Šeštadienio rytą gėriau virtuvėje kavą ir svarsčiau, nuo kurio galo pradėti tvarkyti namus, prišnerkštus per pusantros nekalbėjimo su vyru savaitės, kai pasirodė dukra su Ralistu.

Su manimi ji tik šaltai pasisveikino, bet prie užsimiegojusio tėvo pripuolė kaip šimtą metų nemačiusi ir verkšlenančiu balseliu pradėjo jį guosti: „Vargšelis tėveliukas priverstas tokiame šiukšlyne gyventi... Aš tuoj tuoj čia viską sutvarkysiu, valdyti padarysiu...“

Vyras išdidžiai išsišiepė, o aš iš pradžių įsižeidžiau – atvažiavo, matai, mano namuose  tvarkos daryti! Bet per porą minučių nusiraminau: o kodėl gi ne, juk ne aš tą šiukšlyną padariau... Ir vos ne akimirksniu sumąsčiau, kur tokį ankstyvą rytą  man dėtis. Aišku, kad į darbą – ten tikrai turėsiu ką veikti ir niekam nereikės aiškintis, kodėl laiką leidžiu ne namie.

Ir išpuoliau, ir nesiaiškinau, bet neilgai – po ketvirčio valandos paskambino firmos sargas ir paklausė, ar galįs įleisti tokį vyrą – sakosi esąs mano žentas. „Žinoma, žinoma“, - pasakiau sutrikusi, nes, kaip ir visada Ralistas, per visus šeimyninius cirkus liko nuošaly ir lyg nematomas.

- Bulvių skusti neturiu, - pajuokavau, kai įėjo žentas.

- Nėra, tai nėra, - atsakė jis rimtai. - Aš jau geriau jūsų ratus apžiūrėsiu. Bus paskui kur rankas nusiplauti?

Pažadėjau, kad bus, ir Ralistas palikęs kabinete striukę grįžo atgal į kiemą prie mano mašinytės. Iki vėlyvos popietės jis vis pasiplepėdamas su sargu kažką suko, kalė, taisė, o paskui kiek apsiprausęs atėjo pas mane. „Viskas okei“, - pasakė ir pradėjo vilktis striukę – važiuosiąs kur pavalgyti, kol žmona nepaskambino.

Nuvažiavome abu į kavinę ir belaukdami karbonadų išsiplepėjome. Tai yra, aš vargais negalais ištraukiau iš jo kiek informacijos. Pasirodo, dukros draugę netikėlę tai jis iškraustęs – liepęs susirinkti turtą ir akimirksniu dingti ne tik iš svetimo buto, bet ir apskritai iš jų gyvenimo.  Toji dar bandžiusi prieštarauti, grasinti, bet Ralistas nenusileido ir moteriškaitė dingo. Dukra liko nepatenkinta – gal todėl, kad tai ne ji padarė, gal dėl kitokių priežasčių, ir vaidino įžeistą, nors irgi lengviau atsikvėpė, kai nebeliko parazitės.

Aš klausiausi Ralisto padrikų frazių ir stebėjausi: o juk jis – tikrai protingas vyras, ir ramus. Tik kaip jis pakenčia mano savanaudę, kvailą dukterį... Stebėjausi, bet garsiai to nepasakiau. Tik kai jau gėrėme kavą kavą, nei iš šio nei iš to pasidomėjau:

- O į ką tu toks atsigimei?

- Ralistas net nenustebęs kaip mat atsakė:

- Į senelį – jis techniką išmanė...  

- A-a-a... - nutęsiau ir susimąsčiau, o juk mano sūnus – irgi į senelį, bet ne į savo, o mano.

Kai prieš kelias dienas aplankiau mamą, ji kažkaip išsitarė, kad jos tokio staigaus sugrįžimo priežastis – mano sūnus.

- Negali būti, - nepatikėjau. - Tik jau nesakykite, kad judu susipykote!

- Na, ne, - papurtė galvą mama ir kuriam laikui nutilo, o paskui kiek susigėdusi paklausė: - O tu tiki, kad yra reinkarnacija?..

- Mama, jūs tikriausiai juokaujate, - pradėjau garsiai juoktis. - Ir kas bendra tarp Mindaugo ir tos reinkarnacijos?..

- Čia jau kaip pažiūrėsi... - lyg pati sau prakalbo mama. - Aš, aišku, visomis tomis dvasiomis netikiu, bet tu pažiūrėk – gimė jis praėjus dešimčiai mėnesių po mano tėvo mirties ir iškart toks savarankiškas, toks gudrutis. Tu tik prisimink: kad ir ką besugalvotų, kad ir ką darytų – o juk kartais atrodo visiška nesąmonė – viskas jam sekasi, viskas pavyksta...

- Jei dėl tų mėnesių – tai taip, - aš jau nesijuokiau, nes ėmiau nerimauti dėl mamos sveikatos. - Ir kad jam sekasi – tiesa. Bet ar tai priežastis buvo bėgti iš Londono?

- Aš nebėgau – išvažiavau, - mama kiek įsižeidė. - Tačiau man pradėjo neduoti ramybės viskas: ir kaip jis sugeba be žodžių viskam vadovauti, visus kontroliuoti... Pasijutau lyg grįžusi į vaikystę.

Norėjau paprieštarauti, bet... visa tai buvo tiesa.

Aš nelabai gerai prisiminiau senelį – jį su močiute aplankydavome gal kartą per mėnesį. Tik prisimenu, kad iš tiesų tuose namuose buvo senelio tvarka: nedaug daiktų, baldų, beveik jokių smulkmenų, bet kiekvienas daiktelis ten turėjo savo vietą, o radijas buvo įjungiamas tik pasiklausyti  žinių. 

Mama pasakojo, kaip dar būdama mažytė su savo abiem seserimis ir broliu turėdavo tyliai sėdėti ant sofos, kai per radiją buvo transliuojamos operos, ir kaip  nuskambėjus paskutiniam akordui radijas buvo išjungiamas. Pasakojo, kaip niekada į savo tėvų namus negalėjo atsivesti draugių, nors to niekas nedraudė – paprasčiausiai tai nebuvo priimta, kaip visi vaikai turėjo atlikti savo pareigas  šeimai – na kad ir baigti nunešioti vyresniųjų išaugtus drabužius, nors tėvas visą gyvenimą dirbdavo    už labai didelius atlyginimus.

Seneliai niekada nesibarė ir nebarė savo keturių vaikų – ramiai viską išsiaiškindavo ir net nusižengusio nebausdavo. Senelis visą gyvenimą beprotiškai mylėjo ir gerbė savo  žmoną, ir kai ją liga keliems mėnesiams paguldė į lovą, pats slaugė - nieko neprileido. Bet močiutė vis tiek numirė ir senelis neišlaikė: po mėnesio pats atgulė šalia naujosiose Ginkūnų kapinėse...

Atrodytų, senelių šeima buvo ideali, bet kažkodėl jų vaikai, ištrūkę iš tėvų namų, niekada atgal nesiveržė – nebent trumpam, keletui valandų viešnagės.

Gal todėl, kaip kažkada mama pasakė, kad jos tėvo valia, energija, charakteris buvo pernelyg stiprūs – kaip žvaigždės milžinės, visas kitas žvaigždes, planetas, nekalbant apie smulkmę įtraukiančios į savo orbitą ir tvarkingai išrikiuojančios...

- Jei tai reinkarnacija, tai ką bepadarysi, - pasakiau mamai lyg ir juokais, nors man širdį ir suspaudė.

Lilitė    

Į viršų