žmogus vieną ar kelis kartus buvo atstumtas, todėl dabar jaučiasi turįs teisę nepasitikėti visais žmonėmis ir neprisileisti jų artyn; 3) žmogus nemyli savęs, todėl bijo, kad ir kitam atrodys negeras ir bus atstumtas arba kad „sugadins“ santykį, nes nėra jo vertas; 4) iš išdidumo mano, kad visi žmonės (paprastai išskyrus tik taip manantįjį) yra niekingi sutvėrimai, neverti, kad jiems būtų atverta tauri širdis.

Įžymi estrados dainininkė televizijos gyvenimo būdo laidoje pasiguodžia esanti viena, nes vyrai nedrįsta jai pirštis. Nors jos vienatvė nėra tikroji vienatvė, nes mano draugas, irgi įžymus estrados liūtas, vienodai guodžiasi esąs vienišas, nors buvo vedęs jau keturis kartus. „Su kuria žmona buvai laimingiausias?“ – klausiu jo. „Su pirma,“ – trumpai atsako.

Ar daugiau vienišų moterų, ar vienišų vyrų? Atrodytų, vienišų moterų. Nustembi, jog statistika byloja kitką: vienišų moterų – 9,2 proc., vyrų – 12,7 proc. Vienišos moterys ir vieniši vyrai – skirtingi ir panašūs. Vienišių moterų butuose ant sofos daug pagalvėlių, ant visų spintučių ar kitų paaukštinimų begalė porcelianinių statulėlių, o sekcijoje krištolo indų. Darbdaviai vienišes mėgsta, nes ką bedarydamos jos lieka pedantiškos, kruopščiai viską atliekančios. Joms gi tarnyba irgi miela, nes tai yra vienintelis kontaktas su išoriniu pasauliu. Jos niekada „neprasideda“ su savo viršininku, nors sako, kad šie norėtų su jomis susidėti. Gal ir norėtų, bet, kiek žinau pavyzdžių, tai viršininkai mėgėjai įsivelti į romanus ar bent trumpalaikius santykius su vedusiomis moterimis. Žinoma, keista. O apskritai dėl vienišų moterų santykių su vyrais, tai tos, kurios nesusiranda sau draugo, aiškina, kad joms jų ir nereikia, nes, girdi, nieko iš jų gero. Vieniša moteris ir vienišas vyras susitinka sukurti vienišą vaiką.

Vienišų moterų pasakojami anekdotai specifiniai. Pavyzdžiui.

Po meilės akto su gydytoju moteris jo klausia:

- Gal jūs anesteziologas?

- Ne, - atsako šis. – O kodėl jūs klausiate?

- Nes nieko nejaučiau. 

Ir dar. Vienišos moters įspūdžiai susipažinus su kultūristu.

- Įsivaizduokit, kad ant jūsų užgriūva didžiulė spinta, iš kurios išlenda mažas raktelis.

Ar vienišomis dera vadinti moteris, kurios turi vaiką? Sunku atsakyti. Vis dėlto ir čia gal labiau tiktų žodis „vienišos“, nes vaikai anksčiau ar vėliau namus palieka. Psichologai teigia, kad vienišos moterys savo vaikus stengiasi išauklėti be pašalinio autoriteto, tačiau šie nebūna joms už tai dėkingi. Tokie vaikai užaugę elgiasi kaip jų tėvai. Su moterimis pabūna ir jas palieka.

Jei vienišos moters bute daug daiktų daiktelių ir viskas sudėliota į savo vietas, tai vienišo vyro butas „blusų turgus“: mėtosi knygos, keli laikraščiai ir žurnalai, neplautas išgertas kavos puodelis, paketėlis vaistų, vonioje – ant radiatoriaus džiūva kojinės, miegamajame – patalynė sąlyginai švari... Nors jau yra ir išimčių - euroviengungių butai: euroremontas, stilingi baldai, namų kinas, dvi ar trys knygos...

Netikėta nevedusių vyrų savybė - jautrumas. Jie užjaučia ir vargšę senutę, ir nuskriaustą vaiką. O ką jau bekalbėti apie viso pasaulio vargą ir neteisybes. Taigi vienišiai neša ne tik savo kryžių. Tačiau jie drauge racionalūs. Nevedę vyrai krizių metu veikia geriausiai ir priima teisingus sprendimus.

O štai anekdotas pasakojamas vienišų vyrų kompanijose.

Penktą valandą paryčiais girtas vyras grįžta namo.

- Aš tavęs tokio neįsileisiu, - pyksta žmona.

- O man nereikia, kad įsileistum. Tik gitaros pasiimt užbėgau.

Vienišų vyru tarpe daug menininkų. Jie kartais patraukia nevienišas moteris, dažniausiai verslininkų žmonas. Jos, nusivylusios kasdienybe, iš vienišo menininko tikisi kažko naujo ir neįprasto. Tačiau nieko to neradusios, supykusios konstatuoja, kad menininkas nieko negali. Tai nėra tiesa... Vienišas menininkas pirmiau svajoja apie sielų susijungimą, o tik po to – apie kūnų.

O jei apie gyvenimą dviese, tai ir čia būna, jog jauti - esi vienas, t. y. vienišas. Visiems aišku, kad patvariausia yra dviejų panašių žmonių sąjunga, kai jie panašūs ir psichologiškai, ir fiziniai vienodo patrauklumo. Užtikau psichologų pamokymus, kaip sužinoti, ar tinkate vienas kitam. Reikia apskaičiuoti savo ir partnerio patrauklumo indeksą. Skaičiuoti reikia pradėti nuo 5 balų - tai bazinis patrauklumo rodiklis. Pirmiausiai reikia prieiti prie veidrodžio ir atidžiai nužvelgti save nuo galvos iki kojų. Jei jūsų svoris yra didesnis ar mažesnis nei norma, atimkite iš bazinio skaičiaus vieną balą. Jei ūgis neatitinka normos (vyrams - 170-190 cm, moterims - 160-180 cm) - atimkite dar vieną balą. Toliau imkitės veido. Jei veidas dėl kažkokių priežasčių (pvz., pigmentinių dėmių, ryškaus neproporcingumo) yra nepatrauklus, atimkite vieną balą. Jei nepatrauklūs bruožai yra mažiau pastebimi, pavyzdžiui, jūsų akys pernelyg mažos ar nosis per didelė, atimkite pusę balo. Savaime suprantama, kad objektyviai įvertinti šiuos duomenis sudėtinga, vis dėlto pasistenkite būti kuo sąžiningesni. Kitas vertinimo parametras - fizinė sveikata. Jei turite daugiau nei du chroniškus negalavimus, atimkite vieną balą.

Dabar ištirkite savo partnerį. Idealiu atveju gauti duomenys turi sutapti: pavyzdžiui, jis surinko tris balus, jūs - taip pat. Dėl ko buvo atimti tie balai, nėra svarbu. Pavyzdžiui, jūs balus praradote dėl per didelio svorio, o ji - dėl per mažo ūgio. Tai neturi reikšmės, svarbiausia, kad sutaptų galutinis surinktų balų skaičius.

Ar galima skaičiais įvertinti, ko reikia, kad du žmonės gyventų ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei bučiuositės keturis kartus per dieną, vienas kitą apkabinsite, jei tris kartus per savaitę pasidžiaugsite kūniškais malonumais ir jei bent kartą per metus kartu atostogausite užsienyje, jūsų bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas. Užtikau duomenis, kad vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir 2 metais 3 mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praėjus 2 metams ir 2 mėnesiams po vedybų. Kad romantikos kibirkštėlė santykiuose išliktų ilgą laiką, rekomenduojama du kartus per mėnesį romantiškai pavakarieniauti restorane. Be to, net ir darbo metu reikėtų tris kartus susiskambinti, apsikeisti tekstiniais pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji unikali ir nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžių rasti savo antrai puse. Net nežinau, kokie tai žodžiai turėtų būti, bet moterys juos žino. Džiaugsmas, jei su mylima moterimi gali sulaukti senatvės.

O jei dar apie vienatvę, tai geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas, ar – ne. Šiauliai tam tinkamas miestas. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko - tai vienišumas, kai myli visus - tai šventumas, kai myli tik save - tai vienatvė“. Tiesa, vienišumo nesidaliji su niekuo. O. de Balzakas yra prasitaręs, kad moterys gelbstisi nuojauta, o vyrai – asmenine patirtimi. Kažkuris iš irgi didelių romanistų nuvainikavo šią nuomonę. Jis parodė, kiek klaidų padaro moterys, pasikliaudamos nuojauta.

Kad rudenį ir žiemą vienišiams sunkiausia, žino visi. Net vienas mūsų literatūros klasikas apie tai pagalvojo ir visus ragino rudenį į poras. Pagalvojo apie tai ir švenčių kalendorių sudarinėtojai, nusprendę pagyvinti vienišiams tą sunkųjį periodą. Lapkričio 25-oji - Šv. Kotrynos diena, kuri drauge laikoma ir Senbernių diena. Senoji lietuvių išmintis byloja, kad nevedusieji jau Šv. Kotrynos dienos išvakarėse pradėdavę pasninkauti ir melstis prašydami, kad gautų gerą žmoną. Šv. Ambraziejaus diena - gruodžio 7-oji – Senmergių diena. Tuomet pasninkauja ir maldomis Viešpatį apipila pagyvenusios panelės. Taigi senbernius ir senmerges Aukščiausiasis priiminėja rudens ir žiemos sandūroje – labai jau tam pritaikytu metų laiku. Tad keista, kad vienišiai tokių švenčių nežino. Nesužinos ir liks vieniši...

Apie vienatvę kalbės ir Šiaulių dramos teatras, nes apie ją T. Viljamso pjesė „Iguanos naktis“, į kurios premjerą gruodžio mėnesį teatras pakvies miestelėnus. Pjesės herojus Šenonas, buvęs kunigas, o vėliau turizmo kompanijos ekskursijų vadovas (ak, kaip man viskas artima) bando išsivaduoti iš nevilties ir vienatvės. Pasirodo, tam reikia labai daug jėgų ir net supančių žmonių pagalbos.

Baigsiu psichologų mintimis, jog sulaukus 35-erių tampama susiformavusio charakterio asmenybe, turinčia nekintamų pranašumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų, kaip iš plastilino, nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – toks, koks esate. Ir norite, kad tokį jus pamiltų kitas žmogus?

Į viršų